Jokūbas Fešas (Jacques Fesch) gimė ateistų šeimoje. Jo tėvas George‘as didžiavosi savo skeptiškomis ir ateistinėmis pažiūromis ir naudojosi kiekviena galimybe įtikinti kitus. Jokūbas gimė 1930 m. balandžio 6 dieną, Saint-Germain-en-Laye, Paryžiaus priemiestyje. Jo istorija – puikiausias paliudijimas, jog Dievas net didžiausius griuvėsius gali paversti žydinčiu sodu.

Jokūbas, tingus ir neklusnus berniukas, mokykloje niekuo neišsiskyrė. Jo tėvas, pasiturintis bankininkas, pasirūpino, kad jo vaikai materialiai nieko nestokotų. Jis turėjo didžiulę įtaką sūnaus gyvenimui, o ir jaunuolis stengėsi gyventi pagal tėvo pavyzdį. Jis perėmė tėvo amoralią pasaulėžiūrą ir pradėjo į kitus žmones žvelgti su neapykanta bei panieka. Nuo pat paauglystės jis pradėjo lankytis pas prostitutes ir godžiai gėrė iš to amoralaus ištvirkimo liūno, nesunkiai prieinamo pasiturinčiam lėbautojui.

Gyvenimas Jokūbo namuose buvo nenuspėjamas ir nepastovus. 1950 metais jo tėvai išsiskyrė. Tais pačiais metais Jokūbas buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą. Jis suartėjo su mergina Pierrette Polack, kurios tėvas dirbo kartu su jo tėvu. Kai ji tapo nėščia, Jokūbas nusprendė ją vesti. Vėliau jis prisipažino: „Aš vedžiau pirmiausia dėl to, kad mano žmona laukėsi… Nemylėjau savo žmonos, man buvo gera su ja, bet tik kaip draugui…”

Atlikęs karinę tarnybą, jis dirbo kartu su uošviu, bet buvo pagautas eikvojąs kapitalą. Dėl to jį atleido iš darbo, vėliau iširo šeima. Tai jis pakėlė labai sunkiai. Pierrette vėliau liudijo: „Kai išsiskyrėme, jis jautėsi labai nelaimingas. Esu tikra, kad jis labai kentėjo. Jis verkė kaip vaikas. Nors ir buvome išsiskyrę, nuolatos matydavomės.” Jokūbas liko atsidavęs savo dukrelei Veronicai.

Jokūbo motina Marthe lepino savo aikštingą sūnų. Ji davė jam 1 milijoną frankų, kad galėtų pradėti anglies transportavimo verslą. Jokūbas neturėjo talento verslui ir juo nevertėjo pasitikėti, duodant į rankas tokią sumą pinigų. Jis tučtuojau iššvaistė pinigus naujai sportinei mašinai. Vėliau rašė apie tą savo palaidūnišką gyvenimą: „Aš jaučiausi vienišas Saint-Germain-en-Laye, dar labiau išmuštas iš pusiausvyros tos patirties (išsiskyrimo su Pierrette) ir kankinamas sąžinės graužimo. Bandžiau dirbti… vieną mėnesį. Po pirmos nesėkmės aš viską palikau.“ Jokūbas neturėjo už ko „užsikabinti“. Jis buvo vienišius, nerandantis vietos gyvenime ir nepajėgus prisiimti atsakomybės. Jo draugas Jacques Robbe pasiūlė „sumesti“ abiejų santaupas, nusipirkti jachtą ir išplaukti į jūrą. Jachta kainavo 2 milijonus frankų. Jokūbo tėvas atsisakė paremti grynaisiais. Tada jis nusprendė prasimanyti pinigų įvykdamas apiplėšimą. Jis įkalbėjo Jacques Robbe ir kitą draugą prisidėti prie nusikalstamo plano – apiplėšti palūkininką Silbersteiną. Jokūbas pasiėmė tėvo pistoletą ir plaktuką – jis neketino jų panaudoti, tik įbauginti auką (kaip argumentavo jį gynę teisininkai).

