Kilus skaitytojų susidomėjimui, publikuojame dar vieną ištrauką iš prancūzų psichiatrės, psichoanalitikės ir psichoterapeutės Marie-France Hirigoyen 1998 metais pasirodžiusios ir šiuo metu į 24 kalbas išverstos knygos „Moralinis smurtas, kasdienis iškrypėliškas smurtas“ (Le Harcèlement moral, la violence perverse au quotidien)“. Šioje ištraukoje autorė pateikia konkrečius patarimus, kaip atpažinti moralinį smurtą, kaip jo išvengti ir kaip nuo jo pasveikti.

Atpažinti

Susidūrus su iškrypėliu niekada nelaimima. Geriausiu atveju galima šį tą sužinoti apie save.

Pirmiausia auka turi atpažinti iškreiptą procesą, kurio esmė – suversti jai visą atsakomybę už konfliktą tarp sutuoktinių ar šeimoje. Paskui reikia išanalizuoti problemą „šaltai“, paliekant nuošaly kaltės jausmą. Tam auka turi atsisakyti absoliutaus pakantumo idealo ir pripažinti, jog žmogus, kurį myli ar mylėjo, yra pavojingų asmenybės sutrikimų šaltinis ir nuo jo būtina apsiginti. Motinos turi išmokti atpažinti asmenis, kurie yra tiesiogiai ar netiesiogiai kenksmingi jų vaikams, o tai nėra lengva, kai kalbama apie artimą giminaitį.

Gerai gintis galima tik išsivadavus iš užvaldymo, kai gali pats sau pripažinti, kad agresorius, kad ir ką jam jautei ar dar tebejauti, yra pavojingas, piktavalis.

Jeigu auka nebesileidžia įtraukiama į iškreiptą žaidimą, tai provokuoja didesnį smurto protrūkį, kuris priverčia agresorių prasikalsti. Tada galima remiantis paties iškrypėlio strategijomis pagauti jį jo paties spąstais. Ar tai reiškia, kad norint apsiginti reikia taip pat pasitelkti iškreiptus manevrus? Tai pavojus, kurio reikia vengti bet kuria kaina. Galutinis iškrypėlio tikslas yra iškreipti kitą, priversti jį tapti blogam, todėl vienintelė pergalė yra nepasidaryti tokiam pat kaip jis ir neatsakyti smurtu į smurtą. Tačiau svarbu pažinti jo taktiką ir funkcionavimą, kad suardytum agresijos planus.

Kai esi persekiojamas moralinio iškrypėlio, pagrindinė taisyklė – reikia nustoti teisintis. Pagunda didelė, nes iškrypėlio kalba būna kimšte prikimšta melo, sakomo be jokio sąžinės graužimo. Kiekvienas aiškinimasis ar teisinimasis gali tik dar labiau įklampinti auką. Bet koks netikslumas ar klaida, net jei auka buvo nuoširdi, bus panaudota prieš ją. Nuo tos akimirkos, kai tampi iškrypėlio taikiniu, viskas gali būti paversta kaltinimu. Geriau yra patylėti.

Iškrypėlio akyse pašnekovas visada klysta arba mažų mažiausiai tai, ką jis sako, verta įtarimo. Jam priskiriami pikti ketinimai, jo žodžiai tegali būti melas. Iškrypėliui sunku įsivaizduoti, kad kitas gali nemeluoti.

Ankstesni proceso etapai leido aukai pamatyti, kad dialogas ir aiškinimaisi nedavė naudos. Jeigu jau reikia kažką aptarti, tai derėtų daryti tarpininkaujant trečiam asmeniui. Tiesioginio kontakto atveju geriau duoti sau laiko ir gerai apgalvoti tinkamiausią atsakymą.

Po išsiskyrimo, kai esi persekiojamas telefonu, visada įmanoma pakeisti telefono numerį arba filtruoti skambučius atsakikliu. Užgaulius ar tendencingus laiškus geriau duoti atplėšti kažkam kitam, nes tokie iškrypėliškai laiškai pamažu vėl įneša truputį nuodų ir kančios, iš naujo destabilizuodami auką.

