Simone de Beauvoir. Antroji lytis. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė ir Diana Bučiūtė. – Vilnius, Margi raštai, 2010, 856 p.

Po penkiolikos metų išleista garsios klasikinės feminizmo „biblijos“ – Simone de Beauvoir „Antroji lytis“ – nauja laida lietuvių kalba.

Šis veikalas buvo parašytas tuoj po Antrojo pasaulinio karo, kai vėl ėmė rastis naujų prielaidų kilti antrajai, dar stipresnei feminizmo sąjūdžio bangai. Mat iš karo grįžę vyrai pradėjo išstumti moteris iš tų darbo vietų, kurias jos buvo užėmusios, kol vyrai buvo įsitraukę į karo reikalus. Trumpai patyrusios finansinę nepriklausomybę, pokariu jos vėl pamažu buvo sugrąžintos į namus, priverstos tenkinti savo vaikų ir vyrų poreikius. Namų šeimininkės vaidmuo vėl tapo moters idealu.

Su tokia ribota, konservatyvia buitine moters egzistencija laisvą intelektualinį ir seksualinį gyvenimą pripažįstanti rašytoja ir filosofė S. de Beauvoir negalėjo susitaikyti. Savo dviejų tomų veikale visapusiškai išanalizavusi moters priklausomybę nuo biologinių jos kūno skirtybių, jos padėtį šeimoje ir viešumoje, ji paragino moterį neužsidaryti namuose. Nepaisant moters lyties ypatingumo, laisva kūrybinė jos raiška, pasak autorės, galima tik išėjus iš namų į viešumą, dirbant. Tik tuomet ji galės išvengti imanentiškumo, kartojimosi ir gyvenimas jai taps savikūros projektu.

S. de Beauvoir itin daug dėmesio skiria filosofiniams meilės, santuokos, moters padėties santykiuose su vyrais apmąstymams, moteriškumo metafizikai. Labai įdomūs skyriai, kuriuose autorė išsamiai ir įžvalgiai analizuoja specifinius moters vaizdavimo atvejus garsių pasaulio rašytojų kūryboje.

Knygoje apstu įtaigių, išmintingų, aforistiškai suformuluotų teiginių apie moteriškumo esmę, pavyzdžiui: „Moteris yra prakilni tikrovė, nes vyras ją mato tokią, koks pats nesiryžta būti.“