Pelenų diena

Atrodo, kad pastarieji dvidešimt metų buvo dosnūs pasikeitimų, bet žmogaus širdis liko tokia pati, neišnyko problemos, vis dažnesni tapo klausimai, susiję su gyvenimo ir mirties prasme, aktualios tapo temos, susijusios su tokiomis kategorijomis, kaip kaltė ir laisvė, tiesa ir vertybė. Aš esu tos nuomonės, kad jaunas žmogus Gavėnios metu kelia tuos pačius klausimus: kokią teisę Bažnyčia turi nustatyti ypatingą metą atgailai?

Kristus sako: Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš Savo Tėvo Danguje (Mt 6, 1). Šiandieną Jėzus kalba apie krikščioniško įvaizdžio pavojus. Žydų  tikėjimo praktikoje buvo trys svarbiausi dalykai: malda, pasninkas ir išmalda. Jie dar ir šiandien tebėra svarbūs. Jėzus jų nepaneigė, bet pabrėžė  motyvą: dėl ko, kokiam tikslui mes visa tai darome. Jis perspėjo tuos, kurie norėjo būti matomi tuomet, kai meldėsi, davė išmaldą ar pasninkavo. Toks Jėzaus perspėjimas tinka visada ir visur. Kodėl mes praktikuojame gerus darbus? Ar dėl to, kad kiti mus pagirtų? O gal norime pasirodyti, kad esame geri krikščionys? Gal tai darome iš pareigos arba norėdami parodyti savo garbingą  poziciją?

Dangiškasis Tėvas mato net slapčiausius mūsų širdies sumanymus, įžvelgia visas mintis. Prieš Jį neapsimesime, nuo Jo neišsisuksime. Reikia mūsų nuoširdumo. Atgailos darbai, šalpa, malda, pasninkas turi kilti iš vidinio širdies  nusiteikimo. Širdyje susitaikę ir susitikę su Dievu galėsime daryti artimo meilės darbus. Jei tikrai norime pagarbinti Dievą, savo maldos, atgailos ar pasninko nedemonstruosime. Nuolankusis niekados nekels savęs į pirmą vietą.

Kas sunkiai yra nusikaltęs, tam reikia atgailauti, pasninkauti, dalinti išmaldą ir melstis. O kodėl tai turi daryti ir visi kiti? Ne vienas suabejos: O gal aš visai šiuo metu nenusiteikęs atgailai? Ačiū Dievui, jaučiuosi puikiai, esu linksmas, man tiesiog norisi šokti! Ir nesuprantu, kodėl man draudžiama vien todėl, jog dabar paskelbta gavėnia.

Tikrai geras klausimas: kodėl būtent Pelenų dieną visiems krikščionims prasideda atgailos metas? Kodėl šiuo metu? Tikrai, šis laikas yra kitoks, nors viskas plaukia sava vaga: ir metų laikų kaita, ir mokslas, ir darbas, ir įvairios pramogos. Niekas nepasikeičia ir Pelenų dieną. Ir Bažnyčioje viskas vyksta taip, tarsi nieko ypatingo nebūtų įvykę. Šv. Mišios prasideda tuo pačiu metu, kaip ir anksčiau klausoma Išpažinčių, o liturginiai drabužiai yra violetinės spalvos. Ir nebūtinai visi jaučia, jog tai kažkoks ypatingas metas, tuo labiau, kad ir pirmo gavėnios sekmadienio pamoksluose šitai ne itin pabrėžiama. Kodėl tas 40 dienų prieš Velykas yra išskirtinės, kodėl jos visiems krikščionims yra atgailos laikas, kodėl Bažnyčia ją vadina tokiais iškilmingais žodžiais: Malonės metas?

