Buvo ar nebuvo?

Šiomis dienomis kino ekranuose pasirodantis filmas „Popiežė Joana“, sukurtas pagal to paties pavadinimo Donnos Woolfolk Cross romaną (1996, liet. k. – 2002), skirtas plačiai žinomai legendinei asmenybei – viduramžiais esą popiežiumi tapusiai moteriai. Tai buvusi talentinga ir išsilavinusi moteris, apsimetusi vyru. Dėl savo gabumų ji kilusi hierarchijos laiptais, kol buvusi išrinkta popiežiumi. Jos trumpas pontifikatas pasibaigęs, kai procesijos metu raita apsimetėlė pagimdžiusi kūdikį, ir apgaulė išėjusi aikštėn. Tada ji buvusi nužudyta įniršusios minios (ar mirusi natūraliai), o jos asmuo pasmerktas užmarščiai.

Tiesą sakant, istorikui paneiginėti popiežės Joanos realumą visai neįdomu, mat jokios intrigos čia nėra. Dėl popiežės egzistavimo profesionalūs istorikai šiandien iečių nelaužo, nes ir pati popiežės istorija, taip sakant, baltais siūlais siūta. Pagrindiniai kritikos punktai būtų tokie:

1. Skandalinga istorija apie moterį popiežę neminima jokiuose vienalaikiuose šaltiniuose (o būtent šaltinių duomenys ir yra istorinio fakto nustatymo pagrindas). Sunku įsivaizduoti, kad kronikininkai nebūtų pažymėję tokio nepaprasto ir viešo įvykio, nutikusio pačioje Romoje. Tiesa, keliuose vienalaikiuose rankraščiuose užtinkama žinučių apie popiežę Joaną, tačiau į tekstą jos įterptos daug vėliau, jau remiantis XIII a. paskelbtomis legendomis. Taip pat nesuprantama, kaip šio popiežystę diskredituojančio įvykio nebūtų išnaudojęs Konstantinopolio patriarchas, kaip tik tuo metu varžęsis dėl jurisdikcijos su Romos vyskupu.

2. Istorija apie moterį popiežę keliais skirtingais variantais (viename jų – tai bevardė XI a moteris, kitame – anglė Joana iš IX a., dar kitur vadinama Agniete) pirmą kartą užfiksuota tik XIII a. kelių dominikonų raštuose, taigi prabėgus keturiems šimtmečiams (minėtą „istoriją“ linkstama datuoti IX a.) nuo įvykio. Ji tapo itin populiari vėlyvaisiais viduramžiais, tuomet ja plačiai tikėta katalikiškame pasaulyje, o XVI a. protestantai pasinaudojo šia istorija vaizduodami Katalikų Bažnyčią kaip Babilono ištvirkėlę. Vis dėlto nuo XVI a. pabaigos pradėjo plėtotis moters popiežės istorijos kritika, į kurią ilgainiui įsitraukė ir protestantų istorikai, ir jau porą šimtmečių į „popiežę Joaną“ joks istorikas profesionalas nebežiūri rimtai.

3. Popiežių pontifikato laikotarpiai žinomi gana tiksliai, ir tarp jų nėra kur įterpti „popiežės Joanos“; tuo tarpu popiežiaus Jono VIII, mėginto sieti su slaptąja popieže, pontifikatas visai neprimena moters popiežės istorijos.

4. Nėra jokių pėdsakų, kad Bažnyčia vėliau (XVII a. pradžioje Šventajam Tėvui Klemensui VIII paskelbus, jog istorija netikra) būtų naikinusi užuominas apie moterį popiežę. Jokiuose žinomuose ankstyvųjų viduramžių rankraščiuose nėra teksto naikinimo (išskutimo, išpjovimo, užtušavimo) pėdsakų. Be to, turint omenyje rankraščių skaičių, jų geografinį paplitimą bei tuometines komunikacijos formas, tai sistemingai atlikti ir nebūtų buvę įmanoma. Pagaliau jei tokių užuominų būtų buvę, XVI amžiuje jas būtų noriai pacitavę protestantų autoriai.