1954 m. vasario 25-osios rytą iš palūkininko Jokūbas užsisakė 2,2 milijono frankų vertės aukso luitų, žadėdamas vakare užeiti pasiimti. Kaip sutarta atėjęs į parduotuvę, Jokūbas smogė Silbersteinui į galvą pistoleto rankena. Bet jam nepavyko jo apsvaiginti. Silbersteinas įstengė sugriebti telefoną ir pašaukti pagalbą. Susigrūmimo metu Jokūbas išsilaisvino ir pistoletu vėl smarkiai trenkė Silbersteinui į galvą. Žmogus pasruvo krauju. Pistoletas netyčia iššovė, sugnybdamas Jokūbui pirštą. Jis puolė į paniką ir šoko bėgti, nardydamas judriausioje eismo dalyje aplink Paryžiaus Fondų biržą. Kad ir būdamas geras bėgikas, galiausiai buvo užspeistas į kampą  policininko George‘o Vergneso, kuris jam sušuko: „Rankas aukštyn, arba šausiu!” Jokūbas nebeturėdamas kaip pabėgti, šovė į policininką ir pataikė į krūtinę. Vergnesas mirė vietoje. Jis buvo našlys, auginantis ketverių metų dukrelę. Jokūbas vėl šoko bėgti, bet buvo sustabdytas Marcelo Redier‘o, neinančio tarnybinių pareigų policininko, kuris sulaikė jį prie Richelieu-Drouot metro išėjimo, tiesiog trenkdamas durimis jam į veidą. Jokūbas buvo tuoj pat suimtas ir uždarytas kardomajam kalinimui La Sante kalėjime, kur praleido trejus metus.

Kalėjime Jokūbą aplankė kunigas Devoyod‘as, kalėjimo kapelionas, bet Jokūbas buvo agresyviai nusiteikęs ir pasakė jam: „Nesivargink! Aš netikintis.“ Tėvas nesutriko ir toliau lankė jį. Vieną kartą jis davė Jokūbui knygą apie Švč. Mergelės Marijos apsireiškimus Fatimoje. Knyga paveikė jaunąjį kalinį, paruošdama kelią patirčiai, kuri jau niekada nebeleido jam suabejoti Dievo buvimu. Visai netikėtai jis išgirdo balsą: „Jokūbai, tu gauni malones savo mirčiai.“ Jis nesuprato, ką tai reiškia, bet giliai jo sieloje kažkas įvyko.

Jokūbas žengė žingsnį nuo netikėjimo į tikėjimą. Antrasis atsivertimas įvyko 1955 m. gruodžio 2 dieną. Jis suprato, kad laukia mirties bausmė ir apie šį faktą parašė dienoraštyje: „Aš laimingas, sau pačiam netikėtai išgelbėtas; aš esu paimamas iš šio pasaulio, nes jame buvau pasimetęs... Manęs laukianti bausmė nėra skola, kurią turiu sumokėti, bet man duodama Viešpaties dovana.“ Jokūbas apkabino artėjančią mirtį su nepaprasta ramybe ir susitaikymu. Jis pasišventė maldai ir Dievo tarnybai. Jo sargybiniai, stebėję jį pro akutę duryse, liudijo, kad dažnai matydavo Jokūbą klūpantį ir besimeldžiantį. Jis labai troško pasidalyti savo tikėjimu ir Viešpaties pažinimu su žmona Pierrette, kurią dabar mylėjo labiau nei anksčiau. Jis rašė jai: „Manyje įvyko dvigubas persikeitimas: kad galiu tave mylėti ir faktas, jog aš tave myliu.“ Jokūbo maldos buvo išklausytos. Likus kelioms dienoms iki mirties, jis sugrįžo į tikėjimą.

