Kunigo tarnystė ypač svarbi negalių kamuojamiems žmonėms. Jų aplankymas, pasikalbėjimas, tarnavimo pavyzdys, parodyta šiluma neša ramybę ir džiaugsmą, padeda nuo tikėjimo nutolusiems neįgaliesiems, jų šeimos nariams ar slaugančiam personalui grįžti prie Dievo.

Neįgaliesiems turėtų būti prieinamos visos Bažnyčioje gyvuojančios liturgijos formos. Šie žmonės turi teisę pilnutinai dalyvauti apeigose ir parapijos gyvenime. Jei dvasininkas nepakankamai žino, kokių didelių sunkumų jie išgyvena, turėtų pasitarti su specialistais, tėvais, kad pritaikytų sielovadą ir neįgaliesiems bei išvengtų nesusipratimų, kylančių dėl nepagrįstų baimių, žinių stokos apie skirtingas, bet visada skaudžias negalias. Jų varginami neretai jaučiasi atstumiami ir net pašiepiami dėl to, kaip atrodo, kalba, juda ar elgiasi. Patirdamos skaudų atstūmimą, neįgaliųjų šeimos linksta į uždarumą. Dvasininkai turėtų padėti ir bendruomenei priimti atstumtuosius, ir labiau pasirūpinti neįgaliaisiais pagelbstint jiems pamažu įveikti baimes ir nuoskaudas, atkurti bendravimą. Krikščionių bendruomenė jautri ir atvira tiek, kiek yra palanki neįgaliesiems. O jiems patiems irgi lengviau suprasti ir aktyviau dalyvauti liturgijoje jaučiant ryšį su jai vadovaujančiu kunigu. Asmeniška pažintis, pasisveikinimas ar pokalbis prieš pamaldas, bendras rengimasis šventėms naudinga ir dvasininkui, padeda suprasti, kokie žmonės atvyko švęsti liturgijos, tinkamai parengti homiliją.

Geroji Naujiena ir neįgaliesiems

Skelbiant šiems asmenims Evangeliją išnaudotinos visos bažnyčioje esančios galimybės ir priemonės. Ypač katechizuojant žmones su proto negalia būtina įtraukti penkis pojūčius, gestus, giesmes, žaidimus ir kt. būdus. Neįgaliųjų tikėjimas sužadinamas per žmogiškąją patirtį. Jiems svarbu meldžiantis susikabinti rankomis, ploti, grožėtis paveikslais, saulės atspindžiais vitražuose, stebėti degančias žvakes, kartoti atliepą ar tik klausytis ramios giesmės ir išgyventi Dievo artumą. Jiems smagu ką nors tiesiog apčiuopti, užuosti ar paskanauti ir pan. Tam praverčia neįgaliųjų mėgstami, pažįstami, o kartais ir nauji, įdomūs daiktai, muzikos instrumentai, vaizdai, kvapai, valgiai – visa, kas jiems įspūdingai parodytų Dievo rūpinimąsi žmogumi. Svarbus ir auklėtojo ar šeimos nario pavyzdys, pagalbininkai, saugumą garantuojantys įpročiai, kartojimu paremtos pratybos, konkretus, vaizdingas pamokymas ne tik iš Šventojo Rašto, bet ir iš neįgaliesiems atpažįstamos kasdienės patirties.

Išvargintiems kūno ir dvasios negalių ypač patinka dalyvauti šventėse. Tai proga džiaugtis, įgyti ruošos, vaišių ir ritualo patirčių. Dalyvaujama savaip: vieni aktyvesni, kiti laikosi atokiau, tyliai džiaugiasi ir tik klausosi. Šventė jų religiniams išgyvenimams teikia konkretumo, bendruomenės ir Dievo artumo pojūtį.

Kad sakramentų malonės taptų prieinamos

Kaip neįgalieji švenčia sakramentus, priklauso nuo jų šeimos, institucijos ar bendruomenės, kur gyvena, taip pat nuo parapijos pasirengimo. Kokį sakramento supratimą turi protiškai neįgalusis, paprastai klausiama šeimos narių. Neįgaliųjų sielovadoje svarbu žinoti, kad sąmoningumas gali atsiskleisti įvairiais būdais, leidžiančiais suprasti, kaip asmuo suvokia sakramentinį gyvenimą pagal savo galimybes.

