2012 m. gegužės 25 d., penktadienis

Vanda Zaborskaitė. Ar dar įmanoma ateitis?

2010-02-20
Rubrikose: Politika » Komentarai ir pokalbiai  Visuomenė » Komentarai ir pokalbiai 
Vanda Zaborskaitė

Zenekos nuotrauka

   Ar įmanoma, ar prasminga galvoti apie tautos ateitį? Toks klausimas  Vasario 16-osios proga   kai kuriais viešaisiais tekstais buvo implikuojamas, užmaskuotas, kaip sakoma, ,,tarp eilučių‘‘,  bet buvo ir atvirai formuluojamas. Kadangi  pastarasis atvejis buvo labiausiai šokiruojantis, tai nuo jo ir pradėsiu.

   Švenčių dienomis per vieną televizijos kanalą pliūptelėjo tokia istorinio pesimizmo dozė , kad sutriko  net laidos vedėjas , pasikvietęs pokalbiui žinomus disidentus ir, matyt, tikėjęsis iš jų tegul ir kritiško žvilgsnio į mūsų dabarties tikrovę, bet gal vis dėlto ir vilties bei padrąsinimo žodžių. O išgirdo, kad ,pavyzdžiui,  iškili sovietmečio disidente  dabar jaučiasi labiau persekiojama, negu anais okupacijos laikais...Kitas  pasakė tai, kas man šiuo atveju labiausiai ir rūpi: kad bergždžia esą ką nors kalbėti apie Lietuvos ateitį, kai esą aišku, kad visa Vakarų pasaulio civilizacija  gyvenanti savo paskutines dienas. Apie tai esą kalbą daugybė žymių Europos ir Amerikos mąstytojų, ir to negirdėti ir nežinoti esą juokinga ir naivu... Jo mintį atpasakoju savais žodžiais, bet kalbos prasmė buvo būtent tokia.

   Iš tikrųjų, mintis apie Vakarų pasaulio saulėlydį nėra nauja – ji jau skambėjo per visą XX amžių , jai nebuvo kurčia net mūsų jaunos valstietiškos tarpukario  valstybės kultūra. Žodžiai apie sergančią, mirštančią Europą buvo tariami  Jono Aisčio, Bernardo Brazdžionio  lūpomis. Iki šiai dienai atsimenu profesoriaus Levo Karsavino mintį , girdėtą vokietmečiu Vilniaus universitete. Kalbėdamas apie Romos imperijos žlugimą, jis pastebėjo: ,,Jūs manote, jog anie žmonės suvokė, kad gyvena Antikos žlugimo laikais? Manote, kad galima nurodyti tikslią to žlugimo datą? “. Daugelio nuomone, šiandien   Vakarų civilizacijos  žlugimo požymiai esą tokie ryškūs, kad jų nematyti vargu ar įmanoma. Daugelis tiki, kad  į jos  vietą ateis kuri nors Rytų civilizacija. O vis dėlto...

   Vis dėlto ir šiandien galima pasakyti, jog niekas nežino, kokios to galimo žlugimo formos ir kokie būsimos civilizacijos daigai jau dabar rodosi, jeigu nemanysime, kad gyvename apskritai žmonių civilizacijos pabaigą...Bet šitokio pesimistiškiausio varianto gal dar nesame būtinybės verčiami priimti. Bent tuo tarpu .Kiek liūdniau yra   su galimu lietuvių ištirpimu nebūtyje per keletą ateinančių šimtmečių, turint prieš akis emigracijos ir protų nutekėjimo mastus. Arba su prognoze, irgi šiomis dienomis girdėta, kad per XXI šimtmetį mums lemta būti didžiausia Europos Sąjungos nevykėle, dardėti ES traukinio paskutiniajame vagone...Kad taip neatsitiktų,turėtų būti mūsų visų – ir valdžios, ir visuomenės -  didžiausias rūpestis.