Veikti

Jeigu dėl užvaldymo auka iki šiol buvo per daug taiki, jai būtina keisti strategiją ir elgtis tvirtai, nebijant konflikto. Jos ryžtingumas privers iškrypėlį atsiskleisti. Bet koks aukos elgesio pasikeitimas paprastai iš pradžių išprovokuoja agresijos ir provokacijų sustiprėjimą. Iškrypėlis dar labiau stengsis įvaryti kaltės jausmą: „Tu tikrai ne turi nė trupučio užuojautos“; „Su tavimi neįmanoma susikalbėti.“

Iš sustingusios aukos reikia tapti tuo, kuris neleidžia suktis tame pačiame rate. Pradėdamas atvirą krizę gali atrodyti esąs agresorius, tačiau tai pasirinkimas, kurį būtina prisiimti, nes tik taip situacija gali pasikeisti. Krizė, kaip staigus šuolis siekiant pabėgti nuo mirtį nešančio užvaldymo, leidžia gyvybei atgimti. Tai vienintelė galimybė rasti sprendimą ar bent apsitvarkyti. Kuo toliau krizė atidėliojama, tuo ji bus smurtingesnė.

Priešintis psichologiškai

Tam būtinas palaikymas. Kartais, kad ir koks būtų kontekstas, užtenka vieno žmogaus, kuris sugeba išreikšti pasitikėjimą, kad auka imtų pasitikėti pati savimi. Vis dėlto reikia ne per daug pasitikėti patarimais draugų, šeimos narių ar kitų asmenų, kurie siūlosi tarpininkauti, nes tiesioginė aplinka negali būti neutrali. Ji pati yra pametusi orientaciją ir linksta į vieno ar kito pusę. Iškrypėliškas šeimyninis smurtas leidžia labai greitai atpažinti patikimus draugus. Kai kurie asmenys, kurie atrodo esą artimi, leidžiasi manipuliuojami, nepasitiki arba priekaištauja. Kiti, nesuprasdami situacijos, renkasi vengimo taktiką. Vienintelė tikra parama yra tie, kas moka paprasčiausiai būti šalia, dėmesingi, pasirengę pagelbėti ir neteisia. Tie, kurie, kad ir kas nutiktų, sugebės išlikti savimi.

Kreiptis į teismą

Kartais krizę gali išspręsti tik teisėtvarkos institucijų įsikišimas. Pasitelkus šį žvilgsnį iš šalies, galima aiškiau pamatyti situaciją ir pasakyti „ne“.

Tačiau teismas gali remtis tik įrodymais. Mušama moteris gali parodyti smūgių žymes. Jeigu ji ginasi, tai bus įvertinta kaip būtinoji gintis. Žeminamai ir užgauliojamai moteriai daug sunkiau būti išgirstai, nes ji neturi įrodymų.

Kai auka nutaria skirtis su sutuoktiniu smurtautoju, reikia rasti būdą, kad agresija įvyktų prie liudininkų. Taip pat būtina išsaugoti visus raštiškus įrodymus. Juodinimas, menkinimas, atstūmimas, jeigu jie įrodomi, yra pakankamas motyvas skyryboms. Persekiojimas telefonu yra nusikaltimas. Galima kreiptis į prokuratūrą ir prašyti, kad būtų klausomasi pokalbių, kad galima būtų nustatyti, iš kur ateina skambučiai.

Kai žmonės nesusituokę, problema sudėtingesnė, ir policija galės įsikišti tik tada, kai agresija taps įstatymo pažeidimu.

Jeigu aukos į smurtą yra pačios reagavusios agresyviai, jos nesiryžta skųstis. Tačiau provokacija (pavyzdžiui, įžeidinėjimas) atleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismas pripažįsta, kad patirti užgauliojimai pateisina aukos agresyvumą.

Teisėjai labai nepatikliai žiūri į iškrypėliškas manipuliacijas. Jie patys bijo manipuliacijų ir, siekdami susitaikymo bet kuria kaina, pasirūpina apsisaugoti nuo abiejų pusių, paskirdami gerokai pavėluotus tarpininkus. Tuomet vėl atsikartoja tas pats diskredituojantis procesas, kuriuo visa atsakomybė suverčiama aukai, ir tarpininkas prieš savo valią tampa šio proceso bendrininku. Siekti tikro dialogo su iškrypėliu yra iliuzija, nes jis visada mokės būti gudresnis ir pasinaudos tarpininkais, kad vėl apkaltintų partnerį. Susitaikymas neturi būti pasiektas vieno iš partnerių sąskaita. Auka jau iškentė labai daug, nederėtų tikėtis, kad ji gali nusileisti dar labiau.