Lietuviška filmo „Popiežė Joana“ anotacija, galbūt pritaikyta katalikiško krašto žiūrovui, skelbia: „Romantinė drama pastatyta remiantis viduramžių legenda apie moterį, tapusią Katalikų Bažnyčios galva. Nors kai kurie teigia, kad tai visai ne legenda, o tikra istorija...“ Tiek filmo, tiek ir romano, pagal kurį jis pastatytas, reklamuotojai tarsi bando sėdėti ant dviejų kėdžių – nebūti tokie naivūs, kad pirštų siužetą kaip istorinę tiesą, tačiau drauge kabintis už legendos įmanomumo – o kas ten žino? Taip prieinama iki absurdo. Du vienas po kito einantys knygos anotacijos sakiniai prieštarauja vienas kitam: „Autorei rūpėjo sukurti romaną, o ne istorinę studiją. Remdamasi visais žinomais Joanos gyvenimo faktais bei laikydamasi istorinės tiesos, ji parašė nepaprastą knygą apie kilnią svajotoją, šviesią moterį, gyvenusią tamsiais viduramžiais, ir apie jos didžiąją gyvenimo meilę – vienintelę, iki mirties“.

Filmo kūrėjai angliškoje reklamoje subtilybėmis neužsiima: „stulbinanti tikra istorija“; „ji pakeitė religijos veidą ir tapo popiežiumi. Po dvejų metų ji buvo ištrinta iš istorijos.“ Tas pat ryžtingai tvirtinama ir filme – tai esanti tikra istorija: Joanos vardo į popiežių eilę Liber Pontificalis sąmoningai neįrašęs jos varžovas, taip pasmerkdamas ją užmarščiai (apie tai žr. aukščiau, argumentą Nr. 1). Šiaip ar taip, net ir priėmus tas šykščias legendos žinias apie moterį popiežę, romano kūrėjai ir filmo statytojams visą jos gyvenimą – nuo gimimo iki mirties – reikėjo sukurti. Tad toliau – jau ne apie Joanos menamą istoriškumą, ir ne apie Joaną viduramžių legendoje, o apie Joanos gyvenimą ir jos portretą, sukurtus minėtame filme.

„Šviesi moteris tamsiais viduramžiais“

Bene pagrindinė romano ir filmo idėja – panaudoti užuominą apie legendinę popiežę liūdnai, bet tikrai istorijai apie „šviesią moterį tamsiais viduramžiais“. Moterį, kuri norėjo studijuoti, mylėti ir būti mylima, bet – ir atsitik tu man taip – nelaimingai tapo popieže...

Į istoriškumą įspūdingais scenovaizdžiais pretenduojantis filmas savo idėjine prasme yra nuobodžiai šiandieniškas. Vienas iš leitmotyvų – ambicingos ir talentingos moters diskriminacija. Ją pradeda žiaurus Joanos tėvas, mušantis ir prievartaujantis žmoną, despotiškai baudžiantis Joaną ir neleidžiantis jai mokytis. Čia regime krikščionį, sadistinius polinkius neatsiejamai supinantį su tikėjimu. Ir kiti „griežti“ krikščionys („fundamentalistai“) – katedros mokyklos mokytojas, Joanos globėjo žmona – vaizduojami kaip sadistai obskurantai. „Gerieji“ – tie, kurie mažiau susiję su institucine Bažnyčia arba „laisviau“ žiūrintys į tikėjimo bei moralės dalykus. Tai – „gamtos vaikai“, Joanos motina, pasakojanti apie pagonių dievus, ir mokytojas Eskulapijus (vardas neatsitiktinis), atskleidžiantis merginai filosofijos ir žolių pažinimo paslaptis; taip pat minėtinas ir laisvo gyvenimo vyskupas, priimantis Joaną į mokyklą. Bet koks religiškai uolus veikėjas filme vaizduojamas neigiamai ir karikatūriškai, religinis gyvenimas glaudžiai siejamas su sadistišku griežtumu ir nepakantumu laisvai nuomonei (neklusnaus vienuolio baudimas).

