2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Rimvydas Strielkūnas. Futbolas trims

2010-02-19
Rubrikose: Visuomenė » Sporčiukas 
laisvos vietos

Zenekos nuotrauka

Senais, bet ne pačiais seniausiais laikais sovietų valdomose žemėse buvo įprasta viską spręsti trise susėdus prie stalo, ne tik susėdus, bet ir kartais ant jo pasistačius kokį nors tūrį. Žinoma, šis įprotis nebuvo visiškai išgyvendintas sugriuvus imperijai.

Taigi dabar Gekonovičius, vienos jau senokai laisvos respublikos futbolo federacijos prezidentas, sėdėjo vienišas savo kabinete ir laukė kitų dviejų savo bendrų. Jam buvo baisiai nuobodu, todėl jis burnoje tirpdė popieriaus gumuliukus ir išardyto rašiklio vamzdžiu pyškino į ant sienos pakabintą Europos žemėlapį:

– Lichtenšteinas... Ispanija... Čekija... Britanija! – nudžiugęs sušuko, pašoko iš savo krėslo ir nuskubėjo prie žemėlapio. – Tfu, – nusiminęs nusispjovė, – vėl ne Anglija. Kiek gali būti ta Škotija? – burbėdamas grįžo prie savo stalo.

Gekonovičius nuobodžiavo ne todėl, kad neturėjo darbo, o todėl, kad laukė. Tas laukimas jį ir vertė prasimanyti įvairiausių visiškai nenaudingų pramogų kaip šis spjaudymas. O darbų tikrai buvo. Ir dar kokių. Kaip tik šiandien turėjo priimti labai svarbų visai šaliai sprendimą – išrinkti naują rinktinės trenerį... Nors gal tas sprendimas ir nelabai svarbus visai šaliai, nes šioje šalyje futbolas nebuvo populiarus. Šalyje antra religija buvo ledo ritulys, ne kaip pas normalius žmones... Turbūt jau numanote, kokia tai šalis...

Staiga pasigirdo beldimas ir į kabinetą įvirto generalinis direktorius Kleberas (nežinau, ar kokie nors giminystės saitai jį sieja su bendrapavardžiu brazilų futbolininku, bet prie savo šalies futbolo buvo tikrai labai prisirišęs) ir direktorius Narodko.

– Pagaliau, – su palengvėjimu atsidusęs pasisveikino prezidentas.

– Skubėjom... sniegynai, – pasilabino aniedu.

– Tai ką, po tris? – be jokių įžangų tarė Gekonovičius, statydamas ant stalo jaunystėje tarpcechinėse varžybose laimėtą trijų puslitrių talpos taurę.

Kleberas ir Narodko susižvalgė.

– Kad aš nelabai... – pradėjo mykti generalinis.

– Kas nelabai? – nustebo prezidentas ir ėmė pykti: – Vėl nepasiruošęs? Aš greitai tave galiu pakeisti. Dabar prie darbo biržos, žinai, kokia eilė? Žinoma, pirmas kandidatas į tavo vietą – Narodko.

– Aš visada pasiruošęs, prezidente, – bandydamas paslėpti paglostytą savimeilę atsakė direktorius ir iš portfelio jau buvo betraukiąs tik ką įsigytą butelį, kurios šią akimirką buvo visai negaila, bet jį sustabdė prezidento žodžiai, skirti Kleberui:

– Paprašai tik trijų kandidatų pavardžių, o jis nesugeba... Suprantu, jei būčiau paprašęs šimto, bet dabar...

Narodko greitai paslėpė savo šventinę talpą ir ištraukė apglamžytą popieriaus lapą.

Kleberas jau teisinosi:

– Aš visas pavardes turiu galvoje...