Duoti išmaldą, pasninkauti – tai lyg nuoroda į dvasinį gyvenimą. Matydami sportiškai apsirengusį žmogų manome, kad jis sportuoja. Tačiau šitaip apsirengti jis gali visai ne dėl to, kad skuba į bėgimo trasą. Taip pat išmaldos davimas, pasninkas ar kitokie dvasiniais laikomi ritualai gali neturėti nieko bendro su dvasiniu gyvenimu. Šie išoriniai ženklai byloja apie vidinį dvasinį gyvenimą. Jei vidiniame pasaulyje yra daug sumaišties, tie ženklai tampa klaidinantys. Ir netgi ne tiek pavojinga, kai esame suklaidinti dėl kito žmogaus dvasinio gyvenimo, kiek tada, kai patys save suklaidiname.

Vienas poetas yra pasakęs, kad nepakėlęs rankos, kojos, visą sportą išsportuoju, bet tik sėdėdamas prie televizoriaus. Nežudom, neprievartaujam, nevagiam, sekmadieniais nueinam kartais į Bažnyčią, Gavėnios penktadieniais susilaikome nevalgę mėsos ir neiname į diskotekas, o vyresnio amžiaus žmonės galbūt kartais sušelpia kokį nors vargšą, jei pristoja tamsiu paros metu ir labai įtikinamai prašo. Atrodo, gyvename aktyvų dvasinį gyvenimą. Vis dėlto šių išorinių ženklų neužtenka, jei nėra vidinio nusistatymo. Tokiu atveju šios praktikos nepadeda mums įsileisti Dievo į savo kasdienybę. Toks yra Dievo įsakymų, sakramentų, Dievo Žodžio ir visų religinių praktikų, maldų tikslas: kad būtų perkeistas mūsų gyvenimas, mūsų kasdienybė. Dievo tautos liturginėse valandose kalbame:

Išeiname į platųjį pasaulį / Šypsodamies ir nuotaika šviesia...
Deja, užsimaskavusi apgaulė / Užklumpa mus kaip vilkas keliuose.
Pats pragaras ant mūsų tinklą meta, / Vilioja apgaulingais pažadais.
Ir akys tikro kelio nebemato, / Vilionės virsta sieloje nuodais.

Atsakymas visai paprastas: su Krikštu mūsų gyvenimo ritmas iš esmės pasikeičia, jame atsiranda kiti kulminaciniai taškai, tikslai, siekiai, ryšiai. Mes per Krikštą gauname naują gyvenimą. Visa tai dažnai girdime, tik ne visada rimtai priimame. Krikšte mes numirštame kartu su Kristumi ir pradedame gyventi su Juo ir Jame. Todėl krikščionių gyvenime, be biologinio gyvenimo, vyksta dar ir kitas, jiems skirti dar ir kitokie džiaugsmai, kitoks gedulas, o ne vien valstybinės šventės ir gedulo dienos. Šį gyvenimą būtų galima palygintinu to, kuriam pavedama vadovauti didžiulei įmonei ar kuris pradeda gyventi santuokinį gyvenimą.

Kas žino, ką reiškia būti krikščionimi – mirti ar prisikelti su Kristumi, – tas žino, kokia šventė yra bažnytinių metų kulminacija – Velykos. Nuo Didžiojo Ketvirtadienio iki Velykų nakties Bažnyčios liturgijoje plačiausiai prisimenama Viešpaties atperkamoji Kančia ir Prisikėlimas. Liturginėje šventėje prisimenamas Kristaus atpirkimo darbas nuo Paskutinės Vakarienės iki Šventosios Prisikėlimo nakties. Šis atsiminimas yra ne tik gyvas, bet ir veiksmingas, nes tai ne vien prisiminimas. Krikšte ir Eucharistijoje yra Pats Viešpats. Jis veikia ir dovanoja arba gaivina mumyse naują gyvenimą.