Jokūbas žinojo, kad yra kaltas. Jis niekada neįrodinėjo savo nekaltumo ir suprato, kad egzekucija yra neišvengiama. Jis visiškai laisvai rašė apie mirtį. „Mano mirtis yra išlaisvinimas, net jei taip neatrodo. Mes neturime priešintis tam, kas yra Dievo nulemta... dėl Jo didžio gailestingumo.“ Kalėjime jis gyveno asketišką gyvenimą, apie tai rašė: „Kalėjime yra galimi du gyvenimo būdai: gali maištauti prieš savo situaciją arba gali ją išgyventi kaip vienuolis.“

Jokūbas rašė dienoraštį, tikėdamasis, kad jį perskaitys jo duktė Veronica. Jis troško, kad ji iš visos širdies sektų Kristų ir panaudojo savo dienoraštį perduoti jai Evangeliją: „Tai, ką aš turiu, duodu tau, kad vieną dieną, tapusi suaugusi, per šiuos žodžius galėtum sužinoti apie gyvenimą vieno žmogaus, kuris buvo tavo tėtis ir kuris nepaliovė nė sekundės mylėjęs tave.“ Dienoraštis baigiasi tokiais žodžiais: „Jei, besibaigiant šiems puslapiams, man pavyko padėti tau suprasti, kad gyvenimas – tikras gyvenimas tik prasideda šiame pasaulyje tam, kad visiškai išsiskleistų ten, kur visa yra šviesa; jei tu galėjai suvokti sielos didybę ir vertę ir kokia bereikšmė yra pasaulietiška sėkmė, šios eilutės nebuvo surašytos veltui. Ir galbūt vieną dieną, susidūrusi su Dievas žino kokiu sunkiu išbandymu, tu pati iš tokio artimo pavyzdžio pasisemsi stiprybės ir drąsos atskirti, iš kurios pusės ateina šviesa.“

Nuosprendis buvo paskelbtas 1957 m. balandžio 6 dieną, Didįjį ketvirtadienį. Jį ginantys teisininkai pateikė apeliacinį prašymą, kuris buvo atmestas 1957 m. liepos 11 dieną. 1957 m. rugsėjo 30 dieną buvo atmestas prašymas atidėti bausmės vykdymą, ir Jokūbo advokatas buvo informuotas, kad egzekucija jo klientui bus įvykdyta kitą dieną, t.y. spalio 1-ąją, per šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės šventę. Paskutinę savo gyvenimo dieną Jokūbas atsikėlė 3 val. ryto ir pasiklojo lovą. 5 val. į vienutę įėjo sargybinis, Jokūbo advokatas ir kapelionas. Kapelionas išklausė jo išpažintį. Surištomis už nugaros rankomis, Jokūbas sušuko kapelionui: „Kryžių, tėve, kryžių!“ Jis pabučiavo Nukryžiuotąjį ir buvo išvestas mirti.

1993 m. gruodžio mėnesį Paryžiaus arkivyskupas kardinolas Lustiger atidarė parengtinį tyrimą Jokūbo Fešo beatifikacijai, sakydamas: „Turiu vilties, kad ateis diena, kai jis bus gerbiamas kaip šventumo pavyzdys.“

Ištrauka iš Jokūbo dienoraščio: „Jėzus labai arti manęs. Jis mane traukia vis arčiau prie savęs. Aš Jį tyliai garbinu, trokšdamas numirti iš meilės Jam. Kaip šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė, taip ir aš su kiekvienu širdies dūžiu norėčiau atnaujinti savo troškimą tapti deginamąja auka Gailestingajai Meilei... Staiga pervėrė mintis – kad ir ką daryčiau, Rojus ne dėl manęs! Tai šėtonas. Jis nori atimti man drąsą. Puolu prie Marijos kojų ir man lengvėja...

Dabar man ramiau nei bet kada, nes Jėzus pažadėjo paimti mane tiesiai į Dangų. Po penkių valandų pamatysiu Jėzų!“

Versta iš žurnalo „Bible alive“, 2005 m., gavėnia