Gerai prisimenu aną istorinę Kovo 11-ąją. Filmuotos TV kronikos, deja, šiandien pateikia tik vieną, kruopščiai nufiltruotą ir selektyviai iškarpytą bei suklijuotą montažą: Seimo rūmų posėdžių salėje kyla trispalvė ir uždengia  sovietijos herbą, kitas - blėkinis numušamas nuo pastato fasado ir čia pat aikštėje trypiamas, išrinktieji deputatai susikibę rankomis gieda Tautinę giesmę. Mūsų vaikai ir anūkai, kuriems Dievas lėmė gimti vėliau, deja, bus patriotiškai ugdomi ir auklėjami tik šiuo sacharininiu reportažu iš istorinio įvykio vietos.

Tą lietingą kovo dieną su būreliu draugų buvome aikštėje, prieš Seimo rūmus, kur buvo susirinkę gal 5, o gal ir 10 tūkstančių žmonių. Publika anaiptol neatrodė džiugi, švytinti ir vieninga, kokia buvo Baltijos kelyje ar šimtatūkstantiniame Vingio parko mitinge. Atrodė, kad Nepriklausomybės atkūrimas jiems tėra antraeilis dalykas prieš procedūrinę dilemą, ką išrinks Aukščiausiosios tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininku – profesorių Vytautą Landsbergį ar LKP CK sekretorių Algirdą Brazauską.  Bene pusė publikos skandavo: „Bra – zaus – ką, Bra – zaus – ką“. Kita dalis: „Lans – ber –gį, Lans – ber – gį“.  Po balsavimo dalis publikos ėmė skirstytis, neslėpdami kartėlio ir nusivylimo, kurį vėliau savo istoriniame opuse „Istorinė klaida“ išsakė Sąjūdžio viltis ir pasididžiavimas Arvydas Juozaitis.

Gal ir nebūčiau prisiminęs šio istorinio epizodo, jei istorija nesikartotų, ir kaip kokie pataisininkai per dvidešimt metų būtume išmokę iš jos pasisemti išminties. Į akis krenta iškalbingas ir atsikartojantis mūsų politinės realybės siužetas. Sąjūdis triuškinamai laimi rinkimus, turi konstitucinę daugumą, o po poros metų jau murdosi, nebesugebėdamas AT sukrapštyti ir reikiamos minimalios balsų daugumos.  Dešinieji tikriausiai yra gavę tokį negerą užkratą, kad per savo valdymo kadencijas taip nukraujuodavo ir sutrupėdavo, kad kadencijų pabaigose valstybės valdymo instrumentai visada atsidurdavo kairiųjų „pūslėtose“ rankose. Ar ne panašią istoriją išgyvename ir šiandien? Prieš metus pasirašyta keturių partijų koalicijos sutartis, regis, teikė vilčių, jog pagaliau turėsime stabilią vyriausybę, kuri remiasi vos ne konstitucine Seimo dauguma. Pakako metų, kad ta dauguma būtų išbalansuota ir bebaigianti išsivaikščioti, o premjeras A. Kubilius imtų kalbėti apie įmanomą veikimo būdą ir mažumos vyriausybėje. Stop. Kas čia nutiko ir kas inspiravo tą nuoseklų byrėjimą ir politinę valdančiosios daugumos eroziją?

Banalu būtų sakyti, kad irimą lėmė objektyvių ir subjektyvių veiksnių visuma, nesistengiant pasiaiškinti tų subjektyviųjų, kurie dažnai nėra tokie plika akimi matomi ir akivaizdūs kaip objektyvieji: pasaulinė finansų ir ekonomikos krizė, nedarbas, socialinė atskirtis – realybė, kuri visur negailestingai kerta per  valdžių autoritetą visame tų pačių problemų užkluptame pasaulyje. Ir čia reikėtų konstatuoti, kad mes šiek tiek skiriamės, tarkim, nuo prancūzų, italų ar graikų, kurie politinius klausimus moka ir mėgsta spręsti streikais ar išeidami į gatves, vos pajutę, kad jų ar visuomenės viešasis interesas yra pažeistas. Mūsų pilietis nepatenkintas, niurzga, bet valdžios neverčia. Valdžią versti jis yra delegavęs kitiems, dažnai - suokalbininkams, kurie tos valdžios krėsluose sėdi arba į juos taikosi. Taigi ir prisikasame prie tų nelemtųjų subjektyviųjų veiksnių. Ekspremjeras Gediminas Vagnorius, įvardijęs save kaip dešinįjį „krikščionį“,  atsisako savo iš šalies vadovaujamai Seimo frakcijai duoti leidimą eiti į apsilpusią koaliciją. Kitas seimūnas – liberalas–centristas Žilvinas Šilgalis terorizuoja koaliciją, paseksiąs  savo partijos lyderio Artūro Zuoko maršrutu, grasindamas net aritmetiškai sugriauti stabilumą dviejose valdžių šakose. Kaip tik šioje niūrioje, į bevaldystę slenkančioje „smūtoje“ Lietuvos rytas iš Laimutės Andrikienės internetinio puslapio persispausdina jos manifestinį straipsnį „Ką jie daro su mūsų Valstybe?“ Mūsų piliečiai šiandien jau nebemoka perskaityti ir adekvačiai suprasti Ezopo kalba surašytų tekstų ir poteksčių. Ką turi galvoje europarlamentarė sakydama „jie“. Ogi Prezidentę Dalią Grybauskaitę ir premjerą A. Kubilių. Ji rašo: Prezidentė nepatenkinta Seimu, jis neatliepia jos lūkesčių, todėl Lietuvoje galįs būti įvestas prezidentinis valdymas.

