„Kitoks miestas“. Žurnalo ,Miesto IQ“ straipsnių rinktinė. – VšĮ „Miesto IQ“. – Vilnius, 2010. – 376 p.

Ši knyga – straipsnių rinktinė, į kurią atrinkti tekstai buvo publikuoti žurnale „Miesto IQ". Viename leidinyje įamžinta visa, kas buvo geriausia ir įdomiausia žurnalo numeriuose per dvejus jo leidimo metus (2008-2010). Į rinktinę pateko tekstai, kurių autoriai skvarbiu, analitišku žvilgsniu „pragręžę" miesto gyvenimo knygą ir jos puslapiuose rado tai, kas tikra, gyva, aktualu ir nevienadieniška. Atskiri skyriai primins svarbiausias žurnalo temas, pagal jas ir sugrupuoti tekstai. Nors straipsniai ir skiriasi savo žanriniu pobūdžiu, svoriu ar gyliu, tačiau stebėtojo žvilgsnį jie visi nukreipia viena kryptimi - į miestų bei miestelių išskirtinumo ir miestietiško gyvenimo savitumo paieškas.

Gintaras Grajauskas:

Lietuviai linkę į dažnas provincialo klaidas: demonizuoti miestą kaip atvirą ir svetimą, netgi priešišką erdvę, priešpriešinti jį idealizuotam kaimui - lokaliai, atpažįstamai ir giminių apgyvendintai teritorijai. Lašas teisybės čia yra: miestas iš tiesų abejingas individui ne mažiau nei pati motina gamta. Atskirai paimtas Petras ar Jonas su visa savo dramatiška egzistencija miestui absoliučiai nieko nereiškia, jo buvimas ar pražūtis yra beveik nepastebima. Tarsi viena vueltschmerzo apnikta skruzdėlė, į kurią skruzdėlynui nusispjaut. Miestas - kolektyvinis organizmas. Su savo gyvybiniais organais, su savo smegenimis, širdimi ir kloaka. Su savo asfalto kraujagyslių raizginiu, savo insultais, metastazėmis ir senatvine demencija. Šitame geoanatominiame atlase aš gyvenu, manyčiau, kažkur netoli inkstų. Ropinėju ir judinu graudžias skruzdiškas antenėles.

Andrius Užkalnis:

Būti miestiečiu, mylėti miestą - tai ne pasirinkimas. Žmogus gimsta arba kaimo, arba miesto gyventoju. Šito nepakeisi, kaip nepakeisi akių spalvos ar lyties. Meilę miestui arba kaimui iš žmogaus išplėšti yra sunkiau, nei priversti jį pamiršti gimtąją kalbą. Kaip manęs niekas neišmokė pamilti žvejybos ar vaikščiojimo basomis kojomis po šlapią žolę, taip niekas neatims iš manęs jausmo, apimančio išėjus ryte į kurią nors iš centrinių miesto gatvių Vilniuje, Čikagoje ar Kiote: „Aš namie."

Leonidas Donskis:

Lietuvos miestai yra nedideli, jaukūs ir pakankamai europietiški. Jie vakarietiški savo dvasia. Vis dėlto tai - miestai, kurie yra daugiau deklaruojami nei persmelkę žmonių gyvenimą. Žmonės deklaruoja, kad jie miestiečiai. Žmonės tai pabrėžia. Akcentuoja, kad jie skiriasi nuo kaimo žmonių, nes mėgsta ką nors miestietiška. Tačiau vis dar trūksta pajutimo, kad miestietiškas gyvenimas tiesiog yra be jokių deklaracijų. Apie tai nieko nereikia sakyti Londone, Niujorke, Amsterdame, Varšuvoje, nes ten žmonės tiesiog bendrauja ir kuria mėgaudamiesi miestu.

Audra Kaušpėdienė:

Miestai man yra didžiausias stebuklas, įdomiausias muziejus, nepasimetu miesto chaose, man jis patinka ir tinka. Miestų situacija Lietuvoje - išsivaikščiojimas, kėlimasis į pakraščius - mane stulbina labiausiai; greitai miestuose liks senamiesčių griuvėsiai ir tviskantys prekybos centrai... Užuot pagaliau iš tiesų pradėję gyventi miesto gyvenimą, ėmę tankinti miestus, ieškoti tikrosios gyvenimo jame kokybės, mes grįžtame atgal į sodybas, o kultūra persikelia į dvarus.