– Tai stebuklas, – tyliai ištariu mintyse.

Nors iš tiesų nieko antgamtiško lyg ir neįvyko, o vis dėlto ... nesuprantu, kaip paprastų gyvenimiškų situacijų dėlionė, tam tikra veiksmų seka, tam tikru laiku ir tvarka išsakyti žodžiai keičia, koreguoja gyvenimą – kasdienos stebuklai. Kalbėjimas iš Dangaus.

Stebiu kasdienos stebuklą, ir jis mane keičia – toks troškimas pakelti akis į Dangų ir nurimti savyje. Galiu juos stebėti, galiu stebuklus daryti ir jų sulaukti, jei atidžiai klausausi Gerosios Naujienos, jei seku jos skelbiamomis tiesomis – ne kartą nušvinta akys. Jei nepažįstu Gerosios Naujienos, Dievas leidžia man daryti ir sulaukti stebuklų per gerą mano valią.

Kas iš tiesų yra stebuklai? Stebiu juos atsitraukus nuo įprasto mąstymo. Čia jie netikėti ir įvardijami kaip neįmanomi, amžinybėje nesiskiria nuo esamos tikrovės. Taip kalba mano tikėjimas.

Ir apsilanko stebuklai čia, žemėje, lyg būtų gerieji pranašai anapusinės tikrovės, lyg Dievo siųsta žinia ne dėl akivaizdesnio aiškumo, bet dėl gilesnio tikėjimo – tai lyg nusidriekiantis ryšys, patvirtinantis abipusišką bendravimą.

Bendravimas su Viešpačiu suteikia tokį saugumą ir tvirtumą, kad visa patirtis tampa stebuklingai lengva, net būdama sunki. Apkabinta dieviškojo susitikimo, nebenoriu blaškytis antraeiliuose reikaluose. Man stebuklas dabar būti čia.

Truputis atidumo ir pastebiu, kad esu persekiojama stebuklų – akys atsiveria kitoniškumui. Jos atsiveria ne vien geroms patirtims. Paradoksaliausia rasti stebuklų nesėkmėse, kai atrodo, kad Dievas apleido, kad Dievas neišklausė.

Ilgas stebuklo kelias: pradžia, visa klajonė būna ir skausminga. Jeigu drįstu pažvelgti į nepagražintą, man skaudžią tikrovę priimdama, kaip Dievo dovaną, ji atsisuka kuo įstabiausiu netikėtumu – jei sugebu laukti. Galbūt po penkiasdešimt metų nušvis vaikystėje ištartas klausimas.

Norėčiau turėti ne itin dažną sugebėjimą tikėti stebuklu jau dabar, nors išsipildymo tektų laukti metų metus. Stebuklas įvyksta staiga, bet ne aš pasirenku tam laiką. Esu mokoma kantrumo ir pasitikėjimo. Esu nuolat mokoma, o atėjus tam tikram laikui, laikau ir egzaminą.

Dažnai po egzamino šluostau ašaras, nors dažniausiai nežinau išlaikiau jį ar ne. Bent sužinau ne iš karto. Būna, kad netektis – artimo ar svajonės - giliai sužeidusi, išauga, subrendusi atgimsta kitu pavidalu, kartais neįtikėtinai pakeičia visą gyvenimo kryptį. Be to būčiau nesugebėjusi atsinaujinti, pažinti gyvenimo įvairiapusiškumą, gyvenimo sugebėjimą stebinti.

Dabar bandau sekti slėpininguoju stebuklo keliu, stebiu, kaip jis įgyja ir vėl praranda matomą pavidalą, stebiu lyg miražą, kol pagaliau prieinu išsvajotą Šaltinį. Tokį tikrą, koks tikras yra mano tikėjimas.

