Pal. kun. M. Sopočka: „Kodėl nori būti ąžuolu, jei Dievas nori, jog būtum gėlytė?“
![]() |
Vasario 14-ąją Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės bendruomenė kartu su Gailestingojo Jėzaus broliais minėjo pal. kun. Mykolo Sopočkos mirties 35-ąsias metines. Kun. M.Sopočka – Šv. Faustinos dvasios tėvas, rūpinęsis jai Išganytojo paskelbtų uždavinių įvykdymu. Jo rūpesčiu nutapytas Gailestingojo Jėzaus atvaizdas, įkurta Dievo Gailestingumo vienuolija, o Atvelykis tapo Dievo Gailestingumo švente. Šventovėje vidurdienį prasidėjęs iškilmingomis Šv. Mišiomis, kurias aukojo kun. Vaidas Vaišvilas, minėjimas vyko šv. ses. Faustinos namelyje, Antakalnyje.
Minėjimo surengimu rūpinosi šv. Faustinos namelio, kuriame įsikūręs memorialinis maldininkų ir piligrimų centras, kuratorius P. Mackela bei Gailestingojo Jėzaus broliai. Minėjimo pradžia ir svarbus akcentas buvo susirinkusiųjų bendra malda prie kun. M. Sopočkos relikvijų, saugomų namelyje.
Kambariuose, kuriuose gyveno ses. Faustina, taip pat saugomos ir jos relikvijos. Susirinkę šioje jos žingsnius menančioje vietoje bandėme pažvelgti į kun. Mykolo Sopočkos gyvenimą Vilniuje ne tik iš istorinių, bet ir teologiniu aspektu. Konferenciją apie palaimintąjį pristatė Gailestingojo Jėzaus broliai Miroslavas bei Marjus.
Istorinėje šio pristatymo dalyje turėjome galimybę susipažinti su kun. Mykolo Sopočkos gyvenimu Vilniuje, vietomis, susijusiomis su palaimintojo darbu mūsų mieste – daugeliu Senamiesčio bažnyčių ir gatvių, kur gyveno, meldėsi ir dirbo M.Sopočka.
Trumpai nupasakodamas jo gyvenimo istoriją, br. Miroslavas atskleidė, kokią didelę reikšmę pats palaimintasis teikė savo auklėtojams. Meilę Bažnyčiai ir tradicijoms puoselėjusi šeima bei ugdytojai studijų metais ir buvo žmonės, padėję jau anksti jaunystėje pajusti dvasinį pašaukimą.
Pabrėžta, koks artimas šis šventasis kiekvienam iš mūsų, o jo gyvenimo pavyzdys nėra nepasiekiamas idealas – žvelgdami į kunigo Mykolo asmenį, atrandame minčių ir įvykių, kurie gali padėti mums savojoje tikėjimo kelionėje.
Antrojoje konferencijos dalyje br. Marjus pristatė palaimintojo dvasingumo teologiją „Kaip tapti Dievo gailestingumo apaštalu?“ Būtina nuolankiai save priimti. Kaip teigia kun. M. Sopočka, tai nėra nei savo nuodėmių pateisinimas, nei savęs adoracija, nei joks dvasinis pasyvumas. Žmogus tiesiog priima save kaip dovaną su visa savo istorija, net jei ši paženklinta nuodėmėmis, priima savo praeitį ir dabartį. Nesistengia mėgdžioti kitų, o trokšta įgyvendinti savo pašaukimą pagal Dievo planą. Kun. Mykolas išreiškia šią mintį tokiais žodžiais: „Kodėl nori būti ąžuolu, jei Dievas nori, jog būtum gėlytė?“.
Ne ką mažiau svarbu yra teisingas Dievo paveikslas, atleidimas sau ir kitiems, pasitikėjimas ir visiškas savęs atidavimas Dievui.
Broliai pabrėžė, jog tas, kuris daro daug gerų darbų, nebūtinai yra gailestingas. Pašaukimas tapti gailestingumo apaštalu – pirmiausia kvietimas nueiti tam tikrą vidinį kelią. Žmogus pašauktas tapti panašus į Kristų, tačiau, pasak palaimintojo, tai vyksta visų pirma ne per asmeninę praktiką, o per pasitikėjimą Dievu.
Taigi, turėtume ne kurti savo dvasines programas, o atiduoti save Dievui ir iš Jo laukti pagalbos ir priimti tas priemones, kurias Jis mums duoda.
Po konferencijos Gailestingojo Jėzaus broliai sulaukė nemažai klausimų iš dalyvavusiųjų. Gyvas brolių pasakojimas atskleidė paprastą, nuolankią ir kartu daugeliui artimą pal. kun. Mykolo Sopočkos asmenybę. Dirbęs ir gyvenęs Dievo dvasia, jis nuveikė nepaprastai daug ir prisidėjo prie to, jog Vilnių šiandien galime vadinti Dievo gailestingumo miestu.
