Visuomet iš kur nors grįžęs – ypač jei tai tolimas ir gūdus kraštas, į kurį lietuviai nuolat nesibeldžia skrudintis saulutėje – jaučiuosi bičiulių sutinkamas taip, tarsi po kelionės aš staiga būčiau tapęs kitas, t. y. žinočiau ką nors, kas tiesiogiai išplaukia iš tos kelionės esmės, todėl pavaldu man, bet visiškai neprieinama kitiems sugrįžimo sąmokslo dalyviams, kurių vaidmenys reikalauja klausinėti, domėtis, šūkčioti iš nuostabos ir žavėtis.

Teiginys „dabar turbūt visa tai aprašysi“ visiškai išmuša iš vėžių. Jaučiuosi silpnas ir nevykęs – neišspausiantis iš savęs nė pusės laikraščio puslapio naujų įspūdžių. (Galėčiau guostis nebent tuo, kad nauji įspūdžiai, kitaip nei šviežios sultys, niekam nepataisytų sveikatos.) Ar kur nors kada nors važiavau kaip rašytojas? Galimas daiktas, taip – į kokius nors tarptautinius literatūros skaitymus. Bet ir tuomet juk stengdavausi kiekvieną laisvesnę akimirką beprasmiškai prasibastyti kuo toliau nuo kūrybinių reikalų prislėgtų kolegų, bent nosies galiuku užuosti nuo geležinkelio stoties grindų sklindantį chlorkalkių kvapą. Jis – mano asmenybės formuotojas – yra svarbus, kad ir kur būčiau, jis yra Viltis ir Tiesa, o, sakykime, UNESCO paveldo objektai – ne. Steriliomis lentelėmis apkarstyti, moderniais stogeliais kruopščiai apdangstyti laiko trupiniai – seniai galėjau suprasti, kad jų nėra, nors jie tebestovi, ir, sekdamas etiopų atsiskyrėlių pavyzdžiu, turėjau atsidėti vien chloro garams, kurių gaižume puikiai atpažįstu savo paties kontūrus, savo vietą ir paskirtį.

Ar ką nors sužinojau kelionėje? Taip manyti būtų naivu – po kokios dvidešimtos valstybės aplankymo šiame pasaulyje nieko iš esmės naujo sužinoti neįmanoma. Chlorkalkės – išvis nepažinios, galima tik mėginti jas prisijaukinti, melsti jų bjaurumą sugrįžti į šnerves gerai pažįstama jaunystės gėla, kuri skelbė pasaulį esant nepažįstamą, o ir nepažintiną, bet ir tai nepernelyg prasmingas užsiėmimas, kai esi įmetėjęs ir apsunkęs nuo suvokimo, kad šiame pasaulyje pasiekiama ne viskas. Gal ką patyriau? Nė velnio. Žmogaus jausmai ir šiaip nelabai įvairūs, o kelionėje jie išvis nuskursta – nėra laiko jų puoselėti, aštrinti, tyrinėti. Jei visą gyvenimą vien tik keliaučiau, dabar turbūt neįstengčiau atpažinti ir įvardyti paprasčiausių emocijų, nes nė vienas kelionėje patiriamas jausmas dažniausiai nėra grynas, o gal ir išvis tai ne jausmas – tik gilesnis arba ne toks gilus bukumas, ir visa tai priklauso nuo to, kiek tą naktį tau pavyko išsimiegoti, kokia tuo metu tavo ekskrementų konsistencija (tropinė diarėja yra rimtas reikalas, todėl į jos galimybę turi būti besąlygiškai atsižvelgiama). Tai gal bent buvo gražu? Galimas daiktas, taip – nedrįsčiau atmesti estetinio išgyvenimo tikimybės, tačiau visuotinė jausmų ir pojūčių atrofija neleidžia jo suvokti kaip estetinio potyrio, todėl galiausiai lieka neaišku, buvo tas išgyvenimas ar ne. Viskas priklauso, kokiomis sąlygomis pasakoji įspūdžius, taip pat nuo įspūdžių klausytojo asmenybės, nuo tavo paties santykio su juo.