Neįgalumas negali būti kliūtis priimti Krikšto sakramentą. Šis visuotinio išgelbėjimo sakramentas prieinamas visiems be apribojimų (jį galima tik atidėti, jei tikrai žinoma, kad asmuo nebus auklėjamas pagal katalikų tikėjimą). Neįgalieji krikštijami, jeigu nors vienas iš tėvų ar globėjų sutinka. Neįgalaus vaiko tėvai ir krikštatėviai taip pat supažindinami su krikštu prisiimamais įsipareigojimais, kad, bendruomenės remiami, ugdytų naująjį krikščionį. Krikštijamo neįgalaus kūdikio tėvai išgyvena didžiulį skausmą, tad ypač Bažnyčios tarnautojai neturėtų pristigti jautrumo. Vyresnio amžiaus neįgaliųjų krikšte vadovaujamasi suaugusiųjų įkrikščioninimo ritu, o pasirengimas vyksta pagal individualius poreikius bei sugebėjimus.

Tiesiogiai ar per tėvus negalias kenčiantieji gali būti drąsinami priimti ir Sutvirtinimo sakramentą, išskleidžiantį žmoguje Krikštu gautą malonę, nors žmogiškosios galimybės ir būtų ribotos. Proto negalią turintiems svarbu pažinoti tuos, kas teiks sakramentus, kad jaustųsi saugesni, tad jei įmanoma, patariama iš anksto susitikti su vyskupu ar bent klebonu. Sutvirtinimu sustiprinami turimi gebėjimai, atskleidžiamas daugialypis Šventosios Dvasios veikimas. Neretai neįgalieji džiaugsmingai renkasi globėją ir priima Dvasios dovanas bei įsipareigojimus.

Kai negalia itin sunki, tai gali tapti kitų labui meilės kupinas ir kančios prasmę liudijantis buvimas.

Bažnyčia rūpinasi, kad einantys prie Eucharistijos stalo suvoktų, kuo skiriasi šv. Komunija nuo paprastos duonos. Šis suvokimas gali būti išreikštas ne tik žodžiu, bet ir gestais, žvilgsniu, elgesiu ar ypatinga tyla. Jei kunigas, pasitaręs su katechetais bei kitais specialistais, nutaria, kad neįgalusis dar nėra pasirengęs priimti Eucharistijos, svarbu tai paaiškinti labai atsargiai, subtiliai. Kai abejojama, sprendžiama pakrikštyto asmens naudai. Proto negalią turinčiojo troškimas priimti Eucharistiją išreiškiamas per ryšį su tais, kurie juo nuolat rūpinasi ir supranta jo bendravimą, gali pažadinti troškimą ir paruošti silpnąjį bendruomenės narį Komunijos bendrystei. Švč. Sakramentą reikėtų nunešti bažnyčios suole ar vežimėlyje sėdinčiam, kompleksinę negalią turinčiam pamaldų dalyviui. Po tinkamos katechezės Komuniją galima atnešti ir į namus. Jei neįgaliajam sunku ryti, iš anksto tai išsiaiškinus, reikia pasiruošti vandens ir priėmusiajam Komuniją tuoj pat duoti atsigerti.

Kalbant apie Sutaikinimo sakramentą prisiminkim, kad sunkiai nusidėti gali tik suvokiantys, ką daro, ir sugebantys rinktis. Net ir sutrikusio intelekto asmenys dažnai supranta savo veiksmus, gali gailėtis, prisipažinti klydę. Jei šeima, bendruomenė ruošiasi išpažinčiai, dažnai to nori ir neįgalusis, tad artimiesiems tenka jam švelniai padėti. Sutaikinimo sakramentas ir neįgaliųjų gyvenime gali būti vaisingas, išvaduoti iš vidinių sužeidimų, pykčio ir bendravimui dovanoti naują pradžią. Kai sunkios negalios kamuojamas atgailauja už padarytą nuodėmę, bet nesugeba jos įvardyti, gali gauti atleidimą. Jei kunigui sunku susikalbėti, galėtų padėti vertėjas, privalantis išlaikyti išpažinties paslaptį. Neįgalusis gali naudoti ir gestus, užrašyti ar nupiešti ženklus, kuriuos kunigas suprastų ir kurie po išpažinties būtų sudeginami.