Vienintelis būdas apsaugoti auką ir neleisti jai reaguoti į tiesiogines ir netiesiogines provokacijas yra teisiškai nustatyti griežtas instrukcijas ir išvengti visų kontaktų tarp abiejų pusių, tikintis, jog vieną dieną iškrypėlis ras naują auką ir spaudimas susilpnės.

Jeigu yra vaikų, ypač jeigu jie patys tapo manipuliacijų objektu, auka turi pirmiausia išsigelbėti pati, kad paskui pajėgtų apsaugoti juos nuo iškreiptų santykių. Tam kartais reikia nepaisyti vaikų neryžtingumo ir noro, kad niekas nesikeistų. Teisinės institucijos turi imtis reikiamų priemonių, kad jie būtų apsaugoti nuo kontaktų, kurie galėtų atnaujinti iškreiptą santykį.

Praktiniai patarimai įmonėms

Atpažinti

Visų pirma svarbu aiškiai atpažinti persekiojimo mechanizmą ir, jeigu įmanoma, jį išanalizuoti. Jeigu žmogus jaučia, kad priešiška vieno ar daugelio asmenų laikysena pažeidžia jo orumą ar psichinę sveikatą, ir tai vyksta reguliariai ilgą laiką, galima manyti, jog tai iš tikrųjų yra moralinis smurtas.

Idealiausia reaguoti kuo anksčiau, kol dar nesi įtrauktas į tokią situaciją, kai vienintelis sprendimas bus išėjimas iš darbo.

Tuomet labai svarbu pasižymėti kiekvieną provokaciją ar agresiją. Kaip ir šeimyninio psichologinio smurto atveju, gintis sunku kaip tik todėl, kad mažai akivaizdžių įrodymų.

Vadinasi, auka turi kaupti visus pėdsakus, nuorodas, užsirašyti įžeidimus, nusikopijuoti viską, kas kada nors galės pasitarnauti kaip medžiaga gynybai.

Taip pat pageidautina užsitikrinti liudininkų pagalbą. Deja, priespaudos sąlygomis kolegos dažnai atsisako solidarumo su persekiojamu asmeniu, bijodami represijų. Beje, kai persekiotojas prikimba prie vieno žmogaus, kiti gali būti ramūs ir renkasi tylėti. Vis dėlto užtenka vieno liudininko, kad aukos teiginiai būtų patvirtinti.

Rasti pagalbininkų savo įmonėje

Kol dar esi pajėgus kovoti, reikia ieškoti pagalbos pirmiausia savo darbovietėje. Per dažnai tarnautojai reaguoja tik tada, kai prasideda atleidimo iš darbo procedūra. Tos paieškos ne visada lengvos, juk jeigu situacija galėjo šitiek degraduoti, vadinasi, vadovaujantis asmuo, net jei ne jis buvo to proceso varomoji jėga, nesugebėjo reaguoti veiksmingai. Jeigu moralinio palaikymo nepavyksta rasti savo tarnyboje, reikia jo ieškoti išorėje. Kad ir koks būtų ieškojimo etapas, darbuotojas gali išsivaduoti iš persekiojimo, jeigu sutinka pašnekovą, kuris moka išklausyti. Tačiau jeigu persekiojimas vyksta, vadinasi, jam tokia laimė nenusišypsojo.

Jeigu įmonė pakankamai didelė, pirmiausia reikia pasikalbėti su personalo skyriaus vadovu. Nelaimė, kai kurie personalo skyrių vadovai yra tik vadybininkai, kurie, be abejo, išmano profesinio valdymo metodus ir darbo teisę, tačiau nemoka išklausyti ir neturi laiko santykių problemoms. Įmonė iš visų, įskaitant personalo skyrių, reikalauja rezultatų. Daugelio užduočių įvykdymą galima išreikšti skaičiais, tačiau įsiklausymas, moralinė pagalba, žmogiški santykiai negali būti suskaičiuoti ir todėl dažnai šitiems dalykams neatsiranda vietos vadovų dienotvarkėje. (...)