– Dabar jau nereikia. Galvoj aš irgi turiu daug pavardžių, bet šįkart mes nepasikliausime atsitiktinumu, iš galvos nieko neimsim. Reikia popieriuj turėti, ne galvoj, – tarė prezidentas ir susikaupęs ėmė nagrinėti Narodko sąrašą. Po akimirkos pakėlė akis į direktorių ir nedžiugiai sumurmėjo: – Betgi čia vien užsieniečiai, – purtė galvą. – Neturim ką mesti į taurę, neturim pakankamai kandidatų, iš kurių galėtume traukti tinkamiausią trenerį, – tarė prezidentas ir ėmė nervingai pirštais barbenti į stalą.

– Aš maniau... – pradėjo savim nepatenkintas, kad nuvylė prezidentą, Narodko, bet buvo nutrauktas žaibuojančio Gekonovičiaus:

– Žinai, kiek jie kainuoja? Juk dabar krizė, mūsų žmonės neturi darbo... Juk ir mums reikia taupyti, juk mes irgi ne vien oru gyvi.

– Bet du nebrangūs... – bandė bent kiek teisintis direktorius.

– Nesvarbu, niekas iš šalies nenusimano, kas futbole brangus, kas pigus. O dabar valstybės vadovas visus tikrina, jei kas, iškart atleidžia.

– Betgi mes esame paskelbę nepriklausomybę. Kaip dabar prisimenu: „Reikšdami savų žmonių valią, skelbiame... nepri...“

– Dabar ne, – nutraukė prezidentas.

– Juk mes galim, kaip visada, pagąsdinti, kad jei mus kas tikrins, tarptautinės federacijos mūsų šalies komandas išmes iš visų varžybų... – kaip pirmūnas išpyškino mintinai išmoktą tekstą Kleberas.

– Sakau, ne, – dar griežčiau nutraukė Gekonovičius. – Nereikia erzinti miegančio žvėries. Sakau, gali patikrinti. Kaimyninėse šalyse, žinote, kaip buvo. Patikrino. Komandų iš niekur neišmetė, o vadovus... O aš nenoriu išlėkti. Jau užtenka, kad išme... Nesvarbu. Taigi aš turiu kandidatą, – ištarė išdidžiai.

– Vieną? – užklausė abu direktoriai.

– Vieną pagrindinį, – parodė smilių prezidentas ir ėmė pildyti protokolą. – Bet jei jis jums netiks...

– Tiks, tiks, – linksėjo Kleberas ir Narodko.

– Jei netiks, aptarsime kitus du. Galim aptarti ir jūsiškius, bet...

– Nereikia, nereikia, – unisonu toliau traukė aniedu.

– Gerai. Bet į protokolą įtrauksim ir jūsų kandidatus. Juk pas mus demokratija, rinkimuose turi būti daug kandidatų. O štai ir mano kandidatas, pagrindinis, – ištarė Gekonovičius ir iš aplanko ištraukęs nuotrauką padėjo ant stalo.

Generalinis pažvelgė į paprastą direktorių, tas jam atsakė tuo pačiu.

– Aš jį žinau, – drebančiu balsu, bandydamas įtikti prezidentui, išlemeno Kleberas ir mintyse meldėsi: – tik nieko neklauskit, tik nieko neklauskit.

Narodko kažko labai įnirtingai ėmė ieškoti kišenėje, bet kaip tyčia nieko nerado ir dėl to niekaip negalėjo nė pažvelgti į Gekonovičių, kuris pradėjo ginamąją kalbą:

– Žmogus jaunas, ambicingas, senokai nebežaidžia, tad ištroškęs aukščiausio lygio futbolo.

– Kažkaip primiršau, ką jis treniravo, – atsargiai pasmalsavo Kleberas.

– Netreniravo, bet jis pasirengęs mokytis. Juk treneris rinktinėje nelabai ir reikalingas, žaidėjai profesionalai moka ir taip žaisti. Kaip kūjo stūmikas Alionka – atsisakė trenerio ir kiek medalių laimėjo. Mums trenerio tik dėl bendros tvarkos reikia, kitaip mūsų nesuprastų, tikrai patikrintų. – Prezidentas keturiose akyse išvydo šiokias tokias dvejones. – Antraip reiktų ir apie kitų postų reikalingumą pagalvoti.

