Karl Rahner SJ. Paskutiniai septyni Jėzaus žodžiai (I)
![]() |
Pirmasis žodis
„Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (Lk 23, 34)
Tu kybai ant kryžiaus. Jie tave prikalė. Nuo šio tarp dangaus ir žemės pastatyto stulpo tu nenužengsi. Žaizdos dega tavo kūne. Erškėčių vainikas žeidžia tavo galvą. Tavo akys pasruvusios krauju. Tavo rankų ir kojų žaizdos – tai įkaitintu geležiniu virbu persmeigti sąnariai. Tavo siela – tai skausmo, liūdesio ir nevilties jūra.
Po kryžiumi stovi tie, kurie visa tai padarė. Jie nesitraukia į šalį, kad bent leistų vienam ramiai numirti. Jie stovi čia. Jie juokiasi. Jie manosi turį teisę, ir tavo būsena yra akivaizdžiausias įrodymas, kad tai, ką jie padarė, yra švenčiausio teisingumo įvykdymas, tarnavimas Dievui, ir tuo jie gali didžiuotis. Ir todėl jie juokiasi, tyčiojasi ir koneveikia.
Neviltis dėl tokios piktadarybės tave žeidžia žiauriau už bet kokį kūnišką skausmą. Ar yra žmonių, kurie pajėgtų pasipriešinti tokiai niekšybei? Ar tarp tavęs ir jų yra dar kas nors bendra? Argi žmogus gali kitą taip iki mirties kankinti? Ar galima melu, niekšybe, išdavyste, veidmainiavimu ir klasta kitą kankinti iki mirties ir kartu klijuotis teisiojo etiketę, nutaisyti nekaltą veidą ir nešališko teisėjo pozą? Ir Dievas leidžia, kad tai vyktų jo pasaulyje? Priešai juokiasi, ir ši pajuoka turi teisę guviai ir pergalingai įsibrauti į Dievo pasaulį? O Viešpatie, mūsų širdis sudužtų, atsitrenkusi į įsiutusią neviltį. Mes prakeiktume priešus, o kartu ir Dievą. Mes sukauktume, trokšdami dar nors kartą sugniaužti į kumštį ant vinies baisiai ištemptą ranką.
Tačiau tu sakai: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ Tu esi nesuvokiamas, Jėzau. Kur tavo iškankintoje ir skausmų sudarkytoje sieloje dar yra vietos pražysti šiems žodžiams? Tu esi nesuvokiamas. Tu myli savo priešus. Tu rekomenduoji juos savo Tėvui. Tu meldiesi už juos. O Viešpatie, jei nebūtų niekšiška sakyti: „Tu pateisini juos pačiu neįtikėtiniausiu būdu, koks tik gali būti, – tarsi jie nežinojo.“
Tačiau jie viską žinojo. Jie tik norėjo visko nežinoti! Nes tai, ko norima nežinoti, iš tikrųjų tamsiuose širdies užkaboriuose yra žinoma. Tačiau to nekenčiama, todėl neleidžiama iškilti į sąmonės šviesą. Ir tu sakai jie nežino, ką daro. Vieno jie iš tikrųjų nežinojo – tavo meilės jiems, nes ją pažinti gali tik tas, kuris pats tave myli. Nes tik meilei atsiveria suvokimas apie dovanotą meilę.
Atleidžiantį savo neperprantamos meilės žodį pasakyk ir mano nuodėmėms. Ir mane užtark Tėvui: „Atleisk jam, nes jis nežino, ką padarė.“ Nors aš ir žinojau. Viską. Tik ne tavo meilę.
Leisk man apie tavo pirmąjį žodį ant kryžiaus galvoti ir tada, kai aš išsiblaškęs „Tėve mūsų“ maldoje tvirtinu, jog atleidžiu savo kaltininkams. O mano Dieve, ant meilės kryžiaus – aš nežinau, ar kas nors man iš tikrųjų yra nusikaltęs, kad galėčiau atleisti. Tačiau vis tiek man reikia tavo galios, kad iš širdies atleisčiau tiems, kurie mano išdidumą ir savimeilę laiko priešais.
Karl Rahner SJ. Iš knygos Gebete des Lebens,
Herder Freiburg, Basel, Wien, 1993
Iš vokiečių kalbos išvertė Vidmantas Šimkūnas SJ

Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
Ir te kiekvienas iš mūsų įpina tai kas čia yra parašyta į savo kasdienę maldą, nes kiekvienas žodis yra pasirašytas širdimi...
labai gilu ir stipru.. O, Viešpatie, leisk mums dažniau prisiliesti prie Tavo kančios suvokimo.., perkeisk mus..
Jėzus teisus - jie ir mes nežinom, ką darom... Nežinom, kad ir dėl to, kad neleidžiam iškilti į sąmonės šviesą... Iš tikro - tai malda.
Bukim biedni, bet teisingi - palyginti su inkvizicijos ishrastais kankinimo metodais, senoves romenu praktikuotas kalimas prie kryziaus ir erskeciu vainikas atrodo kaip rutu darzelis. Kitaip tariant, Jezus pries mirdamas geriau galejo pagalvot, ar vertejo jam uzveist toki tikejima.
„Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ Jeigu jie zinotu tai tikrai taip nedarytu. Bet tai turejo ivykti, kito kelio nera. Per daug zemiskas planas. Neturiu nieko pries dieva (jeigu jis yra?), bet jis ne taip pateikiamas. Juo dazniau spekuliuojama negu yra tiesa. Tai instrumentas valdti zmoniu minia, kuri pilka ir nieko neismananti. O kodel ji tokia, tai taip pat yra technologijos. Dievo valia kryziuociu zygis pries pagonis, inkvizicijos laikai, ka dabar gali pasiulyti "fardejai" dabar, kad valdytu zmogu? Pokstai. Atsuk kita zanda jeigu gavai per viena. Kvailyste. Tai pasiduok savo virsininkui-bosui, jeigu tave deda i suns dienas, gana vergystes, LIAUKITES SU SAVO KRIKSCIONYBE, TAI MARAZMAI. Greitai bus implantuotas cipsas pakausyje ir bus jums dievas, kai atjungines tas kas prie dievo. Linkiu pagalvoti?
,,Vargšai žmonės,be malonės..."Tikrai nežino ką daro,kai pradeda komentuoti tai,ko visiškai nesupranta.Bent mokėtų patylėti,ar pasiklaustų prasmės ir paaiškinimo pas tikrus katalikus.Bet, gal tokių vargšų žmonelių, angelai su juodais sparnais?! Juos nuvestų prie netikrų pranašų.O tai būtų dar liūdniau. Gražina.
gal ir nesveikuoju,mazumele..Man darykit ka norit bet klykte klyksiu kad negrazu.. Lopsyje, dar tik bundant samonei,(sunku pasakyti ar mokejau kokius nors zodzius) pirmas vaizdas, isispaudes i atminti (ir dabar matau) buvo pakankamai didelis kryzius,su atitinkamai visai nesimboliskai pazymetomis skausmu vietomis. Ka ten suvokiau toje pirmoje savo gyvenimo meditacijoje tylomis zvelgdama, dabar jau neprisimenu.. bet prisimenu sekanti kinematografiska kadra,kaip mama persigandusiu veidu ciumpa i glebi klausdama kas atsitiko,nes ja priverte begti i pagalba nenusakomas mano klyksmas ir su pirsteliu rodymas i ta vieta kur kryzius.. Dar prisimenu jog mama kazkam salia buvusiam su nuostaba aiskino: ko ji taip issigando, juk dar negaletu suprasti kas yra skausmas ir kraujas.. Mama ismintingai pasielge, perkele i negyvenama kambari si simboli,o mano regejimo lauke pakabino Mergeles Marijos grazu paveiksla ir nedideli kryzeli.. Idomiausia,jog man niekas niekada nera sito pasakojes, mamos nebegaliu paklausti.. Tiesiog tai isplauke is atminties gelmiu.. Zinoma veliau irgi turejau bedu jau einant i mokykla.. Geriau eidavau kilometro lanku, per suarta molzemi, kur net batus nuo koju nutempia purvynas,bet neidavau ten kur kryziumi buvo pazymeta zuvusio zmogaus vieta.. Arba prasydavau kad mama pravestu pro ta vieta.. Veikiausiai yra visokiu vaiku, tad nereiketu imti pavyzdziu tokio jautraus vaiko kokiu buvau as.. Juk ne vien kryziaus bijojau.. Tamsos taipogi..Ir siandien negaliu suprasti visu,kurie uzsiima zudymu,nekenciu karo pramones,negaliu suprast kaip ismintingasis mokslininkas galejo paleisti pasaulin atomine bomba, dar daug ko negaliu suprasti..Matyt esu silpno proto.. Stiprus protas be vargo susitvarko,dar ir naudos is to gauna..
Krikscionybe tai naikinimo aparatas, nuo pat seniausiu laiku. Krikscionybe naikino tai, kas buvo puoseleta zmonyjos- istorija, meile zmogui, zemei, gyvunams, augalams. Zinau ka sakau, tik jus apake. Patys niekaip nesuprantate, kodel skurdas zemeje, kodel tiek kanciu, karo ir agonijos. Kodel musulmonai neina i Alacho zygius. Nera nei juodu nei baltu angelu, jusu fantasmagorijos ir stereotipo vaisius. Nera kvailiau, kaip dievo vardu naikinti tautas? Tai nuo senoves romos laiku sukurta priemone, sistema, kaip suvaldyti zmones, tai krikscionybe! O dabartiniuose laikuose ji tampa beprasme! Kurkite nauja religija, nes si mirsta!!!!






















Broliai kapucinai





















Kaip grazu!