Bendrojoje trečiadienio audiencijoje, kuri sutapo su Pelenų trečiadieniu, pirmąja Gavėnios diena, popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie Gavėnios kelią, kuris tęsiasi 40 dienų ir atveda iki Velykų džiaugsmo.

Šiame dvasiniame kelyje, - sakė Šventasis Tėvas, - nesame vieni, nes Bažnyčia nuo pat pradžių mus lydi ir mus palaiko su Dievo Žodžiu, savyje turinčio dvasinio gyvenimo programą ir atgailos įpareigojimą, ir su sakramentų malone.

Apaštalo Pauliaus žodžiai suteikia mums nuorodą. Rašo apaštalas: „norime jus paraginti: neimkite Dievo malonės veltui! Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“. Iš tiesų, krikščioniško gyvenimo vizijoje kiekviena akimirka yra palanki ir kiekviena diena yra išganymo diena, tačiau Gavėnios laiku šie žodžiai Bažnyčios liturgijoje skamba ypač reikšmingai. Kad keturiasdešimt pasiruošimo Velykoms dienų yra palankus ir malonės laikas, galime suprasti iš barstymo pelenais apeigų metu sakomų kvietimų: „atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ ir „atsimink, kad esi dulkė ir dulke pavirsi“.

Pirmuoju kvietimu kviečiama atsiversti. Šis kvietimas yra labai rimtas. Juo apnuoginamas paviršutiniškumas, dažnai būdingas mūsų gyvenimui. Atsiversti reiškia keisti kryptį gyvenimo kelyje. Ne šiek tiek pasukti, bet visiškai pakeisti kryptį. Atsiversti reiškia eiti prieš srovę, kuri yra paviršutiniškas, nenuoseklus ir apgaulingas gyvenimo būdas, neretai mus valdantis ir paverčiantis blogio vergais ar drungnos moralės kaliniais. Tuo tarpu su atsivertimu pasukama į krikščioniškas gyvenimo aukštumas, pasitikint gyvąja ir asmenine Evangelija, kuri yra pats Kristus. Tai Jis yra atsivertimo gilioji prasmė ir tikslas, Jis yra kelias, kuriuo visi kviečiami eiti. Tai yra atsivertimo šviesiausias aspektas. Tai nėra tik moralinis apsisprendimas, kuriuo pataisome savo moralinį elgesį, tačiau tikėjimo pasirinkimas, kuris įtraukia į bendrystę su Jėzaus gyvu ir konkrečius asmeniu.

Atsiversti ir tikėti Evangelija nėra du skirtingi dalykai, kažkaip atsidūrę greta vienas kito, tačiau išreiškia tą pačią tikrovę, - sakė popiežius Benediktas XVI.

Atsivertimas ir tikėjimas Evangelija yra ne tik krikščioniško gyvenimo ištakose, bet ir visuose jo žingsniuose, nuolat atsinaujinant ir viską persmelkiant. Kiekviena diena yra palankus ir malonės metas, nes kiekviena diena skatina atsiduoti Kristui, pasitikėti Juo, likti su Juo, mokytis Jo meilės ir kasdienio Tėvo valios vykdymo.

Tai, kad Gavėnia yra palankus ir malonės metas parodoma per seną liturginę formulę, kurią ištaria kunigas, ant galvos barstydamas pelenus: „atsimink, kad dulkė esi ir dulke pavirsi“. Šie žodžiai nukreipia į pačią pradžią, kai Viešpats tarė nusižengusiam Adomui: „Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“. Čia Dievo žodis primena mūsų trapumą ir jo kraštutinę formą – mirtį. Prieš įgimtą mirties baimę ir prieš kultūrą, kuri įvairiais būdais cenzūruoja žmogaus tikrovę ir patirtį mirtyje, Gavėnios liturgija, viena vertus, primena mirtį kviesdama realizmui ir išminčiai, kita vertus, kviečia priimti krikščioniško tikėjimo netikėtą naujovę, kuri atsiskleidžia būtent per mirties tikrovę.

Žmogus yra dulkė ir į dulkę sugrįš, tačiau Dievo akyse tai brangi dulkė, nes jis sukūrė žmogų amžinybei. Liturginė formulė apie „dulkę“ pilną prasmę įgyja mąstant apie naująjį Adomą, Jėzų Kristų, kuris taip pat norėjo pasidalinti su kiekvienu žmogumi, per savo mirtį ant kryžiaus, bendru trapumu. Bet būtent ši mirtis tapo keliu Prisikėlimui, per kurį Kristus tapo malonės šaltiniu jį tikintiems, suteikiant dalį dieviškajame gyvenime. Tad pelenų barstymo simbolis kviečia per Gavėnią apmąstyti Kristaus mirtį ir prisikėlimą, mumyse pačiuose mirštant „senajam žmogui“, susietam su nuodėme, ir gimstant „naujajam žmogui“, gimusiam iš Dievo malonės.