Pal. kun. M. Sopočka: „Kodėl nori būti ąžuolu, jei Dievas nori, jog būtum gėlytė?“
![]() |
Vasario 14-ąją Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės bendruomenė kartu su Gailestingojo Jėzaus broliais minėjo pal. kun. Mykolo Sopočkos mirties 35-ąsias metines. Kun. M.Sopočka – Šv. Faustinos dvasios tėvas, rūpinęsis jai Išganytojo paskelbtų uždavinių įvykdymu. Jo rūpesčiu nutapytas Gailestingojo Jėzaus atvaizdas, įkurta Dievo Gailestingumo vienuolija, o Atvelykis tapo Dievo Gailestingumo švente. Šventovėje vidurdienį prasidėjęs iškilmingomis Šv. Mišiomis, kurias aukojo kun. Vaidas Vaišvilas, minėjimas vyko šv. ses. Faustinos namelyje, Antakalnyje.
Minėjimo surengimu rūpinosi šv. Faustinos namelio, kuriame įsikūręs memorialinis maldininkų ir piligrimų centras, kuratorius P. Mackela bei Gailestingojo Jėzaus broliai. Minėjimo pradžia ir svarbus akcentas buvo susirinkusiųjų bendra malda prie kun. M. Sopočkos relikvijų, saugomų namelyje.
Kambariuose, kuriuose gyveno ses. Faustina, taip pat saugomos ir jos relikvijos. Susirinkę šioje jos žingsnius menančioje vietoje bandėme pažvelgti į kun. Mykolo Sopočkos gyvenimą Vilniuje ne tik iš istorinių, bet ir teologiniu aspektu. Konferenciją apie palaimintąjį pristatė Gailestingojo Jėzaus broliai Miroslavas bei Marjus.
Istorinėje šio pristatymo dalyje turėjome galimybę susipažinti su kun. Mykolo Sopočkos gyvenimu Vilniuje, vietomis, susijusiomis su palaimintojo darbu mūsų mieste – daugeliu Senamiesčio bažnyčių ir gatvių, kur gyveno, meldėsi ir dirbo M.Sopočka.
Trumpai nupasakodamas jo gyvenimo istoriją, br. Miroslavas atskleidė, kokią didelę reikšmę pats palaimintasis teikė savo auklėtojams. Meilę Bažnyčiai ir tradicijoms puoselėjusi šeima bei ugdytojai studijų metais ir buvo žmonės, padėję jau anksti jaunystėje pajusti dvasinį pašaukimą.
Pabrėžta, koks artimas šis šventasis kiekvienam iš mūsų, o jo gyvenimo pavyzdys nėra nepasiekiamas idealas – žvelgdami į kunigo Mykolo asmenį, atrandame minčių ir įvykių, kurie gali padėti mums savojoje tikėjimo kelionėje.
Antrojoje konferencijos dalyje br. Marjus pristatė palaimintojo dvasingumo teologiją „Kaip tapti Dievo gailestingumo apaštalu?“ Būtina nuolankiai save priimti. Kaip teigia kun. M. Sopočka, tai nėra nei savo nuodėmių pateisinimas, nei savęs adoracija, nei joks dvasinis pasyvumas. Žmogus tiesiog priima save kaip dovaną su visa savo istorija, net jei ši paženklinta nuodėmėmis, priima savo praeitį ir dabartį. Nesistengia mėgdžioti kitų, o trokšta įgyvendinti savo pašaukimą pagal Dievo planą. Kun. Mykolas išreiškia šią mintį tokiais žodžiais: „Kodėl nori būti ąžuolu, jei Dievas nori, jog būtum gėlytė?“.
Ne ką mažiau svarbu yra teisingas Dievo paveikslas, atleidimas sau ir kitiems, pasitikėjimas ir visiškas savęs atidavimas Dievui.
