Viena seniausių ir reikšmingiausių žmogaus simbolinės veiklos formų – persirengimas kaukėmis. Skirtingose pasaulio šalyse ir kultūrose kaukės būdavo naudojamos medžioklės ritualuose ir iniciacijose, vestuvėse ir laidotuvėse, laiko pasikeitimo (Naujųjų metų sutikimo) šventėse. Jas dėvėdavo kariai ir taikūs žemdirbiai, Sibiro šamanai ir Amerikos čiabuvių burtininkai, Afrikos ar Okeanijos ritualinių asociacijų nariai ir viduramžių Europos miestiečiai bei universitetų studentai. Šiuolaikinėje visuomenėje persirengimas yra toks pat visuotinai paplitęs ir patrauklus kaip ir senų senovėje.

Kur slypi tokio populiarumo priežastys? Vienareikšmiškai atsakyti sudėtinga ar net iš viso neįmanoma, tačiau tam tikrų sprendimo galimybių galime rasti Victoro Turnerio ritualo teorijoje.

Britų antropologas pasirėmė belgų kilmės prancūzų mokslininko Arnoldo van Gennepo pateiktu perėjimo apeigų nusakymu. Rites de passage A. van Gennepas įvardijo apeigas, lydinčias individo socialinės ar kultūrinės būsenos pasikeitimus. Perėjimo apeigose galima skirti tris fazes: atskyrimą (separation), ribą (margo arba limen [lot. slenkstis]) ir įjungimą (reaggregation). Pirmojoje žmogus atskiriamas nuo anksčiau socialinėje struktūroje užimtos vietos ar nuo konkretaus kultūrinio konteksto. Liminalinės ritualo fazės metu ritualinis subjektas panyra į tokią būseną, kuri beveik neturi nei buvusios, nei būsimos padėties savybių. Įjungimo fazės metu individas atgauna sąlygiškai stabilią būseną ir įgyja naujas visuomeniškai struktūruotas teises bei pareigas.

V. Turneris teigė, kad žmonijai būdingi du socialinės elgsenos modeliai. Pirmasis atspindi visuomenę kaip struktūruotą, diferencijuotą ir dažniausiai hierarchinę sistemą. Antrąjį elgsenos modelį tyrėjas įvardijo lotynišku terminu communitas ir jį priešpriešino socialinei struktūrai. Anot V. Turnerio, „communitas žymi pasąmonės gelmėse slypinčią bendrą žmonijos biologinės rasės patirtį, kuri liminalinio virsmo metu prasiskverbia iki kiekvieno žmogaus būties ištakų ir leidžia išgyventi visa apimančio bendrumo su visa žmonija jausmą, kai kiekviena asmenybė [suvokia ir] išgyvena kitos asmenybės egzistenciją“.

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL © Baltijos fotografijos linija

Tyrėjas manė, kad žmonės jaučia nuolatinį poreikį dalyvauti abiejų tipų modalumuose. Jis rašė: „Beveik visur į communitas būseną žvelgiama kaip į kažką sakralaus ar pašventinto greičiausiai dėl to, kad ji pažeidžia arba atšaukia struktūruotus ir institucionalizuotus santykius valdančias normas ir yra lydima nepaprastai didelės galios išgyvenimų. Tačiau rites de passage žmonės išsivaduoja iš struktūros į communitas tik tam, kad praturtėję communitas patirtimi ir išgyvenimais sugrįžtų prie struktūros.“ Communitas būsena svarbi dėl įtampų švelninimo vaidmenų, neišvengiamai kylančių bet kokio pavidalo hierarchinėse struktūrose, nes žmonės, iš kurių kas nors atimta jų kasdienėje funkcionalioje veikloje, tą netektį bent iš dalies gali kompensuoti pasinerdami į ritualinį liminalumą.

Daugelis pasaulio kultūrų persirengėlių pasirodo liminalinėje šventinių apeigų fazėje, todėl anksčiau minėtos V. Turnerio mintys apie socialines communitas funkcijas aktualios ir tiriant šiuolaikinių karnavalų populiarumo priežastis. Pavyzdžiui, norvegų folkloro tyrinėtoja Christine Eike, remdamasi britų antropologo idėjomis, teigia, jog dabartinis jaunimas į kolektyvinius karnavalinės eisenos išgyvenimus pasineria tam, kad, pasisėmęs communitas patirties, sugrįžtų prie šiuolaikinėje visuomenėje dominuojančio individualizmo. V. Turnerio idėjų įtaka jaučiama ir Suomijos tyrinėtojo Carsteno Bregenhøjaus teiginyje, esą mūsų dienų karnavalo dalyvių agresyvumas, jų krečiami pokštai ir išdaigos savitai reprezentuoja anoniminę visuomenės (minios) valdžią.

