2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Aistė Paulina Virbickaitė. Šešios galerijų dienos: tempimai ir žaidimai

2010-02-19
Rubrikose: Kultūra » Dailė 

Taigi, vasaris. Guodžia nebent tai, kad visiems aplink – nelengva. Senka paskutinės vitaminų atsargos, blėsta šypsenos ir entuziazmas. Ir vis dėlto iš pasivaikščiojimo po Vilniaus galerijas grįžau nusiteikusi džiugiai. Priežastis – dvi puikios naujai atsidariusios parodos.

„Akademijos” galerijos pirmame aukšte eksponuojama jauno menininko Lino Jusionio (g. 1986) tapyba. Ekspozicija – saikinga ir nuosekli, išvengta jaunataviško blaškymosi tarp temų ir raiškos. L. Jusionio tapyba – gan lengvai atpažįstama, ji išsiskiria ir jaunųjų tapytojų kontekste. Paveiksluose – dažniausiai architektūriniai aplinkos motyvai, savo fragmentiškumu artėjantys prie abstrakcijos.

L. Jusionis, „Kampinis“. 2009, akrilas, drobė

Sukuriama kiek keista situacija: objektai atpažįstami, tačiau jų įvardijimas nesukuria aiškumo – jie taip ir išlieka tarsi kokie tolimi provaizdžiai ar déjà vu blyksniai. Pats autorius žiūrovo poziciją gan taikliai apibrėžia kaip vojeristinį žvilgsnį, kuris yra „svetimas, nedalyvaujantis, bet kartu ir labai aistringas“.

L. Jusionis, „Ugdymas“. 2009, akrilas, drobė

Žvelgiant į L. Jusionio tapybą lietuviškame kontekste, į galvą ateina du menininkai: Linas Liandsbergis (vizualiai panaši sterilių geometrinių plokštumų bei atpažįstamų realybės objektų jungtis) ir Algis Griškevičius (emocinis pojūtis, per architektūrinius objektus sukuriantis lyg pažįstamos, tačiau tolimos, kitos erdvės pojūtį). Pats L. Jusionis kaip mėgstamiausius menininkus įvardija Davidą Hockney, Helmutą Newtoną, Lucą Tuymansą. Atrodo, kad autorius nevengia šių autorių subtiliai cituoti, žiūrovą įveldamas ir į pokalbį dailės istorijos temomis.

L. Jusionis, „Horizontas“. 2009, akrilas, drobė

Galiausiai, į Lino Jusionio paveikslus malonu tiesiog žiūrėti estetiniu aspektu. Lietuviškai mokyklai kiek neįprastos lygios plokštumos, spalviniai kontrastai, faktūros žaismas. Jei žvelgiant į pavienius šio autoriaus kūrinius grupinėse ekspozicijos dar kilo klausimų, tai po šios parodos akivaizdu – turime dar vieną charakteringą ir įdomų tapytoją.

L. Jusionio paroda „Tempimai“, ekspozicijos fragmentas

Tekstilės galerijoje „Artifex“ šiuo metu rodoma viduriniosios kartos menininkės Linos Jonikės (g. 1969 m.) paroda. Buvo labai keista sužinoti, kad tai – pirmoji personalinė kaunietės menininkės paroda Vilniuje. Tačiau nepaisant to, ji ir čia puikiai žinoma ir neabejotinai yra viena įdomesnių menininkių, prisidėjusių prie lietuviškos šiuolaikinės tekstilės įvairovės.

L. Jonikės paroda „Žaidimai“, ekspozicijos fragmentas

L. Jonikės paroda „Žaidimai“ vizualiai atitinka pavadinimą. Tai lengvos, skaidrios nuotaikos kūriniai, į kuriuos žiūrint lengva pamiršti į juos įdėtą kruopštų darbą. Daugumoje kūrinių menininkė „miksuoja“ fotografiją ir siuvinėjimą. Panašią techniką autorė pasitelkia ne pirmą kartą. Šių metų kūriniuose ant fotoaudinio siuvinėjamos uogytės siurrealistiškai pabyra ploštumoje, sukurdamos kontrastą tarp vizualaus nerūpestingo lengvumo ir adatos dygsniais „suvisam“ užfiksuoto siūlo.

L. Jonikė, „Žaidimas III

Kiek kitoks kūrinys „Pagaminta Rumšiškėse“. Žvelgiant iš toli sakytum – tapyba. Priėjus kiek arčiau tampa akivaizdu, kad ant balto fono žlegtelėjęs pomidoras – siuvinėtas.

L. Jonikė, „Pagaminta Rumšiškėse“

Bet pati maloniausia dalis – suvokimas, kad išsiuvinėtos ir ištiškusios to pomidoro sultys bei sėklytės.

L. Jonikė, „Pagaminta Rumšiškėse“, fragmentas

Taip, šis pomidoras suteikė daugiau vitaminų nei tie kilogramai beskonių ir bekvapių, kuriuos iš žalumos ilgesio nešuosi iš parduotuvės.

Linas Jusionis, „Tempimai“, galerija „Akademija“, Pilies g. 44/2, iki vasario 27 dienos.

Lina Jonikė, „Žaidimai“, galerija „Artifex“, Gaono g. 1, iki kovo 13 dienos.

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kryžių kalnas

Tai šitas kalnas – lyg ženklas, priminimas visų tų suartų kelių ir takelių, kryžkelių, ties kuriomis buvo susitinkama ir išsiskiriama, dirbamais laukais paverstų vienkiemių ir išdraskytų sodžių.

skaityti

Vasaris – trumpas mėnuo, o jo savaitės – dar trumpesnės. Vis dėlto – kokios svarbesnės skiautės tiktų į dėlionę šiam savaitlaiškiui?

W.Szymborska

Kai Zakopanės „Astorijoje“ Wisławą Szymborską pasiekė žinia, kad jai paskirti Nobelio laurai, ji iškart sutriko: „Kurių galų ėmiau į rankas tą plunksną?“.

Kompozitorius Gediminas Gelgotas

Apie NI&Co atliekamą minimalistinę muziką, kompozitoriaus duoną ir kūrybinius ieškojimus pasakoja ansamblio įkūrėjas ir kompozitorius, dirigentas Gediminas Gelgotas.

Oskaras Koršunovas, „Išvarymas“

Vienoje esė Sigitas Parulskis Oskarą Koršunovą yra įvardijęs Lietuvos teatro Moze.
Viena vertus, tai ironiškas rašytojo gestas, lengvai krepštelintis per kartais nekuklius maestro pareiškimus tema „Mano teatras – vienintelis“.

Malda su Ignacu Lojola

Kiekviena meditacija  įneš šviesos ir padės suvokti ignaciškąjį dvasingumą, paskatins apmąstyti savo paties patirtį. Knyga padės tiek melstis asmeniškai vienumoje, tiek lavintis mažose maldos grupelėse.