Kas lemia miesto kultūrą, jos identitetą? Tikrai ne mastas, ne dydis – juk ir Paryžius geografiniu požiūriu yra mažas miestas! Tebeieškodami lietuviškų miesto kultūros identiteto ženklų, šįkart į pokalbį pakvietėme poetą, eseistą Gintarą Grajauską, kurio naujausią esė rinkinį netrukus išvysime knygynų lentynose.

Ar laikote save miesto žmogumi? Nuo kada?

Su kai kuriomis išlygomis galėčiau vadintis ir miesto žmogumi. Nors mūsų laikais, kai kalbama apie pasaulio globalizaciją, miesto ir kaimo skirtybės vis menkesnės. Kadaise teko praleisti keletą mėnesių Belgijos kaime – tiek gyvenimo būdu, tiek ir kokybe jis nelabai kuo skyrėsi nuo tradicinio lietuviško miestelio. Aikštėje prie bažnyčios lakstė laukiniai triušiai, gal tik toks skirtumas. Nors ir toje pačioje Klaipėdoje dar visai neseniai kažkokie nostalgiški imigrantai iš lietuviško kaimo ganė karves – beveik pačiame miesto centre... Kiek mažiau radikalus, bet labai populiarus tautinis paprotys – būtinai kur nors kasmet pasodinti bulvių. Kad ir klomboje, nesvarbu – svarbiausia pasodinti, o paskui, susikvietus giminę, jas nukasti ir išdalyti kiekvienam po pusmaišį. Kadaise ėmiau ir supratau, kad man tokia veikla nekelia nė menkiausio susižavėjimo. Gal tada, žuvęs pasauliui kaip agrarininkas, ir tapau miesto žmogumi.

Kita vertus, man nuo vaikystės pasiutusiai smalsu buvo visokia smulkioji industrija – fabrikų mašinos, senieji, dar garu varomi garvežiai, laikrodžiai ir radijo imtuvai. Visa, kas veikia, sukasi, dūzgia, zvimbia... Tą patį galima rasti ir tiesiog gamtoje – ten irgi mechanika, tik dieviškoji. Bet man įdomiau buvo padirbiniai, žmogaus sukurti dalykai. Tad gal ir iš prigimties esu labiau amatininkas, ne žemdirbys. Gaminantis mechanines balerinas ir muzikines dėžutes. Jei šie skirtumai mane padaro miesto žmogumi, tuomet esu arčiau miesto nei kaimo.

Kuo Jums ypatinga Klaipėda?

Kaip Tarkovskio „Aukojime“ sakė Jankovskis, „gyvenu aš čia“. Tuo ir ypatinga. Truputėlį pelkė, truputėlį traukianti gilyn į dugną, bet kartu ir puikiai apsauganti nuo bereikalingo lakstymo ir neurotiško erzėjimo. Truputėlį miestas, netgi truputėlį pramoninis – su savo dokininkais, laivų korpusų remontininkais ir jūreiviais. Truputėlį kaimas, nes visi vieni kitus pažįsta, susitikę gatvėje kartais netgi sveikinasi. Žmonės čia ramesni nei žemyne – tarkime, kokiame Vilniuje bėgioti brodu pirmyn atgal, pasikišus aplanką po pažastimi, yra lyg ir gero tono požymis, o Klaipėdoje tokios manifestacijos atrodytų tiesiog durnai. Kai kurie naujieji imigrantai iš sostinės, būna, pabando – palaksto, paspygauja, pademonstruoja veiklumą, energiją ir optimizmą. Paskui užsičiaupia ir mauna atgal į sostinę – keikti bukų ir abejingų klaipėdiečių, kuriems visiškai niekas nerūpi.

Ar galėtumėte gyventi ne miesto kultūroje? Kaip ją suvokiate? Ar dar galime skirstyti kultūrą į miesto ir kaimo? Miestietišką ir provincialiąją?