Tokį scenarijų numatyti ir aptarinėti nesunku, žinant, koks nepopuliarus šiandien yra Seimas, o Seimo vadovybės pakeitimas kol kas nedavė norimų rezultatų. Seimo pirmininkė I. Degutienė sakė Seime dažnai besijaučianti kaip sunkiai auklėjamųjų kolonijoje, kuriuos suvaldyti labai sunku, o gal ir neįmanoma.

Matyt, ir mūsų Prezidentės kalbėjimo ir veikimo stilius duoda peno tokiems įtarimams. Dažnas kalbėjimas pirmuoju asmeniu „aš noriu", „aš reikalausiu", „kategoriškai nesutinku" visada yra pavojingas, be to, daugeliui nepriimtinas, ypač demokratijose, demokratines tradicijas išlaikiusiose ir puoselėjančiose visuomenėse. Kaip ir aukštų pareigūnų atleidimas, atšaukimas iš valstybės tarnybos, nepaaiškinus jų netinkamumo užimamam postui, sprendimo juos atleisti iš darbo motyvų.

Paminėti dalykai - dar ne viskas. Čia reikėtų pridėti ir kitų labai svarbių faktų, kurie sukuria dar niūresnį realybės vaizdą. Po kelerius metus užtrukusių daužymų Valstybės saugumo departamentas vėl liko be vadovo, netinkamas tapo ir P. Malakauskas. Pasitikėjimas šia viena svarbiausių tarnybų mūsų valstybėje sumažėjęs iki minimumo, ypač užsienyje. Kas gali pasitikėti saugumo tarnyba, kurios dokumentai dėl politikų užgaidų tampa prieinami visiems, jie „kabo" internete ir t.t.“

Ponia L.Andrikienė puikiai turėtų suvokti, jei kaži kokia nutekinta slapta informacija iš VSD „kabo“ internete, tai už nutekinimą atsakinga yra pati VSD, o ne Vyriausybė ir Prezidentė, kuri gal ir užsimojo sutvarkyti tą netvarką, įsišaknijusią toje institucijoje.

Kitas, nedaug europarlamentarės argumentacijai svorio pridedantis pasažas yra atšauktojo iš Gruzijos ambasadoriaus Mečio Laurinkaus citavimas: „Kitos valstybės krizės puolimą atlaikė daug sėkmingiau, o mūsų šalis murkdosi ne tik ekonominėje maišatyje, bet vis labiau grimzta į politinį neapibrėžtumą. Matyt, todėl Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs Lietuvos ambasadorius Gruzijoje Mečys Laurinkus interviu „Lietuvos ryto" televizijai sakė manantis, kad ekonominę krizę turėtų sekti politinė krizė.“  Labai dėkinga krizės sąlygomis  užsiiminėti sofistika ir žodine ekvilibristika taip ją gilinant, užuot pasistengus telkti jėgas, kad besiartinanti politinė krizė būtų amortizuota ir nugalėta.  Kitoje pastraipoje politikė jau nuogąstauja, jog ir Generalinė prokuratūra likusi be „stogo“ ir kad pagrindinės jėgos struktūros yra apardytos ar suardytos. Ir čia kyla labai logiškas klausimas, - o kam tos struktūros tarnavo, ir iš kur ta permainų baimė? O kodėl ir M. Laurinkus, ir L. Andrikienė savo pranašiškiems išvedžiojimams skelbti atranda saugią „valstybininkų“ lagūną „Lietuvos rytą“, kuris nepasižymi ypatinga meile ir tolerancija dešiniesiems politikams ir koalicijai? Į šį klausimą, man regis, atsakė jos senas bičiulis ir bendrų intrigų rezgėjas, ekspremjeras Gediminas Vagnorius. Nei viena, nei kitas nenori, kad dieną X, kai Prezidentė pateiks VSD ir Generalinei prokuratūrai vadovauti naujas kandidatūras Seime, būtų pakankama dauguma jas paremti. Neįgalios ar vos vos įgalios vyriausybės yra antros eilės klausimas, kuris sėkmingai  išsprendžiamas ir nomenklatūrinėse pirtelėse. O kol kas skanduojame „Bra – zaus – kas“ ir jo vertybės, nors save pateikinėjame, esą mes dešinesni už dešiniuosius ir didesni „krikščionys“ už patį popiežių.