   Bet gal  vis dėlto tuo tarpu   apsiribokime artimesnėmis prognozėmis, kai tikslaus pataikymo tikimybė yra bent kiek didesnė. Kad ir galvojant apie mūsų vyriausybės ateitį. Jos miglotai perspektyvai  suteikia šviesos  pastarųjų dienų apsisprendimai – visų pirma valdančiosios trapios daugumos, kuri tvirtai nutarė nesusidėti su G.Vagnoriaus ,,krikščionimis‘‘, kurių cinizmas peraugo bet kokias leistinumo ribas. Turiu mintyje ne tik jų reikalavimų galimiems partneriams įžūlumą, bet patį jų pasivadinimą, nesiskaitant su pamatinėmis vertybėmis, kurias jie savo vardo pasisavinimu  išduoda ir trypia kojomis. Bus ieškoma išeičių, tik be jų, kurie, ateidami į Seimą, norėjo pasilinksminti ir išsityčioti iš valstybės ir jos institucijų, o dabar tapo patys visuotinės pajuokos ir paniekos objektu. Opozicijos požiūris dar tebėra atsargus ir abejojantis – ar laikytis nelengvų moralios politikos principų, ar pasiduoti  moralės nepaisančiam pragmatizmui, be kurio, deja, politika retai išsiverčia. Naujausias pavyzdys – valdančios koalicijos krikdemai , į savo eiles priėmę Saulių Stomą...

   Matyti, kad vyriausybė turės pasikeisti,  nors nei valdantieji, nei Prezidentė to nenori. Net jeigu patikėtume, kad iš tikrųjų  matosi būsimo ekonomikos atsigavimo ženklų, tačiau stambaus kapitalo vis didesnis įsigalėjimas ir vidutinio bei smulkaus verslo nykimas reikalauja iš vyriausybės kitokios orientacijos, kuri galėtų ateiti tik  iš opozicinės kairės,  vertybiškai atsigavusios ir  pagaliau suvokusios savo tikrąją paskirtį ir savo tikruosius uždavinius.

   Ir dar – kultūra. Kad jos gyvavimo sąlygos yra prastos ir kad valstybė nepadaro to, ką turėtų ir galėtų padaryti jos labui, yra gal aišku visiems, išskyrus vyriausybę. Daugybę priekaištų jai girdime ir iš prasidedančios Knygų mugės dalyvių – iš leidėjų ir knygų platintojų. Jau kažkelintą kartą primenama, koks  kultūros industrijos ištisas šakas  žudantis yra sumažėjęs bibliotekų finansavimas,  grandinine reakcija paliečiantis ir knygų leidybą, ir planavimo galimybę, ir autorių honorarus, iki pat lietuvių kultūros populiarinimo kituose kraštuose.

   Bet kita vertus –  kaip gali nesidžiaugti pačia Knygų muge! Pačiu jos egzistavimo faktu, leidėjų gyvybingumu ir išradingumu, suplūstančių lankytojų  gausumu! Juk tai akivaizdžiai rodo, kad visuomenėje yra gyvybinių jėgų, noro nepaskęsti negatyvizme, išsilaikyti ir – svarbiausia – auginti ir auklėti savo vaikus. Turime geros vaikų literatūros, gražių knygų vaikams ir norinčių skaityti vaikų. Tad jiems ir turėtų būti skirtas didžiausias  valstybės rūpestis – kad prie knygos galėtų prieiti kiekvienas vaikas, kad bibliotekos skaitykloje jį trauktų ne kompiuteriniai žaidimai, bent ne jie vieni, o  ir įdomios knygos,  galimybė laisvai pasinerti į knygų pasaulį, išradingos bibliotekininkės, o gal net bibliotekininkai, kurie įtrauktų į žaidimus,  plėstų vaikų kultūrinį akiratį, darytų jų gyvenimą šviesesnį, įdomesnį ir prasmingesnį .

    Panaši šviesa sklinda ir iš ,,Dainų dainelės‘‘, tęsiančios ir palaikančios  vaikų kultūros tradicijas, išsilaikiusios per visas istorines pervartas.