Direktoriai pajuto po savim klibančias kėdes.

– Bendra tvarka turi būti, – patvirtino Narodko.

– Kas be ko, – nelabai tvirtu balsu, bet tvirtai pritarė Kleberas.

– O jį treniravo net septyni aukštos klasės treneriai, – tęsė Gekonovičius, – jis iš jų daug ko išmoko...

– Per vienus metus šeši treneriai pasikeitė vienam futbolo-bulviakasio klube – FBK, tai... – neatsargiai pradėjo šypsotis paprastasis direktorius.

– Prašom čia nesikeikti. Kad daugiau negirdėčiau žodžių prasidedančių F ir besibaigiančių K. Tie F...K man pusę gyvenimo sugadino, – susimąstė, – na, gal trečdalį... ketvirtį... Nesvarbu, – giliai atsiduso prezidentas ir grėsmingai nužvelgė kitus du posėdžiautojus. – Tinka jums šita kandidatūra? Ar naujų reikės ieškoti?

Kleberui ir Narodko antrasis klausimas nuskambėjo sutartinai dviprasmiškai, tad balsavimas įvyko akimirksniu:

– Mes už, vienareikšmiškai ir vienbalsiai.

– Labai gerai. Kad visi tokie supratingi būtų... – tarė Gekonovičius ir pirmas pasirašė protokolą. Tą patį padarė ir abu direktoriai. – Tai sveikinu, – ištiesė ranką, kurią labai noriai spaudė ir Kleberas, ir Narodko. Pastarajam nežinia kodėl dabar baisiai norėjosi ant stalo statyti jau kartą iš portfelio trauktą butelį, bet kažkas viduje sudrebėjo:

– Ne, geriau namie su sūnumis Miša ir Vitia pasėdėsiu, – pagalvojo besistodamas.

– Matau dvejones, – besišypsodamas pademonstravo savo psichologinius sugebėjimus prezidentas ir taip pat atsistojo.

– Apie šeimą pagalvojau, – nei į tvorą, nei į mietą tarė Narodko.

– Šeima – svarbu. Labai gerai, kad mes kartu, – Gekonovičius apkabino abu direktorius, – o jeigu tas įsūnis nepritaps – atleisim, nė šuo nesulos. Svarbiausia, kad mes kartu.

Taip ir baigėsi šis posėdis. Laimingai. O būtų čia ledo ritulys, tai visi trys nuo senelio valstybės vadovo gerai gautų per spandus su kliuška.

Zenekos nuotrauka

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

ausinės

Daugelį dešimtmečių kauptas ir ateities kartoms išsaugotas Lietuvos radijo garso archyvas tampa atviras visuomenei.

Bernardinų bažnyčios restauracija

Paradoksalu, bet atradimų kur kas daugiau nei praradimų. Svarbiausia, kad, nepaisant sudėtingų sąlygų, išliko gyva parapija.

Rožinis

Jeigu apie sekuliarizaciją ir pasaulietiškėjimą spręstume pagal religiškumo, ypač jo fundamentalistinių ir integristinių versijų, „sugrįžimą“ į viešąją erdvę, tai atrodytų, jog, grįsdami viešosios-politinės sferos autonomiškumą, jie išsisėmė.

Moteris gamykloje

Harvardo universiteto istorijos profesorius Niallas Fergusonas neseniai pristatė išsamią studiją, gvildenančią civilizacijos temą. Autoriaus įsitikinimu, Vakarų civilizacija priėjo liepto galą.

Gintaras Česonis

Trečius metus vystomas fotografijų projektas, pasakojantis apie Lietuvos miestus ir miestelius siekiantis atskleisti itin asmenišką fotografo santykį su vaizuojamomis vietovėmis...