Dabar, kai trečdalis lietuvių gyvena užsienyje, vis aktualesnis tampa identiteto klausimas. Kas tie lietuviai ir kaip jie atrodo pasaulio kontekste? Kuo tūlas lietuvis skiriasi nuo brito ar skandinavo? Lietuvių tapatumo klausimus per savo kūrybą bando išgvildenti grupė menininkų, projekto „LT identitetas-profesionalaus meno kontekste“ autorių, kurių darbų paroda šiuo metu vyksta Panevėžio dailės galerijoje.

Parodos aktualumas į tylią diskusiją su menininkais įtraukia kiekvieną parodos lankytoją. Dažnas pritars, kad lietuviai - žemdirbių tauta ir kokiomis moderniomis technologijomis besinaudotų, vis tiek iš švarko kišenės (net jei jis Armani) kyšos žagrės rankena.

Tą artimumą kaimui, žemdirbiškas šaknis, sąsajas su žalia pieva, o ne asfaltu, itin raiškiai perteikia panevėžietis tapytojas Osvaldas Juška, savo paveikslus apgaubęs ilgesingais prisiminimais apie miegą ant šieno, babos Rožės kepamų blynų kvapą ir rojaus obuoliukus.

Visai kitokį LT identitetą perteikia tapytojas Raimundas Gailiūnas, kurio darbuose vienu iš kodinių ženklų tampa „Maximos“ maišeliai. Eglė Kuckaitė teigia, kad jei tavo dvasia ir mintys yra artimos Jurgio Mačiūno Fluxus idėjoms, tai gali drąsiai save vadinti Lietuvos piliečiu.

Vitalijus Čepkauskas į savo paveikslą „Pokalbis apie meilę Lietuvai“ įterpia tėvo ir sūnaus dialogą apie tėvynės meilę, kuriame padaroma išvada, kad pankai nemyli Lietuvos.

„Uždaviau sau klausimą kokios gi kyla asociacijos svečioje šalyje ištarus žodį...„lietuvis...Lietuva“? Kuo esame išskirtiniai kitų šalių kontekste? Iš kokių nuotrupų, detalių, fragmentų, vaizdų dėliojame LT įvaizdį pasaulyje? Garsėjame emigrantų skaičiumi...Vienintelis atsakymas pirmiausia ateinantis į galvą-LIETUVA IŠSIVAIKŠTO.

Kitų šalių kontekste LT identitetas dar tik lukštenasi iš kiauto, formuojasi...Kiek dar stereotipų ir suvaržymų turėsime atsikratyti, kiek sienų pramušti, kad taptume iš tikrųjų laisvi (savo vidumi)? Nuolatinis veržimasis į laisvę ir nepriklausomybę (politinė, moralinė, materialinė), nesvarbu, koks laikmetis, santvarka ar valdžia tuo metu bebūtų-vienas ryškiausių lietuvių bruožų.“, - teigia menininkė Dalia Varnaitė, viena parodos „LT identitetas-profesionalaus meno kontekste“ autorė. Jos juvelyrikos darbas „(Pa)bėgimas“ įkūnija išsakytus žodžius.

Identifikuoti save kaip lietuvį, Lietuvos valstybės atstovą, imasi devyni menininkai parodoje „LT identitetas-profesionalaus meno kontekste“. Menininkai, bene maištingiausia visuomenės dalis, prabyla apie šiandienos skaudulius, kiekvienas naudodamas savitas raiškos formas.

Kūriniai šioje parodoje perteikiami dvipusiai: vizualiai ir verbaliai. Žodis šįkart turi svarią vietą bendrame kūrinio kontekste, autorius meninę įtampą kuria ir pasakojimu.

Kartais naratyvas įsiterpia į pačią kūrinio formą, kaip Egidijaus Radvensko kūrinyje –keraminėje knygoje, kurioje žodžiai tarsi koks dantiraštis, pretenduojąs išlikti amžiams, skelbia lietuvių tautos šviesiąją ir juodąją puses. Iš vienos pusės –darbštūs, drąsūs, svetingi, vaišingi, iš kitos-pavydūs, įžūlūs, chamiški.