Priešintis psichologiškai

Kad kovotum kaip lygus su lygiu, reikalinga gera psichologinė būsena. Matėme, jog pirmoji persekiojimo stadija yra siekti destabilizuoti auką. Todėl teks kreiptis į psichiatrą ar psichoterapeutą, kad atgautum jėgas, kurios leis apsiginti. Norint sumažinti stresą ir kenksmingas jo pasekmes sveikatai, vienintelė išeitis yra atostogos dėl ligos. Tačiau daugelis iš pradžių atsisako išeiti atostogų, bijodamos pasunkinti konfliktą. Jeigu žmogus yra linkęs į depresiją, vaistai (antidepresantai, raminamieji) tikrai yra būtini. Į darbą reikia grįžti tik tada, kai esi pasirengęs gintis. Medikams psichiatrams ir socialinio draudimo konsultantams tokiais atvejais tenka ginti aukas ir spręsti profesines problemas, nors iš tikrųjų sprendimas turėtų būti teisinis.

Priekabiautojo taktika yra provokuoti ir kaltinti kitą, kad sukeltų pyktį arba sumaištį, todėl auka turi išmokti atsilaikyti. Tokioje situacijoje yra lengviau pasiduoti ir paklusti, negu priešintis ir konfliktuoti. Kad ir ką aukos jaustų, aš visada joms patariu rodyti abejingumą, išsaugoti šypseną ir atsakyti su humoru, nepridedant ironijos. Reikia išlikti nepajudinamam ir neįsitraukti į agresyvumo žaidimą. Reikia leisti kitam šnekėti, nesinervinti, tačiau užsirašyti kiekvieną agresyvų išpuolį, rengiant būsimą gynybą.

Norint sumažinti profesinių klaidų riziką, aukai tenka būti nepriekaištingai. Išties, net jeigu persekiotojas nėra viršininkas, žmogus vis tiek yra nuolat stebimas. Kiekvienas pavėlavimas, kiekviena klaida gali būti pristatoma kaip įrodymas, jog auka kalta dėl viso proceso.

Taip pat būtų gerai išmokti nepasitikėjimo: užrakinti stalčius, išsinešti su savim darbo žurnalą, svarbią bylą netgi išeinant pietauti. Žinoma, aukoms tai bjauru. Dažniausiai tik tada, kai situacija jau nebepataisoma, žmogus ima rengti medžiagą, kurią galėtų pateikti ekspertams.

Kad galėtų autonomiškiau mąstyti ir įgytų kritiškumo, aukos turi pritaikyti naują bendravimo schemą, tarsi nuolatinį filtrą, kuris leistų iš naujo suderinti tikrovę pagal sveikos nuovokos kriterijus. Reikia suprasti visą informaciją pažodžiui, jei kyla neaiškumų, prašyti patikslinimo, atsisakyti girdėti užslėptas prasmes.

Tam būtina, kad persekiojamas asmuo išliktų šaltakraujis. Jis turi išmokti nereaguoti į agresoriaus provokacijas. Nereaguoti ypač sunku žmogui, kuris buvo pasirinktas kaip tik todėl, kad yra impulsyvaus būdo. Auka turi atsisakyti įprastinių schemų, išmokti nusiraminti, laukti savo valandos. Labai svarbu širdyje išsaugoti įsitikinimą, kad elgiesi teisingai ir anksčiau ar vėliau būsi išgirstas.

Veikti

Priešingai nei šeimyninėje srityje, kur aš patariu nustoti teisintis, profesinėje sferoje reikalingas didelis tikslumas, kad galėtum atremti iškreiptą bendravimą. Būtina užkirsti kelią galimam puolimui, užsitikrinant, jog nėra jokių dviprasmybių instrukcijose ar įsakymuose, reikalauti pašalinti visus netikslumus ir paaiškinti abejotinus punktus. Jeigu abejonių išlieka, tarnautojas turi reikalauti pokalbio, kad galėtų išsiaiškinti. Jeigu kalbėtis atsisakoma, reikia nedvejojant tokio pokalbio pareikalauti registruotu laišku. Tokia korespondencija konflikto atveju galės pasitarnauti kaip daiktinis bendravimo atsisakymo įrodymas. Geriau pasirodyti per daug nepatikliam, netgi būti išvadintam paranoišku, negu būti paverstam kaltininku. Visai neblogai, jeigu auka apverčia situaciją ir ima kelti nerimą agresoriui, parodydama, jog nuo šiol nebesileis vedžiojama už nosies. (...)

Išeiti iš darbo reikštų suteikti per daug lengvą pergalę agresoriui. Jeigu aukai tenka išeiti, nes tai vienintelis būdas apsisaugoti, ji turėtų pakovoti, kad galėtų išeiti teisingomis sąlygomis. Jeigu darbdavys nenutraukė persekiojimo, mažai tikėtina, jog paskui jis pasiūlys gerą susitarimą. Tai teks padaryti pačiam darbuotojui su profesinių sąjungų atstovų ar advokatų pagalba.