Kas prisimenama ir dovanojama liturginėje šventėje, turi būti gyva ir mūsų kasdienybėje. Kitaip tariant, jeigu mes praktiniame ir kasdieniame gyvenime nuolat nesistengsime savyje įveikti seno žmogaus, su jo blogais polinkiais ir visa daryti Viešpatyje su tikėjimu, viltim ir meile, tai Velykų šventė mums bus tik vaidinimas. O nusigręžimas nuo blogio ir atsigręžimas į Kristų ir Jo įsakymus reiškia Atgailą. Todėl 40 dienų prieš Velykas ir skiriamas jai – Atgailai. Tiesa, Jo mirtis yra sudabartinama per kiekvienas šv. Mišias, galimybę atlikti Išpažintį mes turime visuomet. Ir vis dėlto Velykos yra pati didžiausia šventė, o pasiruošimas joms – malonės metas. Viešpaties, gyvenančio Savojoje Bažnyčioje, kvietimas yra didesnis dabar negu bet kada, o šitų dienų liturgija ypač paliečia mūsų širdis.

Gavėnios laikotarpis nėra savavališkas Bažnyčios potvarkis, nėra jis ir gedulo metas. Jo prasmė susieta su Velykomis, Didžiąja mūsų išganymo švente. Tai įsijautimas į krikščionio gyvenimą, tai rimtas supratimas, jog esame pakrikštyti. Kaip Velykų prefacijoje Bažnyčia byloja, jog visada verta ir teisinga dėkoti Dievui, o ypač šiuo metu, taip lygiai verta ir teisinga visada daryti Atgailą, o ypač pasiruošimo Velykoms metu.

Pradėdami gavėnią, mes neturėtume svarstyti, ar esame nusiteikę rimtiems dalykams. Reikia ištirti savo sąžinę ir pamatyti, kur mumyse dar keroja blogis, kodėl esame per mažai susijungę su Kristumi. Pelenų dieną ant galvos beriami pelenai reikš ne vien palaiminimą, bet ir tai, kad nuo dabar prasidės Atgailos metas, kad dabar bus uždėta bent viena atgaila, kuri atitiktų trūkumus. Ši atgaila turėtų būti užbaigta išsamia velykine Išpažintimi. Išpažintį atliksime kaip tikri atgailautojai, būsime kai ką padarę ir pasistengę, prašydami išrišimo. Jeigu į gavėnią žiūrėsime iš Velykų pozicijos, tai Pelenų dieną, tokią eilinę savaitės dieną, mums iš tikrųjų gali prasidėti malonės metas.

Atgailos metas yra malonės metas. Atrodo, kad neįmanoma pakeisti klaidingos nuomonės, kad krikščioniška Atgaila yra malonė, o ne džiugių dalykų draudimas. Argi Dievas neleidžia mums valgyti ir gerti, bendrauti su žmonėmis ir būti linksmiems? Atrodo, tarsi žmogus yra pamaldus tik tada, kai atsisako visų džiaugsmų.

Gavėnia yra Gerosios Naujienos skelbimas ir meilingas Dievo pasiūlymas. Evangelija pirmiausia skelbia Dievo meilę ir gailestingumą, Jo Karalystę ir mūsų išaukštinimą. Norėdami ją nuoširdžiai priimti, norėdami būti Dievo vaikais, turime pasakyti blogiui ,,ne“ ir rūpintis, kad mūsų neįveiktų kūniški potraukiai ir kitos silpnybės. O sakydami ,,ne“, atsižadėdami blogio, tampame laisvesni ir pajėgesni mylėti Dievą ir artimą.

Kiekvieną dienos valandą trokštame Tave šlovinti, o mūsų žodžiai ir darbai tegul Tave tikrai garbina, nes visi per Krikštą dalyvaujame Jėzaus  Kristaus karališkoje kunigystėje. Pamąstykime apie gyvenimą, maldas, pasninkus, kitas dvasines praktikas ir įvertinkime, ar jos yra pakankamai gilios, vedančios mus į susitikimą su gyvuoju Dievu, keičiančiu mūsų gyvenimus. Dievo tautos liturginių valandų himne sakoma:

Apšviesk, gerasis Kristau, mūsų protus, / Nuskaidrink Savo meile mūs jausmus,
Kad mes ne vien pasauliu būtum sotūs, / Kad veržtumės į Amžinus Namus.