Pirmoji karnavalo asociacija, iškylanti mūsų sąmonėje, – triukšminga žmonių minia ir daugybė spalvingų kaukių. Tačiau karnavalas yra šis tas daugiau nei masinis persirengimas.

Archajinėse kultūrose persirengimo paprotys neatsiejamas nuo ritualinės žmonių elgsenos. Ritualines funkcijas persirengėliai išlaikė ir XIX a. Rytų Europos žemdirbių bendruomenėse. Šiuolaikinis Europos miesto karnavalas genetiškai susijęs su senovės pasaulio ir antikos miestų šventiniais laiko pasikeitimo (Naujųjų metų) ritualais. Tačiau viduramžių Europos miestų karnavalas su metų virsmu susijusios ritualinės simbolikos nebeturėjo. Nebeturėjo jis ir agrariniam ritualui būdingų apeiginių veiksmų, kuriais būtų sąmoningai siekiama kokio nors konkretaus rezultato.

Kita vertus, visai žmonijai bendros kultūros kontekste būdamas sąlygiškai nauju kultūros reiškiniu miesto karnavalas išlaikė svarbius archajiškų švenčių požymius – masiškumą ir visuotinį pasilinksminimą. Ir dabar vienu iš svarbiausių šventinio karnavalo požymių yra mitinės pasaulėžiūros sąlygota vadinamoji karnavalinė inversija, kai įprastinė pasaulio tvarka apverčiama aukštyn kojomis. O pripažinus V. Turnerio minčių teisingumą galima teigti, kad šiuolaikinis karnavalas Vakarų civilizacijos žmogui vis dar suteikia galimybę pasinerti į communitas būseną su visomis jos savybėmis.

Šiuolaikinių Vakarų pasaulio miestų karnavalų ištakos sietinos su antikos ar bent jau viduramžių Europos miestiečių linksmybėmis. Dauguma jų gali skelbtis turį mažiausiai kelių šimtmečių istoriją. Visuose yra panašių struktūrinių elementų, istorinėmis šaknimis siekiančių XVI–XVII a. ar dar senesnius laikus. Beveik visi šiuolaikiniai Vakarų pasaulio karnavalai atgaivinti prieš keliasdešimt metų, kai persisotinę techninės civilizacijos teikiamais malonumais ir ieškodami naujų pramogų europiečiai atkreipė dėmesį į bebaigiančias sunykti dvasines vertybes. Vien todėl bent jau pačius žymiausius ir labiausiai turistų lankomus Vakarų pasaulio karnavalus reiktų laikyti moderniosios istorijos produktu. Po Antrojo pasaulinio karo jie, galima sakyti, buvo iš naujo sukonstruoti, tradicinę karnavalo struktūrą papildant iš skirtingų istorinių šaltinių paimtais elementais ir šiems suteikiant miesto gyventojų lūkesčius atliepiančią formą bei simboliką.

Autoriaus nuotrauka.

Šiuolaikiniai karnavalai labiau nei kada nors anksčiau yra orientuoti į pramogų kultūros ištroškusį miesto civilizacijos individą. Be to, jie yra tapę labai svarbiu turistinės industrijos veiksniu. Pavyzdžiui, bene labiausiai išreklamuotą ir didžiausius tarptautinių turistų srautus sutraukiantį Rio de Žaneiro karnavalą pusiau rimtai, pusiau juokais galėtume pavadinti sėkmingu karnavalo ir dabar Lietuvoje populiarių šokių projektų hibridu. Mat šį karnavalą rengia ir dėl gražiausių kostiumų ar ant platformos vežamos alegorinės skulptūros įspūdingumo varžosi būtent šio miesto sambos mokyklos. Panašių veiklų prisigalvoja ir kiti Vakarų pasaulio miestai. Vieni artėjančio pavasario proga rengia gėlių karnavalus, kiti organizuoja neįprastas kautynes (saldainių, apelsinų, pomidorų etc.) ar lenktynes (senovės romėnų kvadrigomis, jojimo ant asilų etc.).