Lietuvio identiteto samprata keičiasi. Kiekvienas metas turi savą lietuvio įvaizdį, kuris per laiko klodus perėjęs gali taip pakisti, kad tampa visai kitu, pasidengia tam tikra patina, per kurią nebeįžvelgsi to tikrojo paviršiaus, o juolab gelmės.

XIX amžiaus kruopštus, pedantiškas istorikas Mykolas Balinskis savo „Vilniaus miesto istorijoje“ cituoja Dusburgo kroniką, kur lietuviai parodomi kaip itin žiaurūs, įžūlūs, karingi, negailestingi.

„Iki to laiko sėkmės lydėti lietuviai taip suįžūlėjo, kad šv.Kryžiaus Išaukštinimo dieną, kai Prūsijos vyresnybė išvyko į Marienburgą, į kapitulą, gausus jų pulkas užgriūna tą kraštą, nužudo nuo šešių iki aštuonių tūkstančių abiejų lyčių gyventojų arba juos išsiveda į nelaisvę iki gyvos galvos, nužudo daug kunigų.Ištisi kaimai visoje kunigaikštystėje, dešimtys bažnyčių buvo apiplėšta ir sudeginta“,- rašoma kronikoje. Tuo tarpu į visą tai vertintojai gali pažiūrėti kaip į privalumą, įvardydami to meto lietuvius gerais strategais, bebaimiais, kovingais ir pan.

Vincas Mykolaitis-Putinas romane „Krizė“ vieno pagrindinio veikėjo, šviesuolio, rašytojo Visvydo (pats autorius buvo jo prototipas) lūpomis daug kalba lietuvį , Vytauto Didžiojo laikų Lietuvą mato per išaukštinto, kartais net persūdyto patriotizmo prizmę.

Vytautą Didįjį garbinęs kaip didžiausią lietuvį, kurį iki šiol pagimdžiusi tauta, Visvydas mala į dulkes tarpukario Lietuvą, teigdamas, kad ji tampa „šunmiesčiu, provincija, skęstančia samagone“,keldamas didžiulę švietimo, tautinės kultūros ir kūrybos reikšmę, jis siūlo mokytis iš praeities klaidų. Pasak jo, Vytautinės Lietuvos klaida buvo, kad valstybei buvo aukojama viskas, o tautai nieko.

„Valstybė yra tam , kad sudarytų kuo tinkamiausias aplinkybes tautinei kultūrai remti, o ne biurokratiniais varžtais ją į Prokrusto guolį sprausti“, - tvirtina romano šviesuolis Visvydas (o tiksliau –pats V.Mykolaitis-Putinas) Ir nors romanas parašytas 1937 metais- jo atmosfera kaip iš šiandienos- krizė su visais padariniais.

„Portfolio“ galerijos direktorė Lijana Judickaitė sumaniusi projektą „LT identitetas-profesionalaus meno kontekste“ sukvietė įdomius autorius į sodybą Kraniškio kaime, Biržų rajone, ir pasiūlė per meno kalbą dailininkams prabilti apie lietuvių identifikavimą, padiskutuoti: kuo mes buvome ir kuo esame.

Menotyrininkė Danguolė Ruškienė, kalbėdama apie parodą „LT identitetas-profesionalaus meno kontekste“, teigia, kad dauguma šį klausimą susirinkusių analizuoti autorių , ieškodami savęs identifikavimo įrankių, pirmiausia gręžiojasi atgal į savo šeimos, tautos, kultūros, šalies praeitį.

Įdomu, kad ir parodos lankytojai, diskutuodami apie čia rodomus darbus, pirmiausia kalba ne apie darbų meniškumą, atlikimo techniką, ką dažniausiai galima išgirsti parodose, o svarsto apie tautos istoriją, ieško atsakymų asmeninėje patirtyje.