Toliau belieka grynai techninis procesas –aukos sudorojimas. Ši Stalino laikų čekistų praktikoje naudota trijų stadijų formulė dabar išpopuliarėjo ir Lietuvoje. Panagrinėjus   aukštų pareigūnų atleidimo aplinkybes vis labiau akivaizdus tampa toks valdžiai neįtikusių  pareigūnų pašalinimo scenarijus. Jo taip pat trys stadijos.  Pirmoji – konkrečios aukos pasirinkimas, antroji – surasti dingstį atleisti, ir trečioji, techninė – panaudoti tinkamą mechanizmą atleidžiant. Štai konkretūs pavyzdžiai.

Pirmasis pavyzdys. VSD generalinio direktoriaus Arvydo Pociaus atleidimas. Jis paaukotas dėl to, kad neleido VSD pareigūnams vykdyti partinių užsakymų. Jam pašalinti buvo surastos net kelios dingstys.

Pirmoji – buvęs  KGB rezervo karininkas. Tai, žinoma, nuodėmė kiekvieno pareigūno biografijoje, nors vargu ar KGB pasirinktas asmuo galėjo nenubaustas atsisakyti   tokios „garbės“. Jeigu tokių ir buvo, tai jie verti kokio nors valstybinio apdovanojimo už neregėtą tais laikais drąsą. Deja, jų nesigirdi. Bet ar jų buvimas KGB rezerve ir nieko ten neveikimas yra labiau smerktinas už kokio nors TS-LKD vadovybėje bei dabartinėje valdžioje sėdinčio komunistų partijos ar komjaunimo sekretorių aktyvią veiklą anais laikais, kuri ne vienam Lietuvos piliečiui suluošino gyvenimą?

Antroji dingstis – Algimanto Matulevičiaus komisijos padarytos išvados apie VSD darbą. Pati komisija buvo sudaryta visiškai ne tam, kad po jos išvadų VSD darbas būtų pagerintas iš esmės, bet tam, kad jis būtų sugriautas. Komisija  su šia užduotimi susidorojo be  priekaištų. Jos pirmininkas tikrai vertas tapti TS-LKD nariu ar  Garbės nariu, tada vėl išeitų į politikos avansceną ir be socialdemokratų pagalbos, kurios jis ieško dabar. Komisijos išvados trenkė perkūnu į VSD, bet ar kas nors ten pasikeitė per keletą metų? Išvados savo padarė, po to liko užmirštos, kaip niekam daugiau nereikalingos.

Trečioji dingstis - 12 operatyvinių ar analitinių pažymų, kurių nenorėjo atiduoti Seimui VSD direktorius. Jos ir dabar guli VSD spintose, bet dabar apie jas niekas nebekalba. Kodėl jos pasidarė nebeįdomios net valdančiajai daugumai? Ar dėl to, kad ten yra ir neviešintinų pavardžių, ar dėl to, kad jos savo darbą jau atliko, todėl  prarado aktualumą?

Šios visos trys dingstys buvo sėkmingai panaudotos VSD generalinio direktoriaus A. Pociaus nušalinimui. Pati jo nušalinimo procedūra buvo grynai techninė problema, apie kurią neverta ir kalbėti.

Antrasis pavyzdys - VSD generalinio direktoriaus Povilo Malakausko atleidimas. P. Malakauskas nors ir mąstė  dešiniuoju smegenų pusrutuliu, bet užsispyrė ir atsisakė tarnauti kuriai nors partijai. Jo pašalinimui buvo panaudota ta pati dingstis, nes  ir jis neatidavė Seimui tų nelemtų 12 pažymų. Tiesa, buvo pasirinktas švelnus P. Malakausko  pašalinimo scenarijus: jo paties atsistatydinimas. Ir atsistatydino jis ne dėl sveikatos, o dėl nuolatinio valdančiųjų kišimosi į VSD darbą. O kaip su 12 pažymų? Jos, atrodo, dabar niekam nebereikalingos.       

Trečiasis pavyzdys - Mečio Laurinkaus atleidimas. Formali dingstis – jis politikuoja, nors konkretūs politikavimo pavyzdžiai ir nebuvo pateikti. Reali priežastis – jis vertina politinius įvykius kiek kitaip nei JE Prezidentė. Tvirtinti, kad Lietuvoje nebuvo CŽV kalėjimų  ir pastatyti  JE Prezidentę į keblią padėtį galėjo tik labai drąsus ir savo smegenimis mąstantis politikas. Diplomatinėje tarnyboje tokiems ne vieta.

Ketvirtas pavyzdys - Vygando Ušacko  atleidimas. Dingstis - reiškia savo, o ne JE poziciją. Bet kaip galima reikšti JE poziciją, jei esi nekviečiamas apie ją padiskutuoti, nors užsienio politika pagal mūsų Konstituciją yra kolektyvinė politika, kurią vykdo ne tik Prezidentė, bet ir URM bei Vyriausybė. Ar virš JE nebėra Konstitucijos ir tvyro tik mėlynas dangus?

Penktas ir paskutinis pavyzdys - generalinio prokuroro atleidimas. Dingstis – Kauno pedofilijos byla. Na, gal dar ir „Samanėlės“ istorija. Dėl pastarosios aš nematau, kuo nusikalto generalinis, ar tik dėl to, kad jo  sesuo įtariama dariusi finansines machinacijas, ar dėl to, kad ji yra generalinio sesuo? Gal generalinis liepė savo pavaldiniams bylą „užgesint“? Tokių duomenų nepateikta. Tai kuo gi jis nusikalto ir ar jo kaltė didesnė nei Andriaus Kubiliaus, kurio  uošvei priskiriamos kitos machinacijos? Bet, jeigu reikia generalinį pašalinti  iš pareigų, tai A. Kubiliaus uošvė čia niekuo dėta. Jos prisireiks, jei bus norima pašalinti A. Kubilių. Generalinį pašalinti reikia ir  dėl to, kad jis  nesutrukdė savo pavaldiniams pradėti tirti Seimo narių automobilinius reikalus.