Broliai pabrėžė, jog tas, kuris daro daug gerų darbų, nebūtinai yra gailestingas. Pašaukimas tapti gailestingumo apaštalu – pirmiausia kvietimas nueiti tam tikrą vidinį kelią. Žmogus pašauktas tapti panašus į Kristų, tačiau, pasak palaimintojo, tai vyksta visų pirma ne per asmeninę praktiką, o per pasitikėjimą Dievu.
Taigi, turėtume ne kurti savo dvasines programas, o atiduoti save Dievui ir iš Jo laukti pagalbos ir priimti tas priemones, kurias Jis mums duoda.
Po konferencijos Gailestingojo Jėzaus broliai sulaukė nemažai klausimų iš dalyvavusiųjų. Gyvas brolių pasakojimas atskleidė paprastą, nuolankią ir kartu daugeliui artimą pal. kun. Mykolo Sopočkos asmenybę. Dirbęs ir gyvenęs Dievo dvasia, jis nuveikė nepaprastai daug ir prisidėjo prie to, jog Vilnių šiandien galime vadinti Dievo gailestingumo miestu.
Parengė Eglė Šutaitė
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Na, kuo skiriasi ganymas priklausomai nuo to, kieno avis aš ganau? Aš nesisavinu, bet ganau vienodai, kad būtų aprūpintos, saugios ir sočios... Aš necitavau, todėl jokios esmės nepraleidau.
Petro laiškai Bažnyčioje yra Dievo Žodis, kaip ir Evangelijos. Jei tam prieštaraujate, atmetate pačią Bažnyčią, o su ja ir Jėzų.
Taip, yra Vyriausiasis Ganytojas ir yra ganytojai. Argi aš tam prieštarauju? Yra Mokytojas ir mokytojai. Yra Tėvas ir tėvai. Ir didelis skirtumas tarp jų. Apie tai ir kalbu. Aš nesulyginu tų dalykų, nelyginu to, kas nepalyginama, o Jūs prilyginate vienus Kitam ir visiems šaukiate, kad tai netiesa.
JKD< Nerurėjau omeny jūsų ramybės konkrečiai, čia jūs sau prisiskyrėte. Atsakinėjau į Gintaro komentarą.
Ta 'tėvystė' tikrai ne nuo Jėzaus. Jėzus ją net uždraudė. Petras šiandien pirmajame skaitinyje save apibūdina kaip vyresnįjį, ne tėvą. Čia vėliau mokiniai pasidavė gyvenimo puikybei. Teisingiau, grįžo prie seno savo supratimo. Paulius mokslingumą įgijo prie Gamalielio kojų, kurį buvo įpratęs vadinti tėvu, kaip anais laikais mokytojai tituluojami buvo. Tai yra tam tikras titulas, pabrėžti savo viršenybę kito atžvilgiu, neatitinkantis esmės. Nes nei vadovas, nei palydėtojas savo brolio negimdo. O tik Jėzus per tikėjimą Šventojoje Dvasioje savo brangiu Krauju. Ir net Jis netapatina savęs su Tėvu. Nors iki šiol yra Vyriausiasis Ganytojas.
Kalbėdama apie ganytojus, jūs praleidote esminį dalyką. Jėzus nesakė, kad avys yra jų. Jis sako Petrui: 'Ganyk MANO avis', visus tris kartus šis akcentas išlieka, nors labai mėgstamas praleisti. Be to, tik su sąlyga, jei jis myli JĖZŲ. O ką tai reiškia, Jėzus ir pats pasako, kad mes susigaudytume, kad tai nėra jausmai, bet Jo žoždių vykdymas, nes jais išsakoma Tėvo valia, plg. Mt 7, 21.
Apie mano ramybės šventumą leiskite spręsti Jėzui ir man pačiai. Jūs tiesiog niekaip negalite įvertinti, šventa ji, ar- ne.
Ir dar. Ne Jėzaus dalykai man nesuprantami, bet Jūsų. Štai čia yra skirtumas.
