1918 metų vasario 16 dieną tauta savo atstovų parašais išreiškė valią būti nepriklausoma, taigi buvo atkurtas Lietuvos valstybingumas. Tai svarbiausia mūsų istorijos data – tik sukūrusi nacionalinę valstybę, tauta gali būti rami dėl savo ateities. Valstybė – tautos išlikimo ir pilnavertės raidos garantas.

Tautiškumo požymiai – tai kalba, istorinė atmintis, etninė kultūra. Pagrindinė valstybės funkcija – šių svarbiausių dalykų išsaugojimas, jų taikymas ir priderinimas moderniam gyvenimui.

Dažnai kasdieniuose rūpesčiuose tai pamirštame. Kaina už tokį aplaidumą didelė – dalies jaunimo netikėjimas savo ateitimi gimtinėje, Lietuvoje. Būtina jauniems žmonėms pasakyti, o gal net įrodyti akivaizdžią tiesą, kad tikroji laimė randama tik tėvynėje...  

Į vasario 16-ąją ateita netrumpu ir skaudžiu keliu, subrandinusiu tautą. Per sukilimų 1794, 1832 ir 1863 metų kraują ir Sibiro kančias, knygnešių takais, palydint caro žandarų kulkoms. Tauta atgimė jau kitokia, nebe bajorų, pralėbavusią valstybę XVIII amžiui baigiantis. Atgimimo šaukliai buvo kaimo vaikai, išaugę tradicinėje valstietiškoje kultūroje. Ir tik retos išimtys, kad kartu ėjo kilmingieji, kaip Stanislovas Narutavičius, Stasys Šilingas, Mykolas Riomeris, Zubovai.

Europos ekonominė ir socialinė dinamika tuokart tiesė kelią būtent tautinių valstybių radimuisi. Tą puikiai suprato Jonas Basanavičius ir jo bendražygiai. Atkurti bajorišką Abiejų Tautų Respubliką, – tokia mintis tebūtų beviltiškas anachronizmas. O vis tik bandymų vėliau būta; tai J.Pilsudskio avantiūra, užgrobiant Vilnijos kraštą.

Vasario 16-oji – ir tautos patriarcho Jono Basanavičiaus mirties data. Kažkaip simboliška: jis padėjo pagrindus Lietuvos valstybei, sulaukė jos atsitiesimo ir tvirtesnių žingsnių, tada 1927-aisiais paliko tautai pačiai tvarkytis valstybėje. Šio didžio žmogaus darbai ir ateities įžvalgos nenustoja stebinti.  

Metaforiški „pagrindai“ – tai J. Basanavičiaus veikla buriant Lietuvių mokslo draugiją, kuri nuo 1907 m. puoselėjo tautinės kultūros, mokslo ir švietimo daigus. Iš esmės draugijos veikla parengė valstybės atkūrimo programą. Ir kai tik pasaulio galybės tarpusavio kovose Pirmajame pasauliniame kare nusilpo, tie daigai sulapojo... O J. Basanavičius pasiliko gyventi Vilniuje, tikriausiai todėl, kad senojoje sostinėje vis tik išliktų lietuvybės židinys.

Apskritai tautinė valstybė savo raidos strategijoje vadovaujasi dviem pagrindiniais idėjų blokais – universaliaisiais žmogaus teisių, demokratijos, socialinės gerovės principais bei etnokultūrinės tapatybės puoselėjimo. Labai svarbu išlaikyti tarp šių blokų pusiausvyrą. Tai tarsi du sparnai valstybės   skrydžiui į ateitį... Reikia pripažinti, kad to mūsų valstybei kiek pritrūko pastaruoju dvidešimtmečiu.