   Šiomis dienomis su keistu  jausmu, kuriame pynėsi sutrikimas ir viltis, stebėjau galimus  lietuviškumo  transformacijos  pavidalus: labai žymaus lituanisto (mirusio beveik prieš  keturiasdešimt metų)  proanūkiai, gyvenantys su tėvais Romoje, laisvai plepantys itališkai ir lankantys anglišką mokyklą, bet nepamiršę lietuvių kalbos (intensyvaus tėvų ir senelių rūpesčio dėka), dabar atskraidinti keletui dienų į Vilnių, kad galėtų apsilankyti Knygų  mugėje. Ten jie praleido visą dieną, džiaugdamiesi neatsidžiaugdami lietuviškomis knygomis vaikams, visokiais kūrybiniais žaidimais ir įdomybėmis. O rytoj eis į teatrą ir dar nežinau į kokias lietuviškumo gaivinimo ir stiprinimo  ,,priemones‘‘. Gal tai irgi yra viena iš ateityje egzistuosiančių lietuviškumo formų? Šalia normalaus gyvenimo Lietuvoje, kuris, norisi tikėti, neturėtų visiškai išnykti...

Bernardinai.lt

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

« < 1 - 2 > »
df 2010-02-22 11:03

Įdomu, kaip Zaborskaitė sužinojo, kad opozija jau "vertybiškai atsigavo"? Brazauskas paskambino ir pranešė? Ar Jagminas su Bradausku nusprendė užkalti dar vieną milijoną? paskaičius tokią rašliavą, supranti, kad iš tiesų "buvusių nebūna". Nors Zaborskaitė skelbiasi, kad nukentėjo sovietmečiu, bet iš tiesų tapo profesore ir iki šiol sąžiningai atidirbinėja globėjams.

Jalas 2010-02-21 19:36

Ida, tokie kaip Jūs teikiate viltį. Sėkmės Jums

ledzingis 2010-02-21 18:22

paaiskinkit man naiviam,kaip gali,mokslini laipsni turintis zmogus,tokius skiedalus marudyt?Sakyc yr 2 priezastys-arba senatvine demencija arba paeme 30 auksiniu.

titas 2010-02-21 15:14

iš ponios diterambų jos miliems darbiečiams, paksininkams ir žinoma komunistams, pasivogusiems socdemų pavadinimą " vertybiškai atsigavusius ir pagaliau suvokusius savo tikrąjąpaskirtį ir...", Kokia gi jų paskirtis? amžinai robštis į valdžią , meluoti, grobti ir niekinti kitus? bjauru .

stebėtojas 2010-02-21 09:41

just'ai, ar nesergate haliucinacijomis? Jei ne -tai kodėl rašote nesąmones? Juk Zaborskaitė niekados nebuvo komuniste ir net patyrė jų represijas. ne taip kaip jūs-praeiityje aršus komjaunuolis, vėliau-komunistas

Ida 2010-02-20 22:30

Kad tie kitomis pasaulio kalbomis čiauškantys lietuvių vaikaičiai galėtų atvažiuoti į Lietuvą pasisemti lietuviškumo, reikia, kad būtų Lietuva, kad čia būtų kalbama, rašoma ir kiti reikalai sprendžiami būtent lietuvių kalba. O kai pasidairai aplinkui ir pamatai, kiek vaikų, jaunų žmonių jau auga ir užaugo ne Lietuvoj, kai žinai, kad iš Lietuos kuo toliau, tuo daugiau išvyksta jaunimo, kurie vaikus gimdys, augins ne Lietuvoj, kai pamatai, kaip uždarinėjamos mokyklos, nes nėra mokinių (o dar ne taip seniai reikėdavo vis naujų ir naujų mokyklų, nes senose netilpo mokiniai), tai to optimizmo, kad mūsų vaikaičiai ras Lietuvoj Lietuvą ir lietuviškumą, ne itin daug lieka.

Bet nemanau, kad padėtis yra beviltiška. Dar daug vaikų mokosi Lietuvos mokyklose - bent jiems jau ŠIANDIEN skiepykime ir ugykime jų sąmoningą PILIETIŠKUMĄ.. Nereikia kurti dirbtinų patriotiškumo akcijų, užtenka neužsimetrkti ir pamatyti kasdienius Lietuvos žmonių darbus, atliekamus sąžiningai, dorai. Ir turėsim kuo didžiuotis, ir nebus tas pasididžiaimas tik atrakcija vienos ar kitos tautinės šventės proga.

