Vatikanas yra minivalstybė, turinti savo mikroekonomiką, tačiau ir ji neapsaugota nuo pasaulinės ekonomikos tendencijų. Ir ją palietė ekonominė krizė. Šioje Vatikano apžvalgoje kalbėsime apie tai, kaip išsilaiko popiežius ir jo pagalbininkai. Aš, Johnas Thavis, Catholic News Service Romos biuro vadovas.

Aš, Carol Glatz, CNS korespondentė Romoje. Neseniai susitikusi Vatikano kardinolų komisija sakė, kad 2010-ieji atrodo šiek tiek geriau nei praėjusieji metai, kai biudžeto deficitas buvo daugiau nei 22 milijonai dolerių. Tačiau kardinolai sakė, kad Vatikanui gali reikėti padidinti įplaukas iš tikinčiųjų aukų šių metų veiklai finansuoti. Šiandienos sunkumus išgyvenančios ekonomikos akivaizdoje tai gali būti nelengva. Kai finansinė krizė stipriai smogė 2008 m., katalikų bei įvairių katalikiškų institucijų įnašas smuko keletu milijonų dolerių.

Kalbant šia tema, būtina perspektyva, tad pažvelkime į keletą skaičių. Populiariai įsivaizduojama, kad Vatikanas tikriausiai yra pasakiškai turtingas, tačiau metinis jo veiklos biudžetas siekia maždaug 385 milijonus dolerių. Tai, pavyzdžiui, mažiau nei pusė Notre Dame universiteto biudžeto. Vatikano grynoji vertė buvo įvertinta netoli 1 milijardo JAV dolerių, ir tai yra mažiau nei daugelio didžiųjų JAV universitetų paramos fondų apimtis. Didžiumą savo lėšų Vatikanas gauna iš investicijų, tad kai pinigų rinka veikia prastai, tai pajuntama itin greitai.

Didžiausias Vatikano biudžeto išlaidas sudaro atlyginimai ir išmokos daugiau nei 4 500 jo darbuotojų. Netgi didžiausio nuosmukio periodu Vatikanas išlaikė tuos pačius darbo standartus, ir taip išvengė atleidimų iš darbo.

Vatikanas pabandė gauti pajamų naujais būdais, tačiau tai varginantis užmojis. Vatikano radijas pernai pradėjo transliuoti ribotą reklamą, tačiau gautos pajamos buvo lašas jūroje, palyginti su radijo veiklos išlaidomis, kurios siekia daugiau nei 25 milijonus dolerių. Nepaisant to, nesigirdi jokių kalbų apie galimą Vatikano radijo, Televizijos ar dienraščio veiklos nutraukimą. Šios institucijos laikomos svarbiomis evangelizacijos priemonėmis.

Kartkartėmis galima išgirsti sakant: jei Vatikanui taip trūksta pinigų, kodėl jie neparduoda poros skulptūrų už keletą milijonų? Tikrai Vatikanas saugo milžinišką meno ir architektūros paveldą, tačiau niekas čia negalvoja, kad būtų išmintinga ar apskritai įmanoma parduoti kokį objektą. Vatikano biudžeto ekspertas kartą sakė: „Aš galiu daugiau nuveikti su vienu savo doleriu, nei popiežius su Michelangelo Pieta“. Norėjo pasakyti, kad negali Pietos pasiūlyti turguje, o net jeigu tai ir būtų padaryta, ar įsivaizduojame koks nepasitenkinimas kiltų, jei šis meno kūrinys pakliūtų į privačią meno kolekciją?

Pietà yra Šv.Petro bazilikoje, į kurią įėjimas nemokamas. Vatikanas apmokestino  įėjimą į savo muziejus: bilieto kaina siekia maždaug 21 dolerį. Per metus juos aplanko milijonai turistų, tad muziejai tampa vienu iš pagrindinių pajamų šaltinių.

Kita vertus, ir patiems muziejams prireikia vis daugiau lėšų: neseniai jie pailgino savo darbo valandas, tai reiškia, kad padidėjo tarnautojų atlygis. Be to, didžiulių sumų reikia objektų restauravimui. Taigi, kaip ir daugelis muziejų šiais laikais, Vatikano muziejai ieško rėmėjų.

Čia, Šv. Petro aikštėje, šiuo metu vyksta kolonados atnaujinimo darbai. Nuolat bandant ieškoti papildomų pajamų, ant pastolių kabo milžiniška afiša, padedanti susimokėti už restauravimą.

Popiežius Benediktas ją mato pro savo miegamojo langą. Ir niekas neturėtų galvoti, kad popiežius nežino apie Vatikano finansinius sunkumus. Kai prieš kurį laiką buvo susirinkę pasitarti biudžeto ekspertai, popiežius netikėtai užsuko į susitikimą ir padėjo jiems išsiaiškinti skaičius.

Parengė S. Žiugždaitė