Štai tarpukariu tautos ir valstybės santykius pagrindė filosofai Stasys Šalkauskis ir Antanas Maceina. Jų įžvalgos neprarado savo aktualumo ir šiandien. Deja, iškilūs mūsų intelektualai dabar mieliau kalba apie nieką, o ne apie tautos egzistencinius pagrindus. Mūsų sociologų bei politologų samprotavimai apie šiandienos pilietinės iniciatyvos nuosmukį, visuomenės susvetimėjimą, žmonių abejingumą viešojo gyvenimo reikalams paprastai neatsižvelgia į tautinės tapatybės praradimo veiksnį. Tam dabar atrandama daugybė kitų priežasčių. Tarsi pamiršus, kad ir Pirmoji, ir Antroji Lietuvos respublikos nepriklausomybės iškilo ant tautinio atgimimo bangos. O ką gi matome šių dienų Europos politiniame gyvenime? Ten daugybė tautinės raiškos procesų – nuo Jugoslavijos kruvino susidraskymo iki referendumų Katalonijoje ar Škotijoje.

Žinia, moderniųjų visuomenių tautiškumas yra jau kitoks nei XIX amžiuje, tam reikia palaikymo formų, grindžiamų sąmoningu piliečių apsisprendimu bei įsipareigojimu. Tarkime, mūsų folkloras, buvęs valstiečių masinės kultūros reiškiniu, dabar tėra sceninės raiškos dalykas. Sąmoningai konstruoti tapatybę – tai įsisavinti etnokultūros dvasines vertybes ir formuoti tautinę pasaulėžiūrą.

Čia glūdi tautinės mokyklos misija: valstybės pagrindų stiprinimo strategija turėtų būti tautiškumo ugdymas jaunimui. Iš meilės gimtajai kalbai, krašto istorijai, etninei kultūrai randasi ir rūpestis valstybe, jos ateitimi, kitaip tariant – patriotiškumas. Tai taikytina ir tautinėms mažumoms, kurių laisvos kultūrinės raiškos globa – Lietuvos valstybės garbės reikalas. Esmė ta, kad pilietiškumas išauga iš tautiškumo. Būtent tokia nuostata ir atvertų naujus kelius sutelktam darbui stiprinant valstybę.

Didieji pavojai tautiškumui šiandien – globalizacija, ateinanti su vartotojiškumo ir pragmatiškumo nuostatomis. Tik dėl to nekaltinkime mūsų įsijungimo į Europos valstybių bendriją! Būtų absurdiška, nes iš esmės Europos Sąjungos politika ragina šalių vyriausybes rūpintis nacionalinėmis kultūromis, kad kiekviena šalis iš tikrųjų galėtų bendradarbiauti kultūros mainuose ir gauti iš to naudos. Tai puikiai žino mūsų kultūrininkai, iš kurių dažnai girdime rūpestį: „kiek būsime įdomūs kitiems“... O sau?

Kultūrinės savimonės turėtų būti siekiama kuriant efektyvius „nacionalinio pasididžiavimo“ vaizdinius: žiniasklaidos ir meno priemonėmis aktualinant tautos istoriją, jos kūrybinius pasiekimus moksle ir mene, savitus etnokultūros papročius ir tradicijas, žinoma, ir sporto laimėjimus.

Strateginiuose Europos Sąjungos dokumentuose pabrėžiama, kad ateityje kultūros vaidmuo neišvengiamai didės. Sakoma, kad kultūra, jos europinis matmuo, ekonominei integracijai vis labiau ir giliau vienijant valstybes, darysis piliečių savimonės ir saviraiškos priemone.

Kokią įtaką nacionalinės kultūros plėtrai turi laisvas žmonių judėjimas – studentų mainai, turizmas, specialistų įdarbinimas? Tai vertintina ambivalentiškai. Geroji žinia apie Lietuvą sklinda vis plačiau, savita ir įdomi kultūra garsina kraštą. Tačiau ekonomiškai silpnesnės Europos Sąjungos narės neišvengiamai susiduria su didesniais pavojais savo nacionalinei kultūrai nei didžiosios šalys narės. Blogų pavyzdžių – nors vežimu vežk! Štai Vilniaus senamiesčio iškabose mirga angliški žodžiai, o ar tai pamatysime Paryžiuje?

Reiktų aktyvinti valstybės pastangas nacionalinės kultūros išsaugojimo labui. Turėdami tvirtas piliečių laisvių ir teisių garantijas, išdrįskime sugrįžti prie tautinės valstybės idėjoje slypėjusios moralės filosofijos, pasinaudokime jos vertybėmis ir stipriosiomis pusėmis. Nebijokime būti savimi...