Pagrindinis Joanos veikimo motyvas – noras mokytis ir padėti žmonėms savo žiniomis. Šio ryžto kupina ji pabėga iš namų, o vėliau nuslėpusi savo prigimtį stoja į vyrų vienuolyną. Štai čia ir glūdi didžiausias siužeto nelogiškumas. Siekiant pateisinti Joanos apgavystę, ji motyvuojama vienintele galimybe mokytis. Šioje vietoje Joanos portreto kūrėjai kažkodėl visiškai neužsimena apie moterų vienuolynus – kilmingų ir išsilavinusių moterų bendruomenes, kurios ir šiandieninių feminisčių idealizuojamos kaip mokslingų ir nepriklausomų moterų grupės. Kiek įvairiose srityse galėjo pasiekti talentinga moteris vienuolė ankstyvaisiais viduramžiais, iškalbingai liudija šv. Hildegardos Bingenietės, plačiai žinomos ir šiandien, pavyzdys.

Joanos – vienuolio, popiežiaus patarėjo ir galiausiai popiežiaus – gyvenime labiausiai pabrėžiamos ne specifiškai krikščioniškos, o „bendražmogiškos“ vertybės. Joana labiausiai domisi ne Dievo žodžiu (nors jį išmano), ne meldžiasi (tik tiek, kiek reikia), o studijuoja technikos brėžinius ir užsiima gydymo praktika – pomėgis, ateinantis nuo kūdikystės ir susijęs su motina bei jos pagoniškų gamtos dievų pasauliu. Simboliška, kad ir miršta Joana žvelgdama ne į kryžių, o į žydrą pavasario dangų. Ypač pabrėžiama Joanos „socialinė veikla“, kuria tarsi „pateisinamas“ priklausymas tokiai struktūrai kaip Bažnyčia. Tai labiausiai ryšku dviejuose epizoduose – popiežiaus Sergijaus ir jo patarėjo Anastazo susidūrime, kai popiežius neleidžia vaikų prieglaudos paversti piligrimų namais, ir absoliučiai išgalvotame „laimingame“ Joanos pontifikate (tai tikras idealaus šiuolaikinio popiežiaus – „pasaulio akimis“ – paveikslas), kurio metu Romos gyventojai buvę aprūpinti sveiku geriamu vandeniu, rūpintasi vargšais, sumanyta steigti mokyklą mergaitėms ir peržiūrėta daug Bažnyčios mokymo teiginių (!). Ir pati Joana mylimajam prisipažįsta liekanti popiežiaus aplinkoje tik todėl, kad čia būdama galinti padėti žmonėms. Jos argumentacija nuskamba kaip pasiteisinimas tų, kurie sovietmečiu Lietuvoje kolaboravo su okupacine valdžia...

Dar vienas keistas (šiuolaikiškas) filmo bruožas – Joanos elgesio suderinamumas su nuoširdžiu tarnavimu Dievui. Filmo anotacijoje pabrėžiama, jog Joana yra „atsidavusi tarnystei Dievui“, taigi, suprask, gera krikščionė. Taip tarsi teigiama, kad „geras krikščionis“ nebūtinai turi laikytis „bažnytinės moralės“. Tačiau kaip neva krikščionišką Joanos elgesį – pabėgimą iš namų, apgaulę stojant į vienuolyną ir visą gyvenimą trunkančią veidmainystę, pabėgimą iš vienuolyno, ryšius su vyru ir priklausymą celibatinei Bažnyčios vyresnybei, nesugebant apsispręsti ir laikytis ištikimybės – suderinti su Evangelijos ir netgi Senojo Testamento moraliniu kodeksu, kuris nėra Bažnyčios istorijos padarinys? Ar herojė savo gyvenime laikosi principų „Nepaleistuvauk“ ir „Nekalbėk netiesos“? Gal norima pasakyti, kad tikslas pateisina priemones? O jei ne, kokia „herojė“ mums siūloma?

Tai, kad šiuolaikinė popiežės Joanos kaip herojės interpretacija yra perversiška, gerai matyti palyginus dabartinius legendos akcentus su originaliais. Kitados šiam pasakojimui plintant juo siekta anaiptol ne atskleisti įprastumo ribas peržengiančius, pasigėrėtinus moters sugebėjimus. Priešingai, istorija buvo pateikiama kaip pamoka, kad toks vaidmuo moteriai netinkamas ir kad už apgavystę jos laukia pelnytas atlygis. Vėliau legenda buvo cituojama siekiant diskredituoti Romos Katalikų Bažnyčią ir popiežiaus autoritetą, parodant, kaip siaubingai Bažnyčia gali klysti – netgi nepastebėti, kad Bažnyčiai vadovauja moteris! Net ir Liuteris bei jo sekėjai, smerkę veidmainišką celibatą ir popiežystę, Joanoje regėjo ne nelaimingą maištautoją prieš supuvusią institucinę viduramžių Bažnyčią, o antiheroję paleistuvę, kurios istorija atskleidžia viduramžių popiežystės nuopuolio dugną...