Bet grįžkime prie Kauno pedofilijos bylos. Byla teisme, ir jis padės joje tašką. Už bylos vilkinimą Kauno prokurorai buvo nubausti. Į kaltinamųjų suolą prokurorai sodina ne kelis įtariamuosius, kaip to labai nori įsiaudrinusi visuomenė, bet tik vieną. Atrodo, reikia palaukti teismo nuosprendžio ir nedaryti nei prokuratūrai nei teismui jokio spaudimo. Bet kur tau, pedofilijos bylą ėmėsi nagrinėti ir pats Seimas. Teisės ir teisėtvarkos komiteto ir jo pirmininko iniciatyva  Seimas priėmė dokumentą, kurio kitaip kaip politiniu spaudimu prokuratūrai nepavadinsi. Ar Seimas jau užmiršo kiek tokių bylų        atsiduria Strasbūro teisme, ir kiek milijonų sumoka mokesčių mokėtojai už vykdomus to teismo sprendimus? Gaila, kad pats generalinis neatlaikė tokio spaudimo ir nuvylė savo gerbėjus.

Bet ko nepadarai, kai reikia pašalinti generalinį prokurorą, pakeisti įstatymą, kad jis vėl taptų kišeniniu prokuroru, vykdančiu valdančiųjų norus. To ir siekia valdantieji su garbiu teisininku Stasiu Šedbaru priešakyje. Jis dar turi pakankamai proto, kad matytų tokios idėjos pražūtingumą, bet mato ir... toliau ją puoselėja. Jam uoliai talkina ir žymus  Pravieniškių universiteto bakalauras.

Belieka atsakyti į klausimą, kas gi parenka atleistinų pareigūnų pavardes? Vienam šaltiniui net nereikia pagrindimo - tai pati JE Respublikos Prezidentė. Ji tokią teisę tikrai  turi. Galima tik suabejoti, ar ji tinkamai ja naudojasi, ypač pateikdama atleidimo dingstis. Tokia dingstis, kaip „aš to noriu“, nors ir labai svari, bet nepriimtina demokratinėse valstybėse. Tačiau ne vien JE Prezidentė parenka personas „non grata“. Tai kas dar? Opozicija neturi galimybės užsiimti šiuo kilniu darbu. Valdantieji nesprendžia tokių subtilių klausimų koalicijos pasitarimuose. O ir valdančiųjų koalicijos  narių balso svoris nevienodas. Juk neimsime tvirtinti, kad koalicijos politinis mailius, kurį sudaro visokie ten liberalai,  tiek pat reikšmingas kaip ir jos politinis banginis – TS-LKD. Bet pavardės parenkamos irgi ne šios partijos tarybos ar prezidiumo posėdžiuose, bet pačioje jos grietinėlėje. Nemanau, kad Seimo pirmininkė tuo užsiima – ji pasižymi racionaliu mąstymu ir politiniu padorumu. Lieka partijos pirmininkas ir jo pavaduotoja visiems galimiems reikalams - šaunioji Krašto apsaugos ministrė, turinti  30-40 metų organizacinio darbo patyrimą. Tai kuris iš jų, ar jie abu nurodo sudorotinų asmenų  pavardes? Partijos pirmininkas, sprendžiant iš jo darbo dar tarybiniais laikais VU Fizikos fakultete pasižymėjo ten daug kuo, bet jis nėra labai stipri politinė figūra, kuri vienasmeniškai  priima sunkius sprendimus. Todėl labiausiai tikėtina, kad šį politinio sanitaro vaidmenį atlieka pati šaunioji ministrė. Jeigu taip, tai Lietuvą tvarko dvi moterys ir turime politinį matriarchatą.

Dalis pareigūnų jau pakeisti. Kiti laukia eilėje. Kas bus kitas? Kai kurie pareigūnai jau pasimokė, kaip reikia gyventi matriarchato sąlygomis.  Štai STT vadovas prieš kurio nors pareigūno areštą sužino  JE Prezidentės nuomonę, nors visame demokratiniame pasaulyje vadovams atsiskaitoma tik už padarytą darbą, bet ne už tą, kurį ruošiamasi daryti. Kiti svarbių institucijų vadovai, kurie dar nepasimokė iš savo klaidų ir nenori iš jų mokytis, neramiai laukia dienos X.

Opozicija tvirtina, kad jau šį pavasarį ji pateiks JE Respublikos Prezidentei savo programą ir tikisi, kad JE paleis neįgalią vyriausybę. Jeigu taip atsitiktų ir susidarytų nauja politinė dauguma, tai reikėtų jau dabar  baigti tą praktiką, kai nauja politinė dauguma keičia pagrindinius pareigūnus. Tai nedidina valstybės stabilumo. Jeigu politikai tikrai norėtų to stabilumo, tai  pagrindinių partijų atstovai susėstų prie apskritojo stalo ir iš visų pateiktų  į kurį nors postą kandidatūrų atsirinktų visiems priimtiną. Jei kandidatų į svarbiausius postus atranka būtų tokia, tai pasikeitus valdančiajai daugumai nereikėtų ieškoti dingsčių, kaip atleisti vieną ar kitą pareigūną. Bet ar išauš Lietuvoje kada nors toks rytas? Kada nors gal ir išauš, bet ne artimiausiu metu.