Kreiptis į teismą

Juridiniame arsenale nėra jokio įstatymo, leidžiančio sustabdyti moralinį smurtą. Todėl yra labai sunku patraukti darbdavį baudžiamojon atsakomybėn. Bet kuriuo atveju, toks demaršas būna labai ilgas ir sunkus.

Visgi SNO Generalinės Asamblėjos priimtoje rezoliucijoje, kuri yra priedas Deklaracijos dėl pamatinių teisinių principų, taikomų kriminalinių nusikaltimų ir piktnaudžiavimo valdžia aukų atžvilgiu, piktnaudžiavimo valdžia auka apibrėžiama šitaip: „Aukomis vadinami asmenys, kuriems individualiai ar kolektyviai, buvo padaryta skriauda, taip pat buvo pasikėsinta į jų psichinę ar psichologinę sveikatą, sukelta moralinė kančia, materialiniai nuostoliai arba sunkai pažeistos jų teisės dėl veiksmų ar aplaidumo aktų, kurie dar nėra nacionalinės baudžiamosios teisės pažeidimai, tačiau jais pažeidžiamos tarptautiniu mastu pripažintos normos žmogaus teisių srityje.“ (...)

Jeigu agresorius yra viršininkas, kuris sistemingai naudoja iškrypėliškus metodus, terorizuodamas vieną iš personalo narių, juo labiau jeigu būta fizinės ar seksualinės prievartos, jis turi būti suimtas ir teisiamas. Šie agresoriai, kurie nedrįsta tiesiogiai konfrontuoti su savo darbuotoju, lygiai taip pat nedrįsta konfrontuoti su teisėtvarka. Jie bijo ir ima derėtis dėl atleidimo iš darbo. Iš tikrųjų iškrypėliai bijo teismo, kuris galėtų iškelti į viešumą jų elgesio ydingumą. Jie pirmiausia stengiasi nutildyti aukas jas prigąsdindami, o jeigu šito neužtenka, jie pradeda derėtis ir tada pristato save kaip sukto darbuotojo aukas.

Moralinio iškrypimo kenksmingumo galia tokia didelė, kad sunku jį sulaikyti. Jeigu individai ir įmonės neranda būdo, kaip nubrėžti civilizuotumo ir pagarbos kitam ribas, anksčiau ar vėliau teks sukurti įstatymus, apibrėžiančius moralinį persekiojimą įmonėse, kaip buvo sukurti įstatymai dėl seksualinio priekabiavimo.

Kaip pasveikti

Matėme, kad iškrypėliškas smurtas įsismelkia taip klastingai, kad yra sunku jį atpažinti ir paskui nuo jo gintis. Retai kada tai pavyksta padaryti vienam. Susidūrus su akivaizdžia agresija dažnai būtina psichoterapijos pagalba. Galima kalbėti apie psichinę agresiją, kai kito elgesys kėsinasi į žmogaus orumą. Aukų klaida buvo tai, kad jos laiku nepastebėjo, jog kitas įsibrovė į jų psichinę teritoriją, ir nemokėjo išsireikalauti pagarbos. Vietoj to jos kaip kempinės sugėrė puolimus. Todėl tokiems žmonėms reikės apibrėžti, kas jiems yra priimtina, ir tokiu būdu patiems apsibrėžti.

Pirmasis veiksmas, kuriuo auka tampa veikli, yra psichoterapeuto pasirinkimas. Reikia užsitikrinti, kad vėl nepateksi į manipuliacijų sistemą, todėl geriau gauti tam tikras garantijas dėl psichoterapeuto formacijos. Jeigu kyla abejonių, geriau eiti pas tokį, kuris yra psichiatras ar psichologas, mat šiandien yra įvairių naujų gydymo metodų, kurie gali atrodyti viliojami, siūlydami greitą išgijimą, tačiau jų funkcionavimas artimas sektų veikimui. Labai svarbu, kad terapeutas pripažintų išorinės agresijos sukeltą traumą. (...)

Pasveikti reiškia suvienyti išsklaidytas dalis, atkurti apytaką. Psichoterapija turi padėti žmogui įsisąmoninti, jog aukos padėtis nėra visas jo gyvenimas, ir išmokti remtis sveikąja asmenybės dalimi.

Vertė Edita Janulevičiūtė