Ar įmanoma, ar prasminga galvoti apie tautos ateitį? Toks klausimas  Vasario 16-osios proga   kai kuriais viešaisiais tekstais buvo implikuojamas, užmaskuotas, kaip sakoma, ,,tarp eilučių‘‘,  bet buvo ir atvirai formuluojamas. Kadangi  pastarasis atvejis buvo labiausiai šokiruojantis, tai nuo jo ir pradėsiu.

   Švenčių dienomis per vieną televizijos kanalą pliūptelėjo tokia istorinio pesimizmo dozė , kad sutriko  net laidos vedėjas , pasikvietęs pokalbiui žinomus disidentus ir, matyt, tikėjęsis iš jų tegul ir kritiško žvilgsnio į mūsų dabarties tikrovę, bet gal vis dėlto ir vilties bei padrąsinimo žodžių. O išgirdo, kad ,pavyzdžiui,  iškili sovietmečio disidente  dabar jaučiasi labiau persekiojama, negu anais okupacijos laikais...Kitas  pasakė tai, kas man šiuo atveju labiausiai ir rūpi: kad bergždžia esą ką nors kalbėti apie Lietuvos ateitį, kai esą aišku, kad visa Vakarų pasaulio civilizacija  gyvenanti savo paskutines dienas. Apie tai esą kalbą daugybė žymių Europos ir Amerikos mąstytojų, ir to negirdėti ir nežinoti esą juokinga ir naivu... Jo mintį atpasakoju savais žodžiais, bet kalbos prasmė buvo būtent tokia.

   Iš tikrųjų, mintis apie Vakarų pasaulio saulėlydį nėra nauja – ji jau skambėjo per visą XX amžių , jai nebuvo kurčia net mūsų jaunos valstietiškos tarpukario  valstybės kultūra. Žodžiai apie sergančią, mirštančią Europą buvo tariami  Jono Aisčio, Bernardo Brazdžionio  lūpomis. Iki šiai dienai atsimenu profesoriaus Levo Karsavino mintį , girdėtą vokietmečiu Vilniaus universitete. Kalbėdamas apie Romos imperijos žlugimą, jis pastebėjo: ,,Jūs manote, jog anie žmonės suvokė, kad gyvena Antikos žlugimo laikais? Manote, kad galima nurodyti tikslią to žlugimo datą? “. Daugelio nuomone, šiandien   Vakarų civilizacijos  žlugimo požymiai esą tokie ryškūs, kad jų nematyti vargu ar įmanoma. Daugelis tiki, kad  į jos  vietą ateis kuri nors Rytų civilizacija. O vis dėlto...

   Vis dėlto ir šiandien galima pasakyti, jog niekas nežino, kokios to galimo žlugimo formos ir kokie būsimos civilizacijos daigai jau dabar rodosi, jeigu nemanysime, kad gyvename apskritai žmonių civilizacijos pabaigą...Bet šitokio pesimistiškiausio varianto gal dar nesame būtinybės verčiami priimti. Bent tuo tarpu .Kiek liūdniau yra   su galimu lietuvių ištirpimu nebūtyje per keletą ateinančių šimtmečių, turint prieš akis emigracijos ir protų nutekėjimo mastus. Arba su prognoze, irgi šiomis dienomis girdėta, kad per XXI šimtmetį mums lemta būti didžiausia Europos Sąjungos nevykėle, dardėti ES traukinio paskutiniajame vagone...Kad taip neatsitiktų,turėtų būti mūsų visų – ir valdžios, ir visuomenės -  didžiausias rūpestis.

   Bet gal  vis dėlto tuo tarpu   apsiribokime artimesnėmis prognozėmis, kai tikslaus pataikymo tikimybė yra bent kiek didesnė. Kad ir galvojant apie mūsų vyriausybės ateitį. Jos miglotai perspektyvai  suteikia šviesos  pastarųjų dienų apsisprendimai – visų pirma valdančiosios trapios daugumos, kuri tvirtai nutarė nesusidėti su G.Vagnoriaus ,,krikščionimis‘‘, kurių cinizmas peraugo bet kokias leistinumo ribas. Turiu mintyje ne tik jų reikalavimų galimiems partneriams įžūlumą, bet patį jų pasivadinimą, nesiskaitant su pamatinėmis vertybėmis, kurias jie savo vardo pasisavinimu  išduoda ir trypia kojomis. Bus ieškoma išeičių, tik be jų, kurie, ateidami į Seimą, norėjo pasilinksminti ir išsityčioti iš valstybės ir jos institucijų, o dabar tapo patys visuotinės pajuokos ir paniekos objektu. Opozicijos požiūris dar tebėra atsargus ir abejojantis – ar laikytis nelengvų moralios politikos principų, ar pasiduoti  moralės nepaisančiam pragmatizmui, be kurio, deja, politika retai išsiverčia. Naujausias pavyzdys – valdančios koalicijos krikdemai , į savo eiles priėmę Saulių Stomą...

