Pirmasis žodis

„Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (Lk 23, 34)

Tu kybai ant kryžiaus. Jie tave prikalė. Nuo šio tarp dangaus ir žemės pastatyto stulpo tu nenužengsi. Žaizdos dega tavo kūne. Erškėčių vainikas žeidžia tavo galvą