Karnavalo idėja mums dabar gali asocijuotis su Europai svetimomis ir egzotiškomis Afrikos ar Lotynų Amerikos kultūromis. Kadaise kartu su krikščionybe eksportuoti ir trečiosiose šalyse egzotišką pavidalą įgiję karnavalai kartu su darbo imigrantų ar politinių pabėgėlių srautais dabar sugrįžta į Europos miestus, įgydami specifinę vadinamojo kultūrų karnavalo išraišką.

Ne vienas iš Italijos miestų karnavalų gali pasigirti istorinių šaknų gilumu, tačiau ir jų neaplenkė dominuojančios tendencijos. Trys žymiausi Italijos karnavalai – Venecijos, Viaredžo ir Ivrea – atstovauja trims skirtingiems karnavalo tipams: epochos kostiumo, alegoriniam ir istoriniam. Pirmieji du yra labai nutolę ne tik nuo ritualinės tradicijos, bet ir nuo viduramžių miesto karnavalo struktūros ir pirmiausia yra skirti turistų akims paganyti. Venecijoje dominuoja Renesanso epochos drabužius imituojantys karnavaliniai kostiumai, tačiau šventės veiksmas yra ganėtinai pasyvus. Prabangiais karnavaliniais kostiumais vilkintys personažai tiesiog oriai vaikštinėja po miesto centrą arba pozuoja juos fotografuojantiems turistams. Kituose Italijos miestuose ir miesteliuose galima aptikti ir kitokių istorinio konteksto pavyzdžių.

Dažna romėniškojo laikotarpio kostiumo tematika – rečiau prisimenama keltiškoji Šiaurės Italijos istorija. Viaredžo karnavalo istorija siekia daugiau nei pusantro šimtmečio, tačiau papjė mašė technika sukurtos milžiniško dydžio alegorinės skulptūros atsirado tik XX a. pirmojoje pusėje. Iš popieriaus pagamintos šiuolaikinės alegorinės skulptūros gali būti ir dvidešimties metrų aukščio, o ant platformos, kuria jos vežamos, gali tilpti iki dviejų šimtų spalvingais drabužiais pasipuošusių komandos dalyvių. Prieš kelerius metus Viaredžas išgarsėjo Europoje, kai karnavalo metu buvo vežamos alegorinės platformos, skirtos popiežiaus institucijai ir Holokausto tematikai.

Trečiasis pagal reikšmingumą, tačiau, mano nuomone, įdomiausias Italijoje – Ivrea karnavalas, gyvybines galias imantis iš ritualo elementus vis dar menančios Alpių karnavalinės tradicijos. Jis yra artimiausias tradiciniam viduramžių miesto karnavalui. Istorinio tipo karnavalo veiksmas yra siejamas su tikru arba tariamu istoriniu įvykiu. Ivrea karnavalo siužetinėje idėjoje susipynė ir XI a. miesto gyventojų kovos prieš miestą valdžiusių aristokratų giminių tironiją, ir Napoleono kariuomenės invazija į Italiją XIX a. pradžioje. Tradicinę, viso pasaulio karnavalams būdingą karnavalo karalienės poziciją užimanti moteris Ivrea vadinama Mugnaia (malūnininko dukterimi). Šio personažo ištakos siekia XI a. Pasakojama, esą malūną valdžiusio miestiečio dukra Violeta pasipriešinusi sinjoro turimai pirmosios nakties teisei ir pakėlusi miestiečius į kovą. Per sukilimą tirono valdžia buvusi nuversta. Tačiau pagrindine karnavalo figūra Mugnaia tapo tik 1858 m.

Antroji pagal svarbą – il generale (generolo) – figūra ateina iš visai kito istorinio laikotarpio ir kitokio konteksto. XVIII a. antrojoje pusėje dėl nuolat pasikartojančių neramumų miesto valdžia buvo visiškai uždraudusi karnavalą. Tačiau miestą 1808 m. užėmus Napoleono kariuomenei buvo paskelbtas okupacinės valdžios įsakas, leidžiantis jį rengti. Personažas vadinamas generolu, tačiau turimas omenyje pats Napoleonas, kurio dėka jau daugiau nei du šimtmečius be pertrūkio Ivrea mieste vyksta karnavalas.