Parengė Eglė Šutaitė
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
Jeigu Jėzus liepia nė vieno nevadinti tėvu, tai man turi būti įstatymas. Jeigu jo ir nesuprantu. Žinoma, geriau būtų visomis jėgomis gilintis. Juk Jis yra tikinčiųjų tikrasis gėris. Tai būk malonus ir nesudaryk preteksto savo asmeniu nusidėti kitam. Neleisk, jei tai priklauso nuo tavęs. Ir tinkamai paaiškink savo broliui ar sesei, kokių santykių iš mūsų Jėzus tikisi, jei esi mokslingiau pasiruošęs ir gali pakreipti tolimesnę įvykių eigą Jėzaus mokymo kryptimi. Net jeigu paprastai neleisi savęs laikyti tėvu, tai tas, kuriam draudi tai daryti, būtinai paklaus kodėl, ir tau bus proga išsamiai išdėstyti Evangeliją. Žinoma, jeigu dar šie ydingi santykiai nesukūrė atstumo. Bet ir jis nebūtų pasaulio pabaiga. Nes Jėzus atėjo ne teisiųjų gelbėti, o nusidėjėlių.
Lk 12,47-48: "Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas. O kuris nežino [šeimininko valios], kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“.
Sakau tai ne todėl, kad paneigčiau jo palaimintumą, bet tam, kad prie jo neprisirištume. Nes vienintelis gyvenimo vadovėlis yra Šventasis Raštas.
Ieva, sakyk motyvą mane barti, antraip esi paprasčiausia kaltintoja.
Juk Jėzus neatėjo, kad parodytų mums į kun. Mykolą. Bet dar kartą į visų mūsų Tėvą. Juk, kai meldžiame gailestingumo sau ir visam pasauliui dėl skaudžios Jėzaus kančios, kreipiamės ne į Jėzų, bet į Tėvą!
Jei ne palaimintasis kun. Mykolas, Jūs, Roma(taip pat ir aš), dar ir šiandien gal nežinotumėt apie Dievo Gailestingumą (tokį, kokį skelbė seselė Faustina), nemokėtumėte Gailestingumo vainikėlio ir neturėtumėte Gailestingojo Jėzaus paveikslo bei tų spindulių, kuriais žavitės ir kuriuos medituojate. Dabar tai turite. Tokiu būdu, kokiu Jėzus panorėjo apreikšti. Tiktai duok, Dieve, nuolankumo.
JDK: paremkite, prašau, savo teiginius, nes straipsnyje tai nepadaryta. ar kun. sopočka išvertė naująjį testamentą?
Visiškai sutinku su JKD ir su manjana. Vis dėlto Dievo gailestingumas yra svarbiausioji Dievo savybė, o ne Asmuo. Jėzus sako, kad Dievo gailestingumas duodamas kaip paskutinė 'priemonė' žmonėms išsigelbėti. Priemonės gali keistis, o Dievo Žodis nepraeis.
Ne, kunigas Sopočka neišvertė Testamento. Straipsnyje apie jį pasakyta labai tiksliai: "Kun. M.Sopočka – Šv. Faustinos dvasios tėvas, rūpinęsis jai Išganytojo paskelbtų uždavinių įvykdymu. Jo rūpesčiu nutapytas Gailestingojo Jėzaus atvaizdas, įkurta Dievo Gailestingumo vienuolija, o Atvelykis tapo Dievo Gailestingumo švente."
Taigi, jis buvo pašauktas būti seselės Faustinos dvasios tėvu, kad su jo pagalba būtų realizuotas Viešpaties planas ir Dievo Gailestingumo Apreiškimas pasauliui. Tai jis buvo tas asmuo, kuris mokė seselę Faustiną nuolankumo Viešpaties valiai, troškimams ir malonei.
Taip, laikykime jį ąžuolu. Ąžuolu, kurio pavėsyje Vilniui ir pasauliui išaugo ir pražydo gailestingumo gėlelė, dovanojusi mums didžią Viešpaties žinią. Žinia ir Dievo Gailestingumas viršija ąžuolą. Kai Gailestingumui nuolankiai nusilenkia ąžuolai, šalia jų pražysta net mažos gėlelės. Joms pakanka šviesos.
Jėzus niekada nežadėjo Faustinai, kad duos jai kun. Mykolą kaip dvasios tėvą. Nes Dievas negali Savęs išsiginti. O kaip pagalbą šitos žemės brūzgynuose. Kur visi pagatavi vieni kitiems gerkles perkąsti. Net vienuolynuose. Juk Faustina daug kartų kreipėsi: 'Jėzau, vieninteli mano Mokytojau!' Jėzus labiausiai nori, kad žmonės pasitikėtų Juo pačiu, kaip skelbia ir užrašas Dievo gailestingumo šventovėje: JĖZAU, PASITIKIU TAVIMI! Ir visada norėjo. Jis tiesiog visais būdais stengiasi patraukti žmonių širdis prie savęs. Kraštutiniausiu būdu tai įvykdė Meilės akte ant Kryžiaus. Iki netekimo galvos. Iki viso savęs netekimo.






















Broliai kapucinai





















Įdomu, ar jis sau kalbėjo: „Kodėl nori būti ąžuolu, jei Dievas nori, jog būtum gėlytė?“. Tai yra, ar čia jo paties dvasinis kelias? Panašu, kad jis kalbėjo iš ąžuolo pozicijos. Iš autorės žvilgio žiūrint, jokia ten jis gėlytė. O gėlytės 'dvasios tėvas'. Taigi, ne tik kalbėjo, bet ir buvo įtaisęs savo gyvenimą ąžuole. Kur čia paparastumas ir nuolankumas? Ar vyrų jis kitoks nei moterų? Lytiškas? Ar aš kažko nesupratau?