2012 m. vasario 11 d., šeštadienis

Ar Bažnyčia vis dar šventa?

2010-02-22
Rubrikose: Religija » Komentarai ir pokalbiai 
Kauno šv. Kryžiaus bažnyčia

Zenekos nuotrauka

Interviu su teologu Miguel De Salis

„Bažnyčios šventumas“ – kaip niekad aktuali tema, ne vien dėl kelių pastarojo metų naujienų apie skandalus, su kuriais teko dorotis popiežiui Benediktui XVI bei airių vyskupams praėjusį antradienį, bet dar ir todėl, kad šią temą gvildena neseniai paskelbti popiežiaus dokumentai bei aktai.

Portugalų kunigas Miguelis De Salis, Šv. Kryžiaus universiteto Teologijos fakulteto docentas, šią temą nagrinėja savo veikale „Šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai. Istorinė – teologinė Bažnyčios šventumo studija“ (Concittadini dei santi e familiari di Dio. Studio storico-teologico sulla santità della Chiesa). Vasario 17 d. naujienų agentūra Zenit.org paskelbė aktualų interviu su šios studijos autoriumi.

Savo knygos įvade kardinolas José Saraiva Martinsas kalba apie šventumą kaip „Dievo dovaną“ ir „žmogaus atsaką“. Ar XXI amžiaus Bažnyčiai trūksta šios dovanos?

Manau, kad ne. Netrūksta nei dovanos, nei atsakymo. Užtenka tik prisiminti šventumo pėdsaką, kurį paliko tokie žmonės kaip Motina Teresė, Tėvas Pijus, Maksimilijonas Kolbė, Pierdžiordžio Frassati, Jonas Paulius II ir daugybė kitų svarbių asmenybių, kurios paženklino pastarojo meto istoriją.

Ar vis dar įmanoma įžvelgti Bažnyčios šventumą, nepaisant kai kurių mus pasiekiančių žinių?

Įmanoma, tačiau neretai jį rasti sunku. Kai kurios naujienos atskleidžia žaizdas, o kai žmogus sužeistas, daug sunkiau suprasti, kad likusios kūno dalys yra sveikos, jog dar ne viskas prarasta. Be to, žinome, kad visi krikščionys, gyvenantys žemėje, turi kasdien atsiversti, reikalingas apsivalymas, norint pamatyti šventumą. Vatikano II Susirinkimas dokumente Lumen Gentium priminė, kad „Bažnyčia, priimdama savo glėbin nusidėjėlius, yra šventa ir drauge nuolat apvalytina, todėl nuolat žengia atgailos ir atsinaujinimo keliu“ (8).

Bet ar taip nėra pateisinama nuodėmė?

Jokiu būdu. Kiekviena nuodėmė yra veiksmas, nukreiptas prieš Dievą ir jo Bažnyčią. Be jokios abejonės, jeigu būtų patvirtintas kad ir vienas piktnaudžiavimo atvejis, tai vis tiek būtų sunkus nusikaltimas, visiškai prieštaraujantis Evangelijai, baisus smurtas Dievo vaiko atžvilgiu. Tiesos nereikia bijoti. Mūsų tikėjimas remiasi Kristumi, o ne žmonėmis ir ne tuo, kad savo gyvenime nejaučiame kitų žmonių nuodėmės atgarsio.

Tuomet kaip suprasti kaltinimus Bažnyčios ganytojams, kurie laiku nesiėmė veiksmų prieš piktnaudžiavimo atvejus?

Bažnyčios katekizmas primena: „Visi Bažnyčios nariai, įskaitant ir jai vadovaujančius, turi prisipažinti esą nusidėjėliai. Iki pasaulio pabaigos nuodėmės raugės visuose dar maišysis su gerąja Evangelijos sėkla. Tad Bažnyčia suburia draugėn nuodėmingus žmones, jau Kristaus išganytus, tačiau vis dar tebesančius kelyje į šventumą“ (827).

Visiškai įmanoma, kaip tai rodo istorija, kad Bažnyčios nariai elgtųsi priešingai Evangelijai, tačiau daugybė jos ganytojų (Bažnyčioje yra daugiau nei 5000 vyskupų) tarnauja tikintiesiems su išskirtiniu savęs atsisakymu ir didžiadvasiškumu. Tik prisiminkime Kinijoje, Vietname ar kitur pasaulyje įkalintus vyskupus. Užuot sumavus visa tai, palikime šį darbą Dievui, tik, manau, kad šie dalykai mus turėtų padrąsinti.