Taigi labai dažnai savo įspūdžius leidžiu sau apibūdinti žodžiu „patiko“, nors – prisipažinsiu – ne visai suvokiu jo prasmę. Betgi manau, kad jos nesuvokia ir tie, kuriems jį žeriu į akis. Tiesa, aš bent turiu šio žodžio interpretaciją. Patiko – vadinasi, atitiko išankstines nuostatas, kurias geidžiau patvirtinti vykdamas į tą šalį; nuostatas, kad mano žygis bus kiek įmanoma labiau beprasmis, nes jau iš anksto sukurtas ir apmąstytas. Esu tikras, visi įmanomi pažinimo metodai ir išgyvenimai nublanksta prieš savitikslį, egoistinį siekį jėga pritempti pasaulį prie savo įsivaizdavimo apie jį, ir šitaip įsitikinti, koks nereikalingas jo pažinimas. Tokia žodžio „patiko“ interpretacija paaiškina, kodėl pasaulis negali būti įkvėpimo šaltinis (t. y. negali būti aprašinėjamas ar tuo labiau aprašytas) – į bet kurią šalį jis atsivežamas iš namų ir vartojamas apdorotas pagal tai, kiek aš įsivaizduoju esant jame grynosios kančios. (Nesu tikras, ar kalbėdamas apie chlorą turiu galvoje kančią, veikiausiai ne, tačiau kančios esmę išreikšti chloro garų vaizdiniu būtų labai patogu.) Todėl sakydamas patiko, galiu išlikti orus – vadinasi, patirdamas svečią šalį aš išlikau maksimaliai neobjektyvus, taip pat ir savo paties atžvilgiu. Man pavyko užmerkti akis prieš tikrovę, kuri galbūt būtų mane nuskurdinusi, ir praplėsti save margaspalviu įsivaizdavimu apie tai, kad buvau kažkur nelabai toli esmės.

Tiesą sakant, visą gyvenimą to ir tesiekiu – būti neobjektyvus. Nes objektyvumas yra iliuzija. Iliuzijos reikalingos subrendėliams, infantilams – chloras.

Vieną saulėtą vidudienį mūsų autobusas, riedėdamas žvyrkeliu iš Gonderio į Širę, lyg netyčia posūkyje susidūrė su sausakimšu mikroautobusu. Išbyrėjo kelios lempos, dužo stiklai, atsirado menkas įbrėžimas autobuso korpuse. Iškart supratome, kad teks laukti – trečiajame pasaulyje tokios procedūros trunka valandų valandas, nes valandos – kaip, beje, ir vietinės valiutos – neturi jokios vertės. Vidudienio kaitra – be vandens ir pavėsio. Aštuonios valandos betikslio buvimo niekio viduryje, spardant akmenukus, barbenant pirštais į tuščias vandens talpyklas. Po dviejų valandų kankinamo stirksojimo įsaulyje (tiesioginė kaitra visgi pakenčiamesnė už autobuso tvankumą) pasirodė visą šį laiką „kavą gėręs“ policininkas. Palydimas raštininkės-braižytojos ir matuotojo, jis įžengė į žmonių spūstį atsainus kaip aukų iki soties prisiragavęs Dievas, orus ir didingas. Iš paskutiniųjų tramdydamas žiovulį (reikia pasakyti, šitai liudijo jį buvus padorų žmogų – šiaip ar taip, jo padėtis būtų leidusi tai daryti atvirai), tačiau savo povyza išlaikydamas grėsmingą teisėjo rūstį, kurią netrukus perkels ant pečių tų, kuriems bus lemta tapti kaltaisiais, jis nedavė dingsties suabejoti savo viršenybe ir kompetencija. Maždaug dvi valandas truko matavimo procedūra. Policininkas išeidavo iš minios ir valandėlę stovėdavo vienas, vis pasikrapštydamas galvą, ir šitai kūrė įspūdį, kad jis įtemptai mąsto. Tada kažką nubrėždavo pirštu ore, ir matuotojas, lyg gavęs tikslią instrukciją (o tuo sunku patikėti), tą pačią akimirką puldavo ant žemės ir keturpėsčias pradėdavo nežinia ką matuoti. Ruletė buvo tempiama dešimtimis įvairiausių krypčių, visiškai beprasmiškų, turint omenyje šį kuklų susidūrimą. Atrodė, avarijos tyrėjai kaip kokie kabalistai ieško vieningo mato, kuris pateisins pasaulio buvimą ir vienu kartu jį teisingai išspręs. Tuo metu raštininkės marginamame popiergalyje tematėme keistus kvadratus ir trikampius, kurie kėlė įspūdį, kad visas tyrimas persikėlė į egzistencinį lygmenį, ir, galutinai sukepus lūpoms, netiesiogiai prabilta apie beprasmybės komizmą arba Gėrio ir Blogio amžiną kovą, įamžintą Lalibelos bažnyčių freskose.