Trečiasis pagal reikšmę karnavalo personažas – miesto sekretorius (jo žinioje buvo Napoleonui perduotos miesto insignijos – miesto raktai). Iš šių istoriniuose šaltiniuose paminėtų faktų ilgainiui buvo sukonstruota graži legenda, kaip Mugnaia, sužinojusi apie artėjančią prie miesto Napoleono kariuomenę, pakėlusi žmones į kovą už laisvę ir nuvertusi miestą valdžiusį tironą. Su miestiečių laisvės kovomis siejama tiek raudona Mugnaia ir kitų karnavalo dalyvių kepurėlių spalva, tiek grindinio plytos išdaužymo apeiga, padedanti įrengti vietą išpuoštam karnavalo stulpui – Scarli, kuris vėliau sudeginamas.

Ta pati reikšmė suteikiama ir svarbiausiam bei įspūdingiausiam Ivrea karnavalo įvykiui – tris dienas trunkančioms apelsinų kautynėms, kurios į Ivrea sutraukia ne tik aplinkinių miestelių gyventojus, bet ir nemažai turistų. Svaidymasis apelsinais Italijos karnavaluose žinomas ir iš istorinių laikų, tačiau Ivrea karnavalo struktūroje apelsinų mūšiai atsirado tik po Antrojo pasaulinio karo.

Su apelsinų kautynėmis susijusi dar viena šiuolaikinė karnavalo legenda. Esą sukilimo dalyviai, kad atskirtų savus nuo svetimų, dėvėję raudonos spalvos kepures. Todėl šiuolaikinių apelsinų kautynių dalyviai esą neturi teisės mesti apelsiną į žmogų su raudona kepure. Todėl karnavalo dienomis Ivrea gatvėse vilnija raudonų kepuraičių jūra. Tokią pat kepurę dėvi ir Mugnaia. Ivrea karnavalas išlaiko tradicinę trukmę – nuo Trijų Karalių (ar Kalėdų) iki Užgavėnių.

Autoriaus nuotrauka.

Venecijos karnavalas, nors ir derinamas su Užgavėnėmis, vyksta trumpiau ir savaitgaliais. Viaredžo karnavalo renginiai vyksta ir gavėnios savaitgaliais. Be abejo, kiekvieną dieną niekas nešėlsta, tačiau Ivrea karnavalas susideda iš daugelio daugiau ar mažiau reikšmingų įvykių, kurių kiekvienas turi savo vietą bendroje karnavalo struktūroje.

Viskas prasideda nuo pagrindinių karnavalo personažų rinkimo. Rezultatai ilgokai neskelbiami – kas vaidins pagrindinius vaidmenis, išaiškėja tik prieš pat svarbiausius karnavalo įvykius. Būti Mugnaia yra neapsakoma garbė ir... dar didesnės finansinės išlaidos. Karnavalo karalienei tenka nuomotis keleto žirgų traukiamą karietą, siūdintis prabangius drabužius, kelti vaišes ir mokėti už daugelį kitų paslaugų. Todėl į šį vaidmenį gali pretenduoti tik ypač turtingos Ivrea bendruomenės moterys. Italai yra apskaičiavę, kad tokios pareigos gali atsieiti iki 70 tūkstančių eurų.

Oficialaus karnavalo laikotarpio pradžioje vyksta miesto valdžios perdavimo karnavalui ceremonija. Karnavalo įvykius lydi įvairios paskaitos, parodos, koncertai. Į Ivrea karnavalo sūkurį yra įtraukti ir tradicinio ritualo elementai, nors jiems suteikiamos prie pagrindinio karnavalo konteksto pritaikytos interpretacijos. Ten aptiksime ir savitą, dar antikinėje Romoje žinotą atpirkimo ožio išvarymo iš miesto versiją – blogį (velnią) simbolizuojantis akmuo nuo tilto numetamas į Dora Baltėjos upę. Akmens išlupimas iš miesto grindinio siejamas su miestiečių kovomis už laisvę.

Žemdirbiškiems Užgavėnių ritualams artimas bendruomeninis pupų virimas ir valgymas. Nors dabar jis siejamas su bendruomenine parama vargstantiems, galime prisiminti, kad ankštiniai augalai dažnai aptinkami ritualuose, turinčiuose užtikrinti ūkinę gausą. Kuo mažiau laiko lieka iki Užgavėnių dienos, po kurios tradiciškai turėtų baigtis visos linksmybės ir prasidėti didysis gavėnios pasninkas, tuo labiau intensyvėja karnavalo renginiai.