Susidurdami su prieštaringa šventumo ir nuodėmės patirtimi, turėtume savo atmintyje atgaivinti panašias patirtis, kurias yra išgyvenusi Bažnyčia per ilgą savo gyvavimo istoriją ir pamėginti jas suprati, užuot stengusis išgalvoti naują atsakymą. Reikia atsigręžti atgal ir apsidairyti aplinkui. Be abejonės, nustebsime pastebėję, kad Dievas ir toliau gyvena tarp mūsų, nepaisydamas visko. Tai turi dvi esmines pasekmes.

Kokias?

Pirmiausia mūsų viltis nėra nei naivi, nei nesąmoninga: jos šaknys – tikėjimas Dievo pagalba. Antroji pasekmė yra visų tikinčiųjų atsakomybė Bažnyčioje. Juk visi yra gavę Dievo pašaukimą bendradarbiauti jos misijoje. Kitaip sakant, susidūrus su kito žmogaus nuodėme reikia atsakyti šventumu, o ne dar viena nuodėme. Tai nereiškia, kad šventas atsakymas turėtų būti pasyvus. Egzistuoja erdvė žmogiškajam kūrybingumui: šventieji visada buvo kūrybingi.

Ar Bažnyčia išties yra šventa?

Tradiciškai Bažnyčios šventumas aiškinamas atskiriant du aspektus. Pirmasis apima visa tai, kas joje yra objektyviai šventa: sakramentai, Dievo Žodis, Kristaus ir Šventosios Dvasios buvimas, moralinis įstatymas bei visos kitos dovanos, kurias Dievas suteikė, įgalindamas įvykdyti jai patikėtą misiją.

Antrasis aspektas apima šventumo vaisius, kuriuos sužadino dieviškosios dovanos, tai yra, Bažnyčios šventieji bei įprastinis malonės gyvenimas šioje žemėje. Žinoma, šitoks Bažnyčios šventumo sudalinimas nepaaiškina nuodėmės įtakos Bažnyčiai, taigi ir šventumo gyvenimui.

Kaip šiuos du elementus jūs paaiškinate šiandien?

Bažnyčios gyvenime visada išliks vienokia ar kitokia netvarka, niekada netrūks iššūkių, kurie lauktų kūrybingo atsakymo, pareikalaujančio daug darbo, sumanumo ir laiko. Toks yra krikščionio gyvenimas žemėje: jį visada lydi Kryžius, kuris yra durys, vedančios į naują Dangų ir naują žemę. Pateiksiu pavyzdį: kardinolas Newmanas, gerai susipažinęs su senąja Bažnyčios istorija, yra sakęs, kad po kiekvieno Bažnyčios Susirinkimo kildavo rimta sumaištis. Taip pat ir šiandien matome sumaištį, kurią gal dar plačiau išplatina žiniasklaida.

Kaip vertinate kunigų elgseną daugelyje pasaulio šalių?

Žiūrėkite, tikintiesiems visame pasaulyje tarnauja apie 400 000 kunigų. Aukoja Mišias, katechizuoja, rūpinasi ligoniais, padeda šeimoms... Gėris nekelia triukšmo, jo nepastebi ir žurnalai; o blogis – priešingai. Tik pažiūrėkite, kiek kunigų per paskutiniuosius metus žuvo dėl savo pastangų užstoti vargšus arba kiek kunigų yra persekiojami už savo tikėjimą bei žmogaus teisių gynimą.

Be to, reikia suprasti, kad dažnai žinios yra pateikiamos taip, kad patrauktų mūsų dėmesį, kurį ir taip jau atakuoja kiti. Tokios stiprios sekuliarizacijos laikais netinkamai besielgiančių kunigų dalis yra lygiai tokia pati, jei ne mažesnė, kaip ir Vakarų visuomenę sudarančių piliečių. Tai nepašalino fakto, kad būta itin rimtų atvejų, į kuriuos nebuvo tinkamai reaguota ir todėl hierachija dabar stengiasi problemas išspręsti, prašyti atleidimo, kai tai reikalinga.

Bet ar jums neatrodo, kad už viso to stovi prieštaringas elgesys?

Be abejonės. Kai tikinčio krikščionio elgesys skiriasi nuo žodžių, susiduriame su prieštaravimu. Tokiais atvejais vienodai prieštaringai elgiasi tiek pasaulietis, tiek hierarchijos ar vienuolijos atstovas. Laisvės dovana žmogų gali vesti tiek gėrio, tiek ir blogio link, nesvarbu, kas esame, kunigai ar ne. Tai neturėtų stebinti, jei tikime Dievu, o ne Dievo žmonių elgesiu.

Kita vertus, negalime susitaikyti ar apsiprasti su nuodėmės paskatomis, nes Dievas iš visų tikisi, kad savo gyvenimu skleisime Jo meilę visiems žmonėms. Trumpai tariant, prieštaringo ar mus į nuodėmę skatinančio elgesio akivaizdoje, neturime patys nusidėti nei puldami į neviltį, apatiją, skubotą smerkimą ar pyktį. Verčiau, sekdami Kristaus pavyzdžiu, esame kviečiami atsiliepti šventumu ir atsivertimu, kurio siekti mums padeda Dievo malonė.

Kalbėjosi Giovanni Tridente, Zenit.org

Parengė S.Žiugždaitė

Bernardinai.lt

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

« < 1 - 2 > »
anti-teistas 2010-02-22 19:59

Apie ka cia kalbama? Neaiskus pezalai apie psiaudo-konceptus, tokius kaip, "sventumo pedsakus" . Tik kunigams ir teologams tai gali kazka "reiksti". Man, kuris yra paparastas mirtingasis, tai nieko nesako. O gal? Speju, kad cia kalbama apie pedofilijos skandalus kataliku baznycioje. Nu taip jeigu vienas yra pedofilas, nereiskia, kad ir kitas yra pedofilas. Tikrai taip. Kodel tiesiai sviesiai to nepasakius? Kam cia ta pompastika? Asgi ne idiotas.

* 2010-02-22 19:27

"Kaip smėlio kruopelytė prieš Didžiąją Kopą"

As nemanau, kad vaikuciai kurie taip kentejo, kurie buvo taip suzeisti, jaustusi, kad jus zaizdos buvo kaip "smelio kruopelytes". Is ju buvo atimta jaunyste, pasitikejimas ir laisve i normalius sveikus mylincius santykius, kurie gali but niekada bus atrasti.

Kruopelyte. Ir taip, zmones pateisina savo elgesi. Geda.

Arnoldas Stasiulis 2010-02-22 18:00

Povilai, žmonių teismuose, žmonių... Patikėk, ten aukštybėse nusikaltimai gali būti atleisti, bet va jei tik jie rūpėjo, tai ko norėti iš aukštybių? "Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų - man padarėte". Pavalgydinai? Priglaudei? Paguodei? Visa tai Dievo garbei ir šlovei. Jier ta teko pargriūti ir nusikalsti ir nuoširdžiai dėl to gailies- susilauksi Gailestingumo. A, ką čia kalbėti - paskaityk Kristaus kalno pamokslą. Žmogus nuodėmės prieš Dievo Gailestingumą - kaip smėlio kruopelytė prieš Didžiąją Kopą. Šlovė Viešpačiui.

jj 2010-02-22 10:09

kai kam apskritai nieko svento nera, ka jau cia kazkokia "zmoniu organizacija"

* 2010-02-22 00:54

Aciu Dieve, kad toki neapsakomai baisus nusikaltimai pries mazycius, nekaltus, sulauke demesio. Aciu Dieve, kad del to, jie nebesitesia.

Povilas 2010-02-22 00:02

Teismuose nesakoma, ką žmogus padarė gero. Niekam neįdomu, kad senutėms padėdavo gatvę pereiti. Dėmesio sulaukia nusikaltimai.

* 2010-02-21 22:45

Dar prideciau...

Jei zinome, kad toji yra Tiesa, kad moteru buvimas tuose sprendimuose butu islaikes sveikesni balansa, butu suteikes galimybes ne tik Tevui, ir Sunumi, bet ir Sventajai Dvasiai (ar ne toji yra musu dalis?) pasireiskti, ir nuspresti pagal abieju patirtis ir savybes, gal greiciau sustabdes nusikaltimus pries vaikus, ar ne Baznycia nusikalsta dabar, nekalbant apie moters lygiavertiskuma Joje, nesuteikiant kitai lyciai vieta ir balsa jos vadovavime?

As tik klausiu, nes is tikro, man tas neaisku. Ar ne tikslas Mylet artima, kaip tobulai tik galime?

Ar ne tikslas mokyti kitus, kaip sventet?

Nes toji yra ta nuodeme apie kuria mes vengiame kalbeti.

* 2010-02-21 22:25

Taip, Jezus mus moke myleti artima kaip save pati, ir tame yra svarbiausia sventejimo dalis.

Sveikoje seimoje, mama ir tetis, abu, savajais budais mokina vaikus ka tai reiskia, jie tariasi, dirba kartu. Kai seimoje vienas narys pasielgia savanaudiskai, ar nuodemingai, kiti nariai jam padeda, nukreipia i pagalba, arba kartais, nubaudzia.

Sveikoj seimoj.

Idomu pamastyti, kaip butu buve Bostone, Cikagoje, Airijoje ir kitur, kur nusikaltimai pries vaikucius, baisus, sistemini nusikaltimai pries jauniausius musu seimos narius ivyko, jei ir moterys (seseles, vienuoles) butu tureje balsa, lyderiavimo ir sprendimo balsa, sprendimuose.

?

Ar tos nuodemes butu taip ilgai uzsitesiusios? Ar nusikalteliai butu keliave nuo parapiju i parapijas, tesiant smurta pries vaikus, kaip ivyko? Ar Baznycia butu toliau kavojusi, ta ka Jinai neturejo kavoti, isleidusi tiek pinigu nutildanti tuos, kurie pasisake, seimas kurios pagaliau isdriso prabilt?

Sventejimas yra NORAS PASIKEISTI I GERI.

Sveika seima dirba kartu- jos asmenys papildo vienas kito trukumus, ir padeda nariams artet prie Dievo.

seksas 2010-02-21 20:03

Ats. į straipsnio klausimą: klausimas iš principo neteisingas, nes jokia žmogaus organizacija niekada nebuvo šventa. Joks dievas bažnyčiai jokio mandato nesuteikė. Man labai gaila.

2010-02-21 12:57

skalsu - manau, kad apie šventumą svarstyti ne tik verta, bet ir būtina. Privalome būti savikritiški, priešingu atveju tuoj pat nusirisime į bedugnę. Juk ir Jėzus aiškino, diskutavo, kalbėjosi. Kuo anie laikai skiriasi nuo dabartinių, manote tada nebuvo abejojančių?

Nebuvo, nėra ir nebus tokio "lygio", kurį pasiekus būsime "pakankamai šventi". Čia kaip su dviračiu - nustosi minti, ir iškart nukrisi.

Manau, kad supriešinimas tarp "šventųjų" ir "paprastų" žmonių yra piktojo darbas. Juk iš tikro šventieji - tai mažos pilkos pelytės, kurių įdirbis pasimato tik šimtmečiams praėjus.

« < 1 - 2 > »
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (12)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis

Matulaitis matomas tiesiog kaip eilinis vyskupas, ir tai nepadeda suprasti jo šventumo esmės. Sunkiau įžvelgti herojiškumą, kuris reikalingas susiduriant su moraliniu priešu ir moraline kančia.

Gražina Belousova, LCC universiteto ir EBI dėstytoja

Man labai artimas tas klausimas, kuris dažnai glūdi tokių bendruomenių ganytojų ir narių širdyse: ar tai, ką mes darome, turi kokią nors prasmę? Ir jei taip, kaip ir kur mums eiti toliau?

Tomas Viluckas

Viena vertus, toks žingsnis yra iššūkis šalies katalikybėje vyraujančioms nuostatoms ir įpročiams, kita vertus, jis neiškrenta iš bendros Lietuvos kunigiškos tradicijos.

Video žaidimai

Suskamba varpelis, skelbiantis šv. Mišių pradžią. Žaidimas prasideda.

Kun. Rytis Gurkšnys SJ

Jei atsisakysime kasdien bent vienos blogos minties, atgausime pusiausvyrą. Tuomet galėsime įgyvendinti Dievo pašaukimą ir mums skirtą unikalią misiją.