Kaip galite vertinti bei niekinti tai, ko iš esmės nepažįstate? Tą dvasinį vadovavimą- palydėjimą, kurio bažnyčia laikosi nuo pat Jėzaus. Čia dar noriu prisiminti žodį "ganyti". Jėzus liepė ganyti aveles. Ganyti reiškia būti tuo, kurio avys klauso, jo balsu seka, eina paskui jį, kurias jis prižiūri ir saugo, brangina ir augina. Kuo tai skiriasi nuo dvasinio palydėjimo, aš nežinau.
Seniai būčiau palikusi tokią bažnyčią, kuri skelbia iš sakyklų viena, o daro kita. Bet Jėzus sakė: Mt 23,3: 'Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro.' Kiekvienas atsakys už savo sąžinę. Todėl galime išlaikyti bent nesmerkimo dvasią. Mūsų sąžinė yra gerokai aplamdyta nuodėmės, todėl Jėzus ir nuleido mums mąstymo ir elgesio griaučius, kad neskaudintume vieni kitų. Apie žmonių santykį tarpusavy Jis sakė: 'jūs visi esate broliai'. Kaip galime išpildyti Jo įsakymą mylėti vieni kitus, jei neišpildome tam Jo minėtos sąlygos būti broliais? Kitoks santykis Jėzaus nenurodytas. Ir jeigu mes turime ramybę, skirstydami brolius į tėvus ir vaikus, tai ta ramybė visai nėra šventa.
"Aš pasilieku prie Jėzaus.." Roma, ar žinote, kad tai fideizmas - nuodėmė, kuri daroma, kai nesirūpinama tuo ką kalba sąžinė ir protas, o numetamas teiginys - aš su Dievu ir darau bet ką ir kalbu bet ką. Tiesa, Lietuvoje apie tai kalbėti nelabai priimta, bet pvz., Prancūzijoje tai gali išgirsti ir per sekmadieninį pamokslą.
Pakartokite tai Jėzui. Nes Jis čia prisigalvojo jums nesuprantamų dalykų.. Aš nieko savo nepridėjau. Gavėnia tam pats tinkamiausias metas. Pasilieku prie Jėzaus.
Roma, o palydėtoju vadinti galima? Jėzus apie tai irgi nieko nesakė.
Pagalba dvasinėje kelionėje (ir tai, ką jis daro) iš esmės nesikeis nė vienu trupinėliu nepriklausomai nuo to, kaip aš vadinsiu tą žmogų: palydėtoju, vadovu, broliu, tėvu, išminčiumi ar dar kaip nors. Mūsų santykis nuo to nesikeis. Tik Jums to nesuprasti, nes dvasinio palydėjimo iš esmės nepažįstate. Juk taip? Todėl tuščiai prieštaraujate tam, ko nežinote ir nepažįstate. Kartą Jūs piktai kalbėjote apie moterį, kuri kišasi į reikalus, kurių neišmano. Dabar esate panaši į ją.
"Žmogus tiesiog priima save kaip dovaną su visa savo istorija, net jei ši paženklinta nuodėmėmis, priima savo praeitį ir dabartį. „Kodėl nori būti ąžuolu, jei Dievas nori, jog būtum gėlytė?“. Na va, vienas bukiausių ir labiausiai apgailėtinų katalikybės teiginių, trumpai ir aiškiai. Nešok aukščiau bambos, nešk savo kryželį, atsuk kitą žandą, būk nuolankus dvasiniams tėveliams, nekvestionuok tikėjimo, gyveni mėšle - gyvenk ir toliau, tradicija yra tradicija, kaip radom taip ir paliksim. Fui
Tikriausiai Jėzus galvojo, kad mokiniai taikosi į Dangiškojo Tėvo vietą, kai liepė jiems nė vieno iš savųjų nevadinti tėvu.





















Broliai kapucinai





















Šiandien Taizė broliai siūlo sekančią eilutę:
Viešpats sako: „Grįžkite pas mane VISA savo širdimi“. Grįžkite pas Viešpatį, nes Jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo. Jl 2,12-13