Be paliovos vykstančios ištisinės šventės įspūdį sustiprina tai, kad aplinkinių miestų ir miestelių karnavalų vyksmas yra derinamas su pagrindiniu regione Ivrea karnavalu. Artėjant kulminaciniam karnavalo momentui pusšimčio kilometrų spinduliu aplink Ivrea vyksta nuolatinė migracija iš vieno miestelio į kitą, iš vieno karnavalo į kitą. Aplinkinių miestelių gyventojai suplaukia į Ivrea senamiestį, o Ivrea gyventojai kartu su kitų miestelių gyventojais suvažiuoja į kokio nors nedidelio miestelio bendruomenės šventinius renginius. Paskutines šešias dienas prieš Užgavėnių antradienį Ivrea karnavalo šurmulys pasiekia maksimumą. Renginiai keičia vienas kitą jau nebe kasdien, bet kas kelias valandas. Svarbiu įvykiu tampa pagrindinių karnavalo personažų generolo ir Mugnaia viešas pristatymas.

Visoje Europoje šventiniai renginiai neįsivaizduojami be įspūdingų fejerverkų. Vienoje iš daugybės šiomis dienomis vykstančių karnavalinių eisenų pristatomi karnavalo svečiai – pučiamųjų ar kitokie muzikos kolektyvai. Atskiras karnavalo renginys suruošiamas ir vaikams. Vienu įspūdingiausių Ivrea karnavalo akcentų laikyčiau kaukių naktį, kai visą senamiestį užplūsta tūkstančiai kaukėtų jaunuolių. Ir niekas jų neorganizuoja, neskatina. Ivrea gyventojai patys žino, kad persikūnijimas į kitą asmenį ar net daiktą sukels daug daugiau smagumo nei tuščias spoksojimas į šėlstančias kaukes. Tą vakarą be kaukių vaikšto tik viešąją tvarką užtikrinantys pareigūnai, spaudos fotografai ir iš svetur atvykę turistai.

Be abejo, išskirtinis Ivrea karnavalo akcentas yra jau minėtos apelsinų kautynės. Daugelis renginių sukasi apie apelsinų kautynes. Vyksta komandų parengtų vežimų paradas ir mugė, kurioje prekiaujama komandų atributika. Apelsinų kautynėse dalyvauja iki penkiasdešimties komandų, vadinamų pačiais įvairiausiais vardais – nuo velnių ar panterų iki kokio nors miesto rajono riterių ar kilmingųjų... Kiekviena komanda turi savo ginamą teritoriją – miesto skverą, aikštę, gatvės išplatėjimą etc. – ir dviem, rečiau keturiais arkliais traukiamą vežimą. Vežimai vienas po kito važiuoja per priešininko ginamą teritoriją. Teritorijos gynėjai pradeda mėtyti iš anksto pasiruoštus apelsinus į karieta važiuojančius kitos komandos „karius“. Vežimui kirtus tam tikrą ribą mėtytis liaujamasi. Iš važiuojančiųjų elgesio matyti komandos statusas – geriausieji stengiasi trumpam sustoti ir kiek galima ilgiau atlaikyti apelsinų ataką.

Visą tą laiką atsišaudoma vežime turimais ar sugautais priešininkų apelsinais. Silpnesnės komandos ginamą lauką paprastai pervažiuoja nesustodamos. Komandų elgesys mūšio lauke tampa komandos vertinimo pagrindu. Laimėjusi komanda apdovanojama tam tikrais ženklais ir juos su pasididžiavimu neša per karnavalo eisenas. Taigi, iš vienos pusės susiduriame su originalia ir šiuolaikiniam jaunimui labai patrauklia atrakcija, iš kitos – tokioms kautynėms nebūtų sunku rasti analogų tradicinėse Užgavėnėse. Ritualinio varžymosi elementai yra nuolatiniai kalendorinių švenčių palydovai. Prisiminkim kad ir mūsų Kanapinio ir Lašininio varžytuves. Dar daugiau bendrų europinių sąsajų turėtų šiaurės rytų Lietuvoje žinomas laistymosi vandeniu paprotys. Bendras šaknis su mūsų rituališkai sudeginama More turi svarbus Ivrea karnavalinės struktūros elementas – Scarli (karnavalo stulpo) sudeginimas.

Šiaurės Atėnai. 2010-02-12 nr. 976