   Matyti, kad vyriausybė turės pasikeisti,  nors nei valdantieji, nei Prezidentė to nenori. Net jeigu patikėtume, kad iš tikrųjų  matosi būsimo ekonomikos atsigavimo ženklų, tačiau stambaus kapitalo vis didesnis įsigalėjimas ir vidutinio bei smulkaus verslo nykimas reikalauja iš vyriausybės kitokios orientacijos, kuri galėtų ateiti tik  iš opozicinės kairės,  vertybiškai atsigavusios ir  pagaliau suvokusios savo tikrąją paskirtį ir savo tikruosius uždavinius.

   Ir dar – kultūra. Kad jos gyvavimo sąlygos yra prastos ir kad valstybė nepadaro to, ką turėtų ir galėtų padaryti jos labui, yra gal aišku visiems, išskyrus vyriausybę. Daugybę priekaištų jai girdime ir iš prasidedančios Knygų mugės dalyvių – iš leidėjų ir knygų platintojų. Jau kažkelintą kartą primenama, koks  kultūros industrijos ištisas šakas  žudantis yra sumažėjęs bibliotekų finansavimas,  grandinine reakcija paliečiantis ir knygų leidybą, ir planavimo galimybę, ir autorių honorarus, iki pat lietuvių kultūros populiarinimo kituose kraštuose.

   Bet kita vertus –  kaip gali nesidžiaugti pačia Knygų muge! Pačiu jos egzistavimo faktu, leidėjų gyvybingumu ir išradingumu, suplūstančių lankytojų  gausumu! Juk tai akivaizdžiai rodo, kad visuomenėje yra gyvybinių jėgų, noro nepaskęsti negatyvizme, išsilaikyti ir – svarbiausia – auginti ir auklėti savo vaikus. Turime geros vaikų literatūros, gražių knygų vaikams ir norinčių skaityti vaikų. Tad jiems ir turėtų būti skirtas didžiausias  valstybės rūpestis – kad prie knygos galėtų prieiti kiekvienas vaikas, kad bibliotekos skaitykloje jį trauktų ne kompiuteriniai žaidimai, bent ne jie vieni, o  ir įdomios knygos,  galimybė laisvai pasinerti į knygų pasaulį, išradingos bibliotekininkės, o gal net bibliotekininkai, kurie įtrauktų į žaidimus,  plėstų vaikų kultūrinį akiratį, darytų jų gyvenimą šviesesnį, įdomesnį ir prasmingesnį .

    Panaši šviesa sklinda ir iš ,,Dainų dainelės‘‘, tęsiančios ir palaikančios  vaikų kultūros tradicijas, išsilaikiusios per visas istorines pervartas.

   Šiomis dienomis su keistu  jausmu, kuriame pynėsi sutrikimas ir viltis, stebėjau galimus  lietuviškumo  transformacijos  pavidalus: labai žymaus lituanisto (mirusio beveik prieš  keturiasdešimt metų)  proanūkiai, gyvenantys su tėvais Romoje, laisvai plepantys itališkai ir lankantys anglišką mokyklą, bet nepamiršę lietuvių kalbos (intensyvaus tėvų ir senelių rūpesčio dėka), dabar atskraidinti keletui dienų į Vilnių, kad galėtų apsilankyti Knygų  mugėje. Ten jie praleido visą dieną, džiaugdamiesi neatsidžiaugdami lietuviškomis knygomis vaikams, visokiais kūrybiniais žaidimais ir įdomybėmis. O rytoj eis į teatrą ir dar nežinau į kokias lietuviškumo gaivinimo ir stiprinimo  ,,priemones‘‘. Gal tai irgi yra viena iš ateityje egzistuosiančių lietuviškumo formų? Šalia normalaus gyvenimo Lietuvoje, kuris, norisi tikėti, neturėtų visiškai išnykti...