Jei dar prieš kelerius metus pasirinkimas emigruoti buvo smerkiamas, išjuokiamas, tai šiandien pasisukta visu 180 laipsnių kita kryptimi - jau vos ne džiaugiamasi, kad yra tokia galimybė, kad žmonės, neturėdami darbo, neturėdami pinigų studijoms, išvažiuoja, o nelieka degraduoti Lietuvoj.

Kodėl tokie kraštutinumai? Kodėl nutylima, tušuojama kita, kur kas geresnė galimybė - keisti padėtį pačioje Lietuvoje? Kodėl nesakoma, neparodoma Lietuvos pillečiiui, kad jis yra šalies šeiminikas ir jo valioje yra padaryti taip, kad nereikėtų emigruoti, kad žmonės Lietuvoje susikurtų tokias gyvenimo sąlygas, kokių jie iško užsieniuose?

Visai nekalbama ir apie žmonių, patyrusių emigraciją išgyvenimus, dramas. Tarsi jie būtų kokios bejausmės būtybės ar baldai, kuriuos gali stumdyti iš vieno kampo į kitą ir nieko - kur pastatei, ten ir stovi. Žmogui nebent visai alkanam ir be pastogės gali atrodyti, kad jei jis pavalgytų, sušiltų, tai jam daugiau jau nieko ir nereikėtų.

Diaugtis emigracija, apsimesti, kad tai ne problema, kad tai ne priežastis valstybės nunykimui gali tik tie, kas yra suinteresuoti, kad Lietuvoj gyventų kuo mažiau sąmoningų piliečių, išsilavinusių, jaunų žmonių, nes tokie kelia grėsmę nomenklatūrai, tokie gali sukilti, gali reikalauti.

Deja Lietuvoj labai gajus lig šiol yra prisitaikymas prie primestų gyvenimo sąlygų ir labai trūksta sąmoningumo, pilietiškumo, solidarumo, vieningo tikslo ir jo siekimo bendromis jėgomis.

Lengviausia būtų pulti į neviltį ir laukti baigties, o tada vėl kaip nors prisitaikyti... Bet juk yra ir kita išeitis - telktis ir keisti padėtį, ne taikstytis su niekšybėmis, su tautos naikinimu, o naikinti tas niekšybes.

just'as 2010-02-20 18:00

Taip, Vandute, ateities nebėr! Brazauskas vėžiu serga, kokia čia dar ateitis.

« < 1 - 2 > »
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (17)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Obama Nato viršūnių susitikime Čikagoje

Per šį viršūnių susitikimą ore tvyrojo svarbus klausimas: kaip 28 nares turinti Šiaurės Atlanto sutarties organizacija, iš pradžių sukurta dėl Šaltojo karo, prisitaikys prie pasaulio po 2014-ųjų?

Timothy Snyderis

Galite sakyti, kad Vakarai visiškai nesupranta apie Rytų Europą, ir didžia dalimi tai tiesa, nors jie ir supranta kai kuriuos dalykus, tokius kaip Holokaustas, kurį vadinu Rytų Europos įvykiu.

Kęstas Kirtiklis

Greiti diplomai kaip ir greitas maistas, kai pastarojo nevirškina – griebiesi piliulės. Kai pirmieji nelenda į galvą – griebiesi... dabar jau ausinių ir mikrofono. Arba kieno nors kito disertacijos.

Sarajevo apsiausties dvidešimtmečio minėjimas

Nuo Bosnijos karo pradžios prabėgo lygiai dvidešimt metų, bet laikas nepadėjo atsakyti į painius ir skausmingus klausimus: kodėl kaimynas atsigręžė prieš kaimyną?

Zygmunt Bauman

Tenka konstatuoti, kad turime realistiškai vertinti situaciją ir suprasti, jog kiekvienam režimui naujosios komunikacijos technologijos atveria vis geresnių galimybių skleisti savo propagandą ir pasiekti norimus taikinius per internetą.