Jėzus pastebėjo muitininką, vardu Levį, sėdintį prie muitinės stalo, ir jam tarė: „Sek paskui mane!“ Tasai, viską palikęs, nusekė paskui jį.

Levis savo namuose iškėlė jam didelį pokylį. Prie stalo susirinko gausus būrys muitininkų ir kitų svečių. Fariziejai ir jų Rašto aiškintojai murmėjo ir prikaišiojo jo mokiniams: „Kam jūs valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais?“

O Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“.

Kiti skaitiniai: Iz 58, 9-14; Ps 85, 1–4. 6

Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius

“Ne sveikiesiems reika gydytojo, bet ligoniams! Aš atejau ne teisiųjų šaukti, bet nusidėjėlių"

Susidūręs su religinių žydų priešiškumu, Jėzus paliko jų sinagogas ir ėmė skelbti Evangeliją Galilėjos miestuose ir keliuose.  Tai buvo tikras palaiminimas, nes dabar daugelis žmonių, taip pat viešieji nusidėjėliai, prostitutės, muitininkai, galėjo išvysti bei išgirsti Jėzų.

Jėzus niekuomet nepraleido progos kviesti žmones Jį sekti.Tačiau žydams buvo sunku suprasti, kodėl Jis į savo asmeninų draugų bei mokinių būrį pasikvietė muitininką Levį. Levis, dar žinomas Mato vardu, buvo turbūt nekenčiamiausias  žmogus Kafarnaume. Muitininkai plėšdavo daugiau pinigų negu reikia, ir perteklių pasisavindavo patys. Todėl tokie žmonės kaip Levis darėsi turtingesni neturtingųjų ir silpnųjų sąskaita.

Kyla klausimas: kodėl Levis taip greitai pasikeitė ir atsiliepė į Jėzaus kvietimą Jį sekti?  Jis prarado pelningą darbą.  Petras, Andriejus, Jokūbas nors ir paliko tinklus, bet visada galėjo vėl grįžti ir žvejoti. Bet ne Levis.  Jam nebuvo jokios galimybės sugrįžti ir rinkti mokesčius.  Jėzus negalėjo savo mokiniams duoti jokių žemiškų turtų. Vietoj garbės ir pripažinimo Jis siūlė aukos ir  nuolankios tarnystės kupiną gyvenimą ir persekiojimus dėl Evangelijos.  Tačiau Levis jautė, kad Jėzus kvietė jį į savo mokinių būrį ne dėl to, kas jis buvo, bet dėl to, kuo jis galėjo tapti.  Jis žinojo iškeitęs gerai apmokamą darbą į vertingesnius turtus, nuolatinę bendrystę su Dievu ir  amžino gyvenimo Jo karalystėje pažadą.

Jėzus ateina pas mus ten, kur esame. Ne visada laukia, kol pasibelsime į Jo duris, bet ateina ir kviečia mus vardu.  Skaitydami šį skyrelį pagalvokime apie mums brangius žmones, dar nepažįstančius Viešpaties. Vilties yra, nes Jėzus jų niekuomet nepaliks.  Jis kvies juos tol, kol jie išgirs ir pasirinks Jį sekti. Šis pasakojimas apie Jėzaus mokiniu tapusį Levį - evangelistą Matą,  tepripildo mus pasitikėjimu, kad mūsų užtarimo maldos nėra beprasmės.  Nėra tokio nusidėjėlio, kurio Jėzus negalėtų paliesti ir sugrąžinti prie savęs.

Viešpatie Jėzau, Tėvo meilės šviesa ir tiesa  teapšviečia Tavęs dar nepažįstančiųjų širdis.

Bernardinai.lt