„Vatikano sienos pilnos intrigų ir sąmokslų“

Dar vienas, visai nenaujas šio filmo motyvas – Katalikų Bažnyčios nuodėmingumo ir konspiracijos atskleidimas, eilinė sąmokslo teorijos adaptacija. Lietuviškoji reklama skelbia: „Vatikano sienos pilnos intrigų ir sąmokslų“ (hm, norėtųsi tikslesnės formuluotės, nes Vatikanas svarbiausia popiežių buveine tapo tik XIX a. antrojoje pusėje). Filme „demaskuojama“ žmogiška kai kurių stebuklų prigimtis, „atskleidžiama“, kad dauguma popiežiaus aplinkos, palaikanti Anastazą, yra sąmokslininkų grupuotė, pasiryžusi žudyti ir nesibodinti išduoti bei parsiduoti. Vis dėlto ironiška, kad didžiausia Bažnyčios apgaulė šiame siužete yra pati geroji „herojė“ Joana, viena vertus, kovojanti su moterį nuvertinančia institucine Bažnyčia, bet, kita vertus, pati įkūnijanti didžiausią Bažnyčios apgavystę.

Keista, kad norint „demaskuoti“ „tikrąjį“ Bažnyčios veidą pasirenkamas kvaziistorinis siužetas, nors tikra, neišgalvota istorija (taip pat ir Bažnyčios istorija) dažnai pranoksta fantazijos ribas. IX–X a. popiežystė iš tikro išgyveno tikrai didelį nuosmukį; X a. pirmojoje pusėje ne vieną popiežių į sostą iškėlė palaido elgesio Romos matronos – Teodora ir jos duktė Marozija; šis laikotarpis Bažnyčios istorikų jau seniai pramintas „pornokratija“. Per savo valdomus vyrus tuo metu moterys realiai darė įtaką popiežystei – ir tai ne legendinės Joanos dvejų metų epizodas, o pusę amžiaus trukęs reiškinys...

Bažnyčios istorijoje iš tiesų galime rasti visko – svarbiausia, kokiomis akimis į tą istoriją žiūrėsime ir ar, kaip sako šv. Ignacas, pasistengsime iš to gauti kokios nors (dvasinės) naudos. Čia norėčiau prisiminti dvi istorijėles. Pirmąją dar XIV a. užrašė italų Renesanso pasakotojas Giovanni Boccaccio. Tai istorija apie Paryžiaus žydą, kuris, įkalbinėjamas draugo pirklio pasikrikštyti, vieną dieną nutaria nukeliauti į Romą. Aiman, – pagalvojo žydo bičiulis krikščionis, – pamatęs popiežiaus dvaro gyvenimą, jis niekuomet nepanorės tapti krikščioniu. Gerojo žmogaus nuostabai, žydas grįžo pasiryžęs krikštytis, mat jeigu popiežiaus ir kitų Bažnyčios vadovų gyvenimas toks nuodėmingas, o krikščionių tikėjimas nuolat auga, „savaime suprantama, kad jį remia ir palaiko Šventoji Dvasia kaip tikėjimą, šventesnį ir tobulesnį už visus kitus“.

Kitas, istoriškesnis pasakojimas – apie Napoleoną Bonapartą, kuris vienąsyk ryžtingai pareiškė tuoj pat sunaikinsiąs Bažnyčią. Į tai vienas senas kardinolas atsakė išmintingu šyptelėjimu: pone, mes jau bemaž du tūkstantmečius veltui stengiamės tai padaryti...

Post scriptum

Pabaigai – visiems susidomėjusiems romano / filmo apie popiežę Joaną tematika (moterimi viduramžių visuomenėje) siūlyčiau pasiskaityti prancūzų istorikės Régine Pernoud knygą Moteris katedrų laikais (Vilnius: Vaga, 2007). Manau, kad bus ne mažiau įdomu, o naudos iš šios su meile, polėkiu ir drauge blaiviu protu parašytos knygos pasistengę galime gauti daug daugiau...