Interviu su teologu Miguel De Salis

„Bažnyčios šventumas“ – kaip niekad aktuali tema, ne vien dėl kelių pastarojo metų naujienų apie skandalus, su kuriais teko dorotis popiežiui Benediktui XVI bei airių vyskupams praėjusį antradienį, bet dar ir todėl, kad šią temą gvildena neseniai paskelbti popiežiaus dokumentai bei aktai.

Portugalų kunigas Miguelis De Salis, Šv. Kryžiaus universiteto Teologijos fakulteto docentas, šią temą nagrinėja savo veikale „Šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai. Istorinė – teologinė Bažnyčios šventumo studija“ (Concittadini dei santi e familiari di Dio. Studio storico-teologico sulla santità della Chiesa). Vasario 17 d. naujienų agentūra Zenit.org paskelbė aktualų interviu su šios studijos autoriumi.

Savo knygos įvade kardinolas José Saraiva Martinsas kalba apie šventumą kaip „Dievo dovaną“ ir „žmogaus atsaką“. Ar XXI amžiaus Bažnyčiai trūksta šios dovanos?

Manau, kad ne. Netrūksta nei dovanos, nei atsakymo. Užtenka tik prisiminti šventumo pėdsaką, kurį paliko tokie žmonės kaip Motina Teresė, Tėvas Pijus, Maksimilijonas Kolbė, Pierdžiordžio Frassati, Jonas Paulius II ir daugybė kitų svarbių asmenybių, kurios paženklino pastarojo meto istoriją.

Ar vis dar įmanoma įžvelgti Bažnyčios šventumą, nepaisant kai kurių mus pasiekiančių žinių?

Įmanoma, tačiau neretai jį rasti sunku. Kai kurios naujienos atskleidžia žaizdas, o kai žmogus sužeistas, daug sunkiau suprasti, kad likusios kūno dalys yra sveikos, jog dar ne viskas prarasta. Be to, žinome, kad visi krikščionys, gyvenantys žemėje, turi kasdien atsiversti, reikalingas apsivalymas, norint pamatyti šventumą. Vatikano II Susirinkimas dokumente Lumen Gentium priminė, kad „Bažnyčia, priimdama savo glėbin nusidėjėlius, yra šventa ir drauge nuolat apvalytina, todėl nuolat žengia atgailos ir atsinaujinimo keliu“ (8).

Bet ar taip nėra pateisinama nuodėmė?

Jokiu būdu. Kiekviena nuodėmė yra veiksmas, nukreiptas prieš Dievą ir jo Bažnyčią. Be jokios abejonės, jeigu būtų patvirtintas kad ir vienas piktnaudžiavimo atvejis, tai vis tiek būtų sunkus nusikaltimas, visiškai prieštaraujantis Evangelijai, baisus smurtas Dievo vaiko atžvilgiu. Tiesos nereikia bijoti. Mūsų tikėjimas remiasi Kristumi, o ne žmonėmis ir ne tuo, kad savo gyvenime nejaučiame kitų žmonių nuodėmės atgarsio.

Tuomet kaip suprasti kaltinimus Bažnyčios ganytojams, kurie laiku nesiėmė veiksmų prieš piktnaudžiavimo atvejus?

Bažnyčios katekizmas primena: „Visi Bažnyčios nariai, įskaitant ir jai vadovaujančius, turi prisipažinti esą nusidėjėliai. ^{Iki pasaulio pabaigos nuodėmės raugės visuose dar maišysis su gerąja Evangelijos sėkla. Tad Bažnyčia suburia draugėn nuodėmingus žmones, jau Kristaus išganytus, tačiau vis dar tebesančius kelyje į šventumą“ (827).}

Visiškai įmanoma, kaip tai rodo istorija, kad Bažnyčios nariai elgtųsi priešingai Evangelijai, tačiau daugybė jos ganytojų (Bažnyčioje yra daugiau nei 5000 vyskupų) tarnauja tikintiesiems su išskirtiniu savęs atsisakymu ir didžiadvasiškumu. Tik prisiminkime Kinijoje, Vietname ar kitur pasaulyje įkalintus vyskupus. Užuot sumavus visa tai, palikime šį darbą Dievui, tik, manau, kad šie dalykai mus turėtų padrąsinti.

Susidurdami su prieštaringa šventumo ir nuodėmės patirtimi, turėtume savo atmintyje atgaivinti panašias patirtis, kurias yra išgyvenusi Bažnyčia per ilgą savo gyvavimo istoriją ir pamėginti jas suprati, užuot stengusis išgalvoti naują atsakymą. Reikia atsigręžti atgal ir apsidairyti aplinkui. Be abejonės, nustebsime pastebėję, kad Dievas ir toliau gyvena tarp mūsų, nepaisydamas visko. Tai turi dvi esmines pasekmes.