Kartais įsivaizduoju save, kur nors Škotijoje ganantį avis. Tikriausiai galėčiau taip gyventi. Apskritai dabar sunku skirstyti kultūrą į miesto ir kaimo – ir vargu ar verta. Kultūringas žmogus gali gyventi tiek mieste, tiek kaime. Ir jeigu asmuo turi prigimtinį kultūros poreikį, jis suras laiko ir būdų ir į spektaklį nuvykti, ir knygą paskaityti. Blogiausiu atveju yra internetas, jame daugybė kultūrinės informacijos iš viso pasaulio. Tiek jos tikrai nesugebėtum aptikti net ir visą gyvenimą po tą pasaulį keliaudamas. Galima pasižiūrėti, paskaityti, paklausyti, o jei labai prireiks, ir parsisiųsti kokį retesnį daikčiuką, kad ir iš Makao salos.

Škotijoje, Kryre, yra tokios menininkų dirbtuvės. Įrengtos buvusioje avių augintojo viensėdijoje. Tų dirbtuvių direktorė vis bėdojosi, kad neturi studijoje gero instrumento. Tuomet kaimynas, škotų ūkininkas, nupirko ir padovanojo studijai koncertinį rojalį – ir ne bet kokį, o „Steinway & Sons“. Kokia čia kultūra – kaimo ar miesto?

Ko gero, nebėra jokios kaimo ir miesto kultūros. Yra tiesiog kultūra ir nekultūra. Nekultūra dažniausiai būna agresyvi, chamiška, buka, nepriimanti naujovių, į viską, kas netelpa į fundamentalistinę agresyvaus chamo pasaulėžiūrą, žiūrinti su gyvulišku įsiūčiu. Dar ir besididžiuojanti savo nepajudinamu bukumu. Kaip mano senelis sakydavo – ereliai šūdlesiai... Kai nekultūra būna minimaliai praprusinta, padresuota, todėl kiek mažiau agresyvi, tuomet ją vadiname provincialumu. Jei nekultūra pamilsta saldų grožiuką ir apsigyvena miestuose, ji vadinama miesčioniškumu. Bet tai iš esmės tėra tik nekultūros eufemizmai.

Kelionės ir miestai. Kokį save atpažįstate skirtinguose miestuose? Ar miestas keičia žmogų?

Save atpažįstu vis tokį patį – geografija manęs nekeičia, gal per trumpos tos kelionės, kad galėtum labiau persiimti svečios šalies ar miesto dvasia. Pastebėjau, kad net ir didžiuosius didmiesčius tiesiog pasąmoningai suskirstau į atskirus nedidelius „gabaliukus“ – man jau priimtino ir suvokiamo dydžio, kad neslėgtų. Nesąmoninga savisauga. Tuomet suvoki, jog tas megapolis iš tiesų tėra vienas prie kito be jokio tarpelio sustatytų mažų miestelių, net kaimelių junginys. Įdomu, kad ir tikrieji didmiesčių gyventojai, ten gimę ir augę, pasirodo, elgiasi lygiai taip pat ir miestą jaučia kaip atskirų mažų segmentų darinį.

Kokie ženklai Jums liudija miestų kitoniškumą?

Man tie ženklai liudininkai dažnai būna patys menkiausi – ne garsūs architektūros ar istorijos paminklai, o tiesiog smulkios detalės. Atsitiktinai sutikti žmonės, nugirsti praeivių pokalbiai. Žliaugiantis prakaitu italų karabinierius su paradine uniforma, akivaizdžiai manantis esąs paties Gajaus Julijaus provaikaitis. Po naktinį Reikjaviką nuotykių ieškantys islandų jupiai prabangiais kostiumais, girti, liūdni ir stilingi. Tokie ženklai, savaime suprantama, laikui bėgant keičiasi. Bet tai, kas tavo atmintyje skiria miestą nuo kitų, išlieka.

Miestas yra dvilypis: jis gali būti laikomas pozityvo ir negatyvo susikirtimo vieta (prisiminkime kad ir garsiąsias L. Mumfordo teorijas apie miesto kilmę, raidą ir t. t.). Ką apie tai manote?