Kunigas ir pats gali paklausti, remdamasis sąžinės patikrinimu, taikomu vaikų sielovadoje, o žmogus pritartų linktelėdamas. Iš neįgaliųjų sielovados kunigui žinomi elgesio bruožai, pvz.: išsisukinėjimas nuo darbų, kuriuos sugebėtų pats atlikti, skriauda kitam, nepagarbūs santykiai su tėvais, globėjais, mokytojais, netinkamo elgesio mėgdžiojimas ir pan., to asmens gyvenimo aplinkybių ir sunkumų pažinimas gali per išpažintį labai padėti. Jei sunkios būklės žmogus net klausinėjamas neprataria žodžio, neparodo jokio gesto, nuodėmklausys pataria jam mylėti ir atleisti taip, kaip mokė Jėzus, kartu su juo pasimeldžia ir jį palaimina. Neįgaliesiems svarbu po išpažinties ir palaiminimo padaryti regimą ženklą: uždegti žvakutę, padėti akmenėlį, prisegti širdelę, pamerkti gėlę, užrišti kaspiną, apkabinti tėvus bei draugus. Nesugebantys parodyti menkiausio gailesčio, per tėvus ir globėjus kviečiami dalyvauti Sutaikinimo pamaldose liturgiją pritaikant ją pagal gebėjimus ir poreikius, ypač jei dalyvauja daugiau tokių asmenų.

Sielovados darbuotojai turėtų padėti neįgaliajam tinkamai pasirengti ir Ligonių patepimo sakramentui, o jo artimiesiems ta proga atnaujinti tikėjimą.

Bendruomenės palaikymo, kunigo jautrumo ypač prireikia mirus neįgalaus asmens šeimos nariui. Tai būtų solidarumo ženklas gedinčiajam, kad jis nėra vienišas ir apleistas. Nereikėtų neįgaliojo izoliuoti nuo mirusiojo, slėpti mirties fakto. Geriau leisti išlieti emocijas, padėti priimti artimojo netektį, atrasti tikėjimo paguodą, viltį ir drauge melstis.

Kad ir kenčiantys negalias jaustųsi Bažnyčios nariais

Retkarčiais rengiama atskira liturgija neįgalius vaikus auginančioms šeimoms ir bendruomenėms pasitarnautų kaip ypatinga bendra patirtis, pasidalijimas vargu ir džiaugsmu. Kunigas lengvai, jautriai ir supratingai prisitaikytų prie tokios grupės poreikių sulėtindamas apeigų tempą, pasitelkdamas gestus, aiškią, paprastą, neabstrakčią kalbą, skaitinių dalis. Kaip ir liturgijoje su vaikais, svarbu kviesti giedoti, groti, skaityti, atsiliepti, skelbti maldavimus, nešti atnašas.

Kristaus sekėjų bendruomenė, taip pat ir kunigas, pašaukti rūpintis silpniausiais savo nariais. Jiems reikia specialių sąlygų, priemonių, laiko, pasirengusio katecheto bei programų. Neįgaliųjų tikėjimo ugdymas glaudžiai susijęs su šeimomis, kuriose jie gyvena. Kai kurie globojami specialiuose namuose, kur gali būti ir tikėjimui priešiška, nepalanki atmosfera, dar labiau apsunkinanti asmens negalią. Bažnyčia kviečia į gyvą ir atvirą savo bendruomenę, taip dovanodama viltį.

Parapijos bendruomenė, priimdama silpnąjį, priima patį Kristų ir išlaiko artimo meilės egzaminą.