Kiekvienas išorinio pasaulio reiškinys mūsų vaizduotėje egzistuoja tarsi idėjų pasaulyje, turi simbolinę asociaciją, spalvą ar formą. Man žodis “išėjimas” kaskart pasipila tokiu pašėlusiu sąmonės srautu, kad sutrinku ir nežinau, kaip jį suvaldyti, kaip išgryninti, išreikšti esmę.

Viena pirmųjų asociacijų, ateinanti į sąmoningą mano proto dalį, yra… Senojo Testamento Išėjimo knyga. Tiesą sakant, esu iš tų, kurie Bibliją laiko viena iš Pasaulio knygų, tačiau tėra perskaitę tik iliustruotą “Bibliją vaikams”… Ir štai, po ilgų paieškų verčiant namų bibliotekos knygas, suradau ilgai ieškotą ištrauką – „... Izraeliečiai leidosi kelionėn iš Raamseso Sukotų link, maždaug šeši šimtai tūkstančių vyrų pėsčiomis, neskaitant vaikų. Be to, kartu su jais pakilo eiti padrika minia ir labai daug galvijų – kaimenių ir bandų…“(Iš Išėjimo knygos)

Prisiminiau, kad Išėjimo knyga pasakoja apie vienos tautos išlaisvinimą vedant iš vergystės į geresnę tėvynę. Išėjimo knygoje pasakojama ne vien apie fizinį žydų išėjimą iš Egipto, ne vien apie ilgus metus trukusias tautos klajones link Pažadėtosios žemės, bet taip pat ir apie žmonių dvasinę kelionę, patirtas netektis ir išmėginimus.

Vėliau šią mintį veja tremties, egzodo tema. Tačiau ne sibirinė, amžino įšalo, ne lietuviškų sodų ir laukų ilgesio, ne šinšiliško absurdo, ne egzistencialistiško trapumo ir šleikštulio, ne steriliai intelektualaus prisipažinimo, o... kvepiančio apelsinmedžiais, boluojančio nuskendusiomis statulomis Viduržemio jūros dugnuose, viliojančio bučiniais alyvmedžių giraitėse ir lengvų graikiškų tunikų vėsa... Gal dėl to, kad jau seniai skaičiau Škėmą, Niliūną ir Sartrą, gal dėl to, kad ant mano stalo šią žiemą guli poezijos rinktinė “Sala. 10 Kipro poetų”, kurie kalba:

Ar vis dar naktį prabundi,
Galvodamas, ką pasiimtumei,
Jei vėl reiktų palikti namus,
Dar kartą
Pradėti iš naujo?..

(Alev Adil)

Trečia asociacija, nuvejanti šalin lengvą salos akacijų aromatą, įplaukia su visais pasaulio vandenimis... Klampodama šlapiu sniegu, slidinėdama ant plikledžio, traukiu giedoti Bernelių Mišių, o kitą rytą dar nespėję išdžiūti batai jau skęsta upeliuose, srūvančiuose miesto šaligatviais, namų sienomis teka vanduo, lietus pasipila ir iš dangaus aukštybių, tarsi išpildydamas Advento giesmės – „Rorate coeli“ maldavimus – rasokit, dangūs... Išėjimas iš namų kažkoks šuniškas, jaučiuosi tarsi vaidinčiau kokiame nors Tarkovskio filme, tarsi į purvą ir šaltį išvytas brisius, svajojantis kuo greičiau sugįžti jaukion šilumon, pas savus, kur kvepia mandarinais, kepsniais ir aguonpieniu, ant pianino garuoja mėtų arbatos puodelis; kur vakare užsuks krūva draugų virti kalėdinio vyno, kur auga mano orchidėjos, o sausi knygų lapai maloniai šiugžda jais bėgančiais pirštais...

O paskui mano sąmonė tampa panaši į mėnesį netvarkytą studento kambarį. Jeigu paimčiau raudonų ir mėlynų dažų tūteles ir jomis išpaišyčiau popieriaus lapą, jis taptų kažkoks karštai šaltas – taip manyje maišosi džiaugsmas, nekantumas, kažkoks net pašėlęs svaigulys, ir nerimas, tarsi melsvas žiemos dangus gesinantis džiugesio žarijas.

Išeiti... Iš mažo ir saugaus Rojaus. Kad galėtum kurti savąjį. Tarsi satelitas, atsipumpuravęs nuo tikrosios tėvynės, iškeliauti ieškoti naujų žemių. Pažadėtųjų žemių, kurti naujų namų – tam, kad išpildytum pranašystę... Kad įrodytum, jog žinių ir atsakomybės turi pakankamai. Jėgų išeiti taip pat. Jėgų ir laimės kurti namus, kuriuose kitiems, panašiems į tave, bus gera užeiti ir... pasilikti. Statyti mažo uosto, na, gerai, veikiau medinio lieptelio, apkaišioto nendrėmis ir samanom, tvirtinti smėlėtos pakrantės, prie kurios galėtų prisišvartuoti jei ne laivas, tai bent viena kita valtis, užsukusi pasidžiaugti, sustiprėti, atsigauti... Ir vėl išplaukti savais keliais, senais ar naujais žuvų takais, kuriuos perlamutriniuose dvigeldžiuose nušvies saulės atspindžiai dieną, jonvabalių šviesa naktį...

Būna tokių, kurie tarsi besidauginančios ląstelės užstringa mitozės stadijose, taip ir neatidalinusios membrana savo citoplazmos. Būna, kad pumpuravimo, skilimo pusiau procesas užtrunka ilgai. Ne šiaip sau sukurta daug juokelių apie, tarkime, genialius žmones, kurie, it saprofitai apraizgę savo gimtųjų namų išteklius, pabaigia du ar tris aukštuosius vieną po kito, nematydami kasdienio darbo pilkumos; apie medikus studentus, kurie kone iki pensijos (šios studijos trunka, galima sakyti, ilgiausiai – neretai daugiau nei 10 metų) naudojasi savo tėvų sengalvėlių geru; kartais taip nutinka ir vienišiams, kurie, nepakėlę pasaulio atšiaurumo, sugrįžta į Egiptą, taip ir neradę Pažadėtosios žemės, o gal ieškojo jos per trumpai, gal išsigando, pirmiesiems badmečiams užėjus, taip ir nesulaukę manos iš dangaus... Labai įdomu dar tai, kad, pasak psichiatrų, net ir šizofrenijos debiutas paskutiniu metu vėluoja. Tai yra, anksčiau ši psichozė pasireikšdavo po paauglystės, tuomet, kai jaunas žmogus, tapęs nepriklausomu, pradėjęs kurti savo gyvenimą, susidurdavo su sunkumais, ir išorinių stresorių paveiktas (žinoma, taip pat esant ir genetiniam paveldėjimui, nervinės sistemos įgimtam labilumui), palūždavo. Dabar šizofrenija pasireiškia 25 – 30 metų amžiaus žmonėms. Vadinasi, būtent tada mes ir išaugame iš vaikystės saugumo ir infantilumo...

Tačiau išeiti kiekvienas turime... Ryžtingai nuspręsti, kad pakeliam bures. Visada bus maldaujančių dar pasilikti, dar neskubėti, bet nėra palankesnio laiko už tą, kai jaučiame mūsų pačių vidinę būtinybę, šaukiančią mums tūkstančiu sirenos balsų...

Štai ką man reiškia išėjimas.

O, pasak poeto Stefanos Stefanidis, „...Tarp džiugesio ir vienatvės / Gyvenimas lengvas, kai jis labiausiai neįmanomas...“

Lengvų jums išėjimų. Ramių užutėkių ir saulėtų uostų...