Paskui prasidėjo tai, ką pavadinau „antikos teismu“. Visi žmonės pasidalijo į dvi stovyklas – viena grupė autobuso pusėje, kita – ties mikroautobusu. Per vidurį stovinčiam policininkui pakreipus galvą (bet ne akis, šios visą laiką buvo įsmeigtos į tolius) į kurio nors būrelio pusę, jo atstovas pradėdavo ugningai šnekėti, gestikuliuodamas rankomis; net nesuprantant šnekos, buvo galima nutuokti, kad jos įtaigumas prilygintinas jei ne Cicerono ar Sokrato, tai bent kokio kito nežinomo antikos kalbėtojo gražbyliavimui. Vien oratorių fizionomijos rodė, kad kalboje nestinga eufemizmų ir palyginimų, jų akys žėrėjo taip, lyg pro dantų tvorą (beje, Homero posakis) tuo metu lėktų klastingiausios metaforos ir taikliausi priešininkų kaltės apibūdinimai. Policininkui atsainiai pasukus galvą į kitą pusę, prabildavo oponentas – taip liepsningai ir įtaigiai, lyg tikrai kitados būtų studijavęs Horacijaus „Ars poetica“ ar bent M. K. Sarbievijaus „De acuto et arguto“. Netikiu, kad kuri nors pusė pasakė bent vieną rimtą, faktais pagrįstą argumentą. Šie žmonės atrodė prikelti iš kapų ir pastatyti dulkėtame kelyje vien tam, kad paliudytų, jog laiko niekuomet nebuvo, kaip ir visų garsiųjų pasaulio amžių, taip pat – kad tiesa yra ne rezultatas, o procesas, tuo vertingesnis, kuo absurdiškesnės, kuo labiau nemotyvuotos pastangos dedamos jį tęsti. Atrodė, visi kaip susitarę trokšta, jog vyksmas galutinai prarastų bet kokią logiką ir tęstųsi šiaip sau – vien dėl savo paties beprasmiško grožio. Tiesą sakant, jis jau ir negalėjo būti sustabdytas – net policininkui išsprendus klausimą ir pasitraukus. Tokia greita pabaiga, matyt, būtų neatitikusi žanro reikalavimų, todėl reikalą ėmėsi spręsti improvizuotai susikūrusi vyresniųjų taryba – dar dvi (laimei, jau paskutinės) valandos sekinančio laukimo. Senoliams pabaigus tartis, viskas išsisprendė per akimirką – visi staiga pakilo, sulipo į savo transporto priemones ir išvažiavo kas sau. Visi atrodė patenkinti, pralaimėjusiųjų nebuvo, nors vieni iš jų tikriausiai buvo nubausti. Visų kūnus storu sluoksniu buvo nugulusios dulkės. Dideliuose bakuose teliūškavo chloruotas vandentiekio vanduo. Niekas kažkodėl jo negėrė.

Vieną akimirką, prieš pat įvažiuojant į tamsą, buvau visiškai tikras, jog šie žmonės visapusiškai pažįsta chlorą – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.