Stebuklas veda tiesiai į mano minčių ir širdies pasaulį, į nusiteikimų ir susikurtų tikslų pasaulį. Yra pastebimi ir nepastebimi stebuklai. Nepastebimi – tai įprastieji stebuklai. Kad gyvenu, kad esu šioje žemėje ir galiu įvairiapusiškai išgyventi savo patyrimą, jau nevadinu tai stebuklu.

Lyg savaime suprantamas dalykas, kad esu, mąstau, kuriu, bendrauju. Koks stebuklas artimas žmogus šalia – jis nuramina, papildo. Jis yra mano minčių tęsinys, mano intarpas, kartais stebuklingai gebantis įtakoti mano pasirinkimus ar net gyvenimą.

Visi esame kviestiniai svečiai pasaulyje, beieškantys atgal kelio į rojų. Randame įvairiausių nuorodų, Dievo paliktų pėdsakų, kurie kaip neįvardijami stebuklai atskleidžia pamatines tiesas apie mano išgyvenamą tikrovę.

Aš pati ir mane supanti tikrovė yra Dievo meilės mintis, Jo esu pašaukta į gyvenimą. Mano buvimas yra stebuklas. Ir kiekvienas Dievo pasilenkimas prie žmogaus yra stebuklas. Ir mano sugebėjimas Jį priimti yra stebuklas – tas širdies atvirumas. Tas širdies lankstumas į tiesą, į gerumą, į atodūsį – vis artyn artyn stebuklo.

O Dievo apsilankymas žemėje ir pasilikimas joje, apreiškimas Dievo žodžiu visai naujo ir radikalaus gyvenimo atsivėrimu – stebuklai dvasiai. Dievas užmezgė pašnekesį su žmonija, su manimi, išmokė į Jį kreiptis, Juo pasitikėti, kalbėtis ir klausytis. Turiu būti apsvaigusi nuo Dievo artumo – stebuklas Jį pažinti.

Pastebimi stebuklai, kai iš esu nustebinama. Gerumas, gailestingumas, kur neįmanoma jam tarpti, keičia niūrumo, liūdesio, nevilties patirtis. Stebiu ir esu nustebinta stebuklingiausiomis patirtimis, kai įskaudinta atsidėkoju gerumu.

Apsišarvuoju gerumu, kad keisčiau gyvenimą. Aš taip pasirenku, nes noriu stebuklo. Sugebėjimas pasirinkti stebuklingai keičia situaciją, santykius, vidines nuostatas – sekdama Dievo apreikštomis tiesomis, kuriu savąjį pasaulį, kuriame apstu stebuklų.

Ieškau būdų, kurie sukurtų stebuklą atkampiose sielos buveinėse, kur mano trumparegiškumas, kietaširdiškumas yra uždaręs visus įėjimus dangiškiems netikėtumams. Stoviu atvira lyg vėjui, lyg saulei – Dievo Dvasiai atvira. Tikinu save esanti drąsi, kad Ją priimčiau.

Stebuklas, kai paniekinta ir sunaikinta ištveriu, stebuklas ir tada, kai neištveriu, bet atėjus tam skirtam laikui, vis tik atsitiesiu. Savo realybėje netikiu tokia sėkminga baigtimi, mano ribotumas įtarus ir nepaslankus neleidžia man tikėti ir tikėtis.

O kartais tikėti tiesiog privalau. Dėl esamos nematomos tikrovės. Dėl savo dabarties ir ateities pokyčių. Jeigu esu neįmanomai drąsi, pripažįstu, kad netekimas kažko labai brangaus yra taip pat stebuklas, nes reikėjo kitos pakopos, kitos vietos naujam ir taip pat brangiam atsiradimui. Taip įprantu prie pasikeitimų. Pasikeitimų, kurie yra mūsų kasdiena, kurie parodo, kad nieko mūsų čia nėra ir vienintelis nesikeičiantis yra Dievas.

Esu dėkinga už pasikeitimo stebuklą, esu dėkinga už sugebėjimą tą pasikeitimą oriai priimti. Esu dėkinga už sugebėjimą matyti stebuklą.