Taigi, vasaris. Guodžia nebent tai, kad visiems aplink – nelengva. Senka paskutinės vitaminų atsargos, blėsta šypsenos ir entuziazmas. Ir vis dėlto iš pasivaikščiojimo po Vilniaus galerijas grįžau nusiteikusi džiugiai. Priežastis – dvi puikios naujai atsidariusios parodos.

„Akademijos” galerijos pirmame aukšte eksponuojama jauno menininko Lino Jusionio (g. 1986) tapyba. Ekspozicija – saikinga ir nuosekli, išvengta jaunataviško blaškymosi tarp temų ir raiškos. L. Jusionio tapyba – gan lengvai atpažįstama, ji išsiskiria ir jaunųjų tapytojų kontekste. Paveiksluose – dažniausiai architektūriniai aplinkos motyvai, savo fragmentiškumu artėjantys prie abstrakcijos.

L. Jusionis, „Kampinis“. 2009, akrilas, drobė

Sukuriama kiek keista situacija: objektai atpažįstami, tačiau jų įvardijimas nesukuria aiškumo – jie taip ir išlieka tarsi kokie tolimi provaizdžiai ar déjà vu blyksniai. Pats autorius žiūrovo poziciją gan taikliai apibrėžia kaip vojeristinį žvilgsnį, kuris yra „svetimas, nedalyvaujantis, bet kartu ir labai aistringas“.

L. Jusionis, „Ugdymas“. 2009, akrilas, drobė

Žvelgiant į L. Jusionio tapybą lietuviškame kontekste, į galvą ateina du menininkai: Linas Liandsbergis (vizualiai panaši sterilių geometrinių plokštumų bei atpažįstamų realybės objektų jungtis) ir Algis Griškevičius (emocinis pojūtis, per architektūrinius objektus sukuriantis lyg pažįstamos, tačiau tolimos, kitos erdvės pojūtį). Pats L. Jusionis kaip mėgstamiausius menininkus įvardija Davidą Hockney, Helmutą Newtoną, Lucą Tuymansą. Atrodo, kad autorius nevengia šių autorių subtiliai cituoti, žiūrovą įveldamas ir į pokalbį dailės istorijos temomis.

L. Jusionis, „Horizontas“. 2009, akrilas, drobė

Galiausiai, į Lino Jusionio paveikslus malonu tiesiog žiūrėti estetiniu aspektu. Lietuviškai mokyklai kiek neįprastos lygios plokštumos, spalviniai kontrastai, faktūros žaismas. Jei žvelgiant į pavienius šio autoriaus kūrinius grupinėse ekspozicijos dar kilo klausimų, tai po šios parodos akivaizdu – turime dar vieną charakteringą ir įdomų tapytoją.

L. Jusionio paroda „Tempimai“, ekspozicijos fragmentas

Tekstilės galerijoje „Artifex“ šiuo metu rodoma viduriniosios kartos menininkės Linos Jonikės (g. 1969 m.) paroda. Buvo labai keista sužinoti, kad tai – pirmoji personalinė kaunietės menininkės paroda Vilniuje. Tačiau nepaisant to, ji ir čia puikiai žinoma ir neabejotinai yra viena įdomesnių menininkių, prisidėjusių prie lietuviškos šiuolaikinės tekstilės įvairovės.

L. Jonikės paroda „Žaidimai“, ekspozicijos fragmentas

L. Jonikės paroda „Žaidimai“ vizualiai atitinka pavadinimą. Tai lengvos, skaidrios nuotaikos kūriniai, į kuriuos žiūrint lengva pamiršti į juos įdėtą kruopštų darbą. Daugumoje kūrinių menininkė „miksuoja“ fotografiją ir siuvinėjimą. Panašią techniką autorė pasitelkia ne pirmą kartą. Šių metų kūriniuose ant fotoaudinio siuvinėjamos uogytės siurrealistiškai pabyra ploštumoje, sukurdamos kontrastą tarp vizualaus nerūpestingo lengvumo ir adatos dygsniais „suvisam“ užfiksuoto siūlo.

L. Jonikė, „Žaidimas III

Kiek kitoks kūrinys „Pagaminta Rumšiškėse“. Žvelgiant iš toli sakytum – tapyba. Priėjus kiek arčiau tampa akivaizdu, kad ant balto fono žlegtelėjęs pomidoras – siuvinėtas.

L. Jonikė, „Pagaminta Rumšiškėse“

Bet pati maloniausia dalis – suvokimas, kad išsiuvinėtos ir ištiškusios to pomidoro sultys bei sėklytės.

L. Jonikė, „Pagaminta Rumšiškėse“, fragmentas

Taip, šis pomidoras suteikė daugiau vitaminų nei tie kilogramai beskonių ir bekvapių, kuriuos iš žalumos ilgesio nešuosi iš parduotuvės.

Linas Jusionis, „Tempimai“, galerija „Akademija“, Pilies g. 44/2, iki vasario 27 dienos.

Lina Jonikė, „Žaidimai“, galerija „Artifex“, Gaono g. 1, iki kovo 13 dienos.