Jėzus bylojo savo mokiniams:

„Venkite daryti savo geruosius darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, kitaip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, taip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu daliji išmaldą, te nežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.

Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam ten, slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.

Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę, kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums, jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk aliejumi veidą ir nusprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“.

Kiti skaitiniai: Jl 2, 12-18; Ps 50, 3–6. 12–14.17; 2 Kor 5, 20-6, 2

Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius

„Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi“

Žydų tikėjimo praktikoje trys svarbiausi dalykai buvo: išmalda, malda ir pasninkas. Jie dar ir šiandien tebėra svarbūs. Apie kiekvieną iš jų galima atskirai kalbėti, bet tuomet išeitų per daug ilgas komentaras. Šios dienos Evangelijoje matome, kad Jėzus tų dalykų nepaneigė, bet pabrėžė motyvą: dėl  ko, kokiam tikslui mes visa tai darome. Jis perspėja tuos, kurie nori, kad visi juos matytų besimeldžiančius, duodančius išmaldą ir pasninkaujančius.

Tas Jėzaus perspėjimas tinka ir mums šiandien. Kodėl mes praktikuojame gerus darbus? Kad kiti mus pagirtų? Gal norime pasirodyti kitiems, kad jie pamatytų, kokie geri esame krikščionys? Gal tai darome iš pareigos arba norėdami parodyti savo garbingą poziciją?

Dievas mato net slapčiausius mūsų širdies veiksmus, įžvelgia visas mintis. Prieš Jį neapsimesi, nuo Jo neišsisuksi. Reikia mūsų nuoširdumo. Širdyje susitikę su Dievu galėsime pakilti artimo meilės darbams. Jei iš tikrųjų norime pagarbinti Dievą, tai savo maldos, atgailos ar pasninko neafišuosime.

Šiandien prasideda gavėnia. Vėl Dievas kviečia: „Grįžkite pas mane visa savo širdimi, - pasninku, verksmu ir raudojimu, - perplėškite sau širdį, o ne drabužius“. Žinome, kad gavėnia yra pasninko ir atgailos metas, bet Dievas labiausia ragina sugrįžti pas Jį visa širdimi. Viešpats šaukia mus perplėšti savo širdis, atverti jas Jo malonei, neviešinti savo atgailos. Jis nenori, kad mes paskęstume tarp smulkmenų, bet paruoštume savo širdis, kad jos būtų vaisinga dirva Šventajai Dvasiai, kad ji galėtų mus keisti. Šventoji Dvasia nori mums padėti pasitikėti Dievo meile. Ji trokšta įdiegti į mus gailestingumą vargstantiems, atsparumą nuodėmei ir atvirumą nuostabiems Dievo darbams.

Tebūna ši gavėnia malonės srovės metas.

Šventoji Dvasia, liepsnok mano širdyje šią gavėnią. Trokštu perplėšti savo širdį, kad Tu manyje apsigyventum ir veiktum.

Bernardinai.lt