Kai Taline iškrenta dvidešimt centimetrų sniego, džiaugiamės nauju rekordu. Kai tiek pat prisninga Vilniuje, skaitome pranešimus apie nesuvaldomą stichiją. Nevalytas gatves pastebime tik tuomet, kai beviltiškai klimpstame. Valytis reikia pradėti anksčiau.

Panašiai ir su viešąja erdve. Vienas, kitas dribsnis, ir, žiūrėk, jau reiks vežimu vežti. Pabandę iš peršamų pesimistinių įžvalgų sukurti šiandienos viešojo gyvenimo vaizdą, išvystume pykčio krūvą. Teisingumo sistema Lietuvoje neveikia, nes prokuratūroje esama sisteminių trikdžių. Teisėsaugą paralyžiuoja politikų spaudimas bei nevaldomos minios noras perimti teisingumą į savo rankas.

Akivaizdūs krizės požymiai, Vyriausybės kaita neišvengiama, ritamės į diktatūrą. Prezidentė atleidinėja jai neįtikusius geriausius žmones, greit mūsų gyvenimas priklausys nuo asmeninių kaprizų... Sukrovus viešosios erdvės šiukšles į vieną, laikas cituoti marksizmo klasikus: „Viršūnės nebegali valdyti, o apačios nebenori klausyti...“

Kiekvienas turi teisę vaizduotis gyvenimą tokį, kokį nori; bėda, kad ne visada sugebame kritiškai pažvelgti į mums brukamą nuomonę. Nors vertėtų.

Vis garsėjančios kalbos apie diktatūrą prasidėjo, kai pirmą kartą per dvidešimt nepriklausomybės metų Prezidentūra bando užimti tikrą jai Konstitucijoje numatytą vietą, o nebūti vien ordinų dalintoja ir vadinamosios aukštuomenės vakarėlių organizatore. Natūralu, kad toks procesas labiausiai nepatinka ne renkamiems, bet skiriamiems valstybės pareigūnams, kurie, atrodo, po truputį praranda savo įtaką ir galią.

Todėl garsiausiai Prezidentei Daliai Grybauskaitei kaip tik ir priekaištaujama, kodėl ji nepateikia prokurorų, direktorių ir ambasadorių atleidimo motyvų. Nors visiems aišku, kodėl valantinams, malakauskams ar laurinkams reikėjo trauktis. Politikas, pradėjęs aiškinti kiekvienam elementariai aiškius dalykus, darytųsi paprasčiausiai nuobodus.

Kalbos apie stiprų lyderį Lietuvoje nėra visai iš piršto laužtos. Prieš dvidešimt metų tokio vadovo troško vos penkiolika nuošimčių piliečių, dabar – beveik pusė. Nepriklausomybės aušroje vykęs referendumas atmetė stipraus Prezidento instituciją, konstitucija įtvirtino Parlamento ir Prezidento pusiausvyrą į kurią dabar ir grįžtama. Tai demokratijos stiprėjimo ženklas. Mums kaip tik trūksta charizmatiškų lyderių, kurie galėtų įkvėpti pasitikėjimo demokratija, kol tokie lyderiai elgiasi dorai, populiarumo jiems nereiktų pavydėti.

Vyriausybės kaita, kuria gąsdinama beveik pusantrų metų, yra natūralus demokratinės valstybės gyvenimo epizodas, kurio neverta bijoti. Savo kailiu patyrėme, kad stagnacija blogiau už nepastovumą. Ar teks persitvarkyti valdančiajai koalicijai ir Vyriausybei, dar neaišku.

Artėjanti Seimo pavasario sesija pirmiausia taps egzaminu opozicijai: paaiškės, kaip ji moka tesėti duotą žodį. Gal pamenate, kad pernai birželį Valentinas Mazuronis opozicijos lyderiu tapo burtų dėka ir tik vienai Seimo sesijai. Pagal susitarimą jis savo pareigas kovo mėnesį turėtų perduoti valstietei liaudininkei Rimai Baškienei. Matysim, kas yra tikrosios opozicijos vertybės – troškimas būti valdžioje ar teisingumas ir tvarka.

Ekonomistai nedrąsiai užsimena apie sunkmečio pabaigą. Ryškėjantis opozicijos noras sudaryti Vyriausybę rodytų – pradedame kilti. Įpratusiems skųstis gali būti nepakeliamai sunku gyventi be krizės. Atsiradusią tuštumą siūloma užpildyti politine ar visuomenės sumaištimi. Tam labai tinka pasipiktinimas į gatves išėjusiais žmonėmis, kurie esą reikalauja Linčo teismo. Nedaug kas pasaulyje prilygsta mažos mergaitės ašaroms, kurios gali pažadinti tylią minią.

Politinis spaudimas prokuratūrai? Kiekvienas žinome Sausio 13-osios bylą. Ir jeigu ji nagrinėjama taip, kad kitais metais perversmininkams sueis senaties terminas, jeigu ši byla iki šiol tiriama kaip paprastas nužudymas, reiškia prokuratūrai trūksta ne tik politinio spaudimo. Raginimas dirbti ir spaudimas – ne tas pats. Dabar girdime tik vieną pasiteisinimą – sisteminės klaidos. Norime, kad visi patikėtų – kaltų nėra, kalta tik sistema. Taip kartojome visą sovietmetį, bandydami pateisinti savo nepadorų elgesį. Ir pamiršome, kad šiandien sistemą kuriame patys.

Kas išvalys mūsų viešąją erdvę? Rusijos valdžia ką tik paskelbė nepratęsianti vizos dar vienam Čekijos visuomeninės televizijos žurnalistui. Tiesos sakymas ne visiems patinka. O grupė įtakingų Lietuvos žurnalistų ką tik iš Maskvos grįžo ne tik su gražiais įspūdžiais, bet ir dovanų gautais nešiojamaisiais kompiuteriais.