Kiek pamenu, tai kažkas gerokai katastrofistinio? Nesu linkęs miesto demonizuoti, čia tiesiog didesnė visko koncentracija, tad ir žmogiškųjų ydų, savaime suprantama, taip pat. Dėl dvilypumo – be abejo, sutinku. Pozityvas ir negatyvas čia susitinka ne epizodiškai prasilenkdami, o kasdien ir akis į akį. Viskas pernelyg šalia, todėl reikia išmokti gyventi vienam greta kito, apsisaugant įstatymais ir nerašytomis taisyklėmis, kitaip viskas pasibaigtų susinaikinimu. Tai nelengva – nuolat išlaikyti distanciją, išsaugoti gyvybinę erdvę kartu ieškant nors mažiausių sąlyčio taškų. Tačiau miestai, nepaisant nei L. Mumfordo, nei O. Spenglerio teorijų ir pranašysčių, iki šiol egzistuoja ir vis dar tebėra bendras žmonijos civilizacijos pagrindas. Gal ir ne itin pavykusios civilizacijos, bet kol kas kitokios neturime.

Kokią matote miestų ateitį? Kas tame vaizdinyje Jus gąsdina ir traukia, žavi ar atstumia?

Panašią kaip L. Mumfordas su O. Spengleriu. Juokauju, bet dalis tiesos čia yra. Jei žmonija kada sugalvos save pribaigti, ji, be jokios abejonės, pradės tą procesą nuo didmiesčių. Tai tiesiog racionalu, negi mėtysi branduolines bombas kur nors dykumoje.

Gąsdina ir traukia, žavi ir atstumia – tie patys, jau minėti dalykai. Distancijos nebuvimas, prievartinis kolektyvizmas, beasmeniškumas, bendrabūvio kompromisai, nuolatinis buvimas tarp kitų ir su kitais. O kita vertus, tas kartais nusmelkiantis bendrumo pojūtis, užuojauta panašiems į save, tylus supratimas, netikėtai parodomas paprastas, neįmantrus žmogaus gerumas. Visa tai galima rasti ne tik mieste, bet jame gyvenimas tirštesnis. Be miesto nuobodu ir nėra kur savęs padėti – lyg seržantui, iš karo grįžusiam į civiliokų gyvenimą.

Iš kur daugiausiai semiatės peno kūrybai? Ar miesto erdvė turi tam įtakos?

Iš ten, iš kur semiasi visi – iš aplinkos, iš knygų, muzikos, filmų. Labiausiai turbūt iš aplinkos – gaminti kūrybą iš kūrybos ne itin įdomu, primena antrinių žaliavų perdirbimą... Gyvenimas yra pasiutusiai įdomus ir keistas nuotykis, o miestas – puikiausia vieta stebėtojui, čia nuolat vyksta daugybė susipinančių istorijų, kartais jos nutinka netgi tau pačiam, asmeniškai, ir tuomet belieka spėlioti, kokios mįslingos dramos, sarkastiško grotesko ar tiesiog paiko paskvilio herojumi tapai.

Netrukus galėsime skaityti naują Jūsų esė rinkinį, kurį leidžia „Versus aureus“ leidykla. Knyga bus viena iš žurnalo „Miesto IQ“ serijos. Jūs esate vienas iš žurnalo autorių. Kaip manote, ar reikia tokio leidinio mūsų visuomenei, vis dar ieškančiai savo miestietiško identiteto?

Reikia kaip duonos. Ir dar kokių dešimties panašių žurnalų – kol dar neemigravo paskutiniai, mokantys skaityti. Nes netrukus Lietuvoje liks tik tie anie, temokantys nuo tilto mėtyti šuniukus... Apskritai kuo skubiau reikia kultūros – nuosavos, neatvežtinės; reikia rimtos spaudos, reikia televizijos, kuri nelaikytų savo šalies piliečių nepagydomais idiotais. Seniai reikia – valstybės mastu, nors kažkam gal atrodo, kad juodą minią lengviau valdyti. Tokiems norėtųsi priminti istoriją: patys žiauriausi ir kruviniausi maištai buvo ne miestelėnų, o juodadarbių valstiečių...

Parengė Virginija Tamošiūnaitė