Kokias?

Pirmiausia mūsų viltis nėra nei naivi, nei nesąmoninga: jos šaknys – tikėjimas Dievo pagalba. Antroji pasekmė yra visų tikinčiųjų atsakomybė Bažnyčioje. Juk visi yra gavę Dievo pašaukimą bendradarbiauti jos misijoje. Kitaip sakant, susidūrus su kito žmogaus nuodėme reikia atsakyti šventumu, o ne dar viena nuodėme. Tai nereiškia, kad šventas atsakymas turėtų būti pasyvus. Egzistuoja erdvė žmogiškajam kūrybingumui: šventieji visada buvo kūrybingi.

Ar Bažnyčia išties yra šventa?

Tradiciškai Bažnyčios šventumas aiškinamas atskiriant du aspektus. Pirmasis apima visa tai, kas joje yra objektyviai šventa: sakramentai, Dievo Žodis, Kristaus ir Šventosios Dvasios buvimas, moralinis įstatymas bei visos kitos dovanos, kurias Dievas suteikė, įgalindamas įvykdyti jai patikėtą misiją.

Antrasis aspektas apima šventumo vaisius, kuriuos sužadino dieviškosios dovanos, tai yra, Bažnyčios šventieji bei įprastinis malonės gyvenimas šioje žemėje. Žinoma, šitoks Bažnyčios šventumo sudalinimas nepaaiškina nuodėmės įtakos Bažnyčiai, taigi ir šventumo gyvenimui.

Kaip šiuos du elementus jūs paaiškinate šiandien?

Bažnyčios gyvenime visada išliks vienokia ar kitokia netvarka, niekada netrūks iššūkių, kurie lauktų kūrybingo atsakymo, pareikalaujančio daug darbo, sumanumo ir laiko. Toks yra krikščionio gyvenimas žemėje: jį visada lydi Kryžius, kuris yra durys, vedančios į naują Dangų ir naują žemę. Pateiksiu pavyzdį: kardinolas Newmanas, gerai susipažinęs su senąja Bažnyčios istorija, yra sakęs, kad po kiekvieno Bažnyčios Susirinkimo kildavo rimta sumaištis. Taip pat ir šiandien matome sumaištį, kurią gal dar plačiau išplatina žiniasklaida.

Kaip vertinate kunigų elgseną daugelyje pasaulio šalių?

Žiūrėkite, tikintiesiems visame pasaulyje tarnauja apie 400 000 kunigų. Aukoja Mišias, katechizuoja, rūpinasi ligoniais, padeda šeimoms... Gėris nekelia triukšmo, jo nepastebi ir žurnalai; o blogis – priešingai. Tik pažiūrėkite, kiek kunigų per paskutiniuosius metus žuvo dėl savo pastangų užstoti vargšus arba kiek kunigų yra persekiojami už savo tikėjimą bei žmogaus teisių gynimą.

Be to, reikia suprasti, kad dažnai žinios yra pateikiamos taip, kad patrauktų mūsų dėmesį, kurį ir taip jau atakuoja kiti. Tokios stiprios sekuliarizacijos laikais netinkamai besielgiančių kunigų dalis yra lygiai tokia pati, jei ne mažesnė, kaip ir Vakarų visuomenę sudarančių piliečių. Tai nepašalino fakto, kad būta itin rimtų atvejų, į kuriuos nebuvo tinkamai reaguota ir todėl hierachija dabar stengiasi problemas išspręsti, prašyti atleidimo, kai tai reikalinga.

Bet ar jums neatrodo, kad už viso to stovi prieštaringas elgesys?

Be abejonės. Kai tikinčio krikščionio elgesys skiriasi nuo žodžių, susiduriame su prieštaravimu. Tokiais atvejais vienodai prieštaringai elgiasi tiek pasaulietis, tiek hierarchijos ar vienuolijos atstovas. Laisvės dovana žmogų gali vesti tiek gėrio, tiek ir blogio link, nesvarbu, kas esame, kunigai ar ne. Tai neturėtų stebinti, jei tikime Dievu, o ne Dievo žmonių elgesiu.

Kita vertus, negalime susitaikyti ar apsiprasti su nuodėmės paskatomis, nes Dievas iš visų tikisi, kad savo gyvenimu skleisime Jo meilę visiems žmonėms. Trumpai tariant, prieštaringo ar mus į nuodėmę skatinančio elgesio akivaizdoje, neturime patys nusidėti nei puldami į neviltį, apatiją, skubotą smerkimą ar pyktį. Verčiau, sekdami Kristaus pavyzdžiu, esame kviečiami atsiliepti šventumu ir atsivertimu, kurio siekti mums padeda Dievo malonė.

Kalbėjosi Giovanni Tridente, Zenit.org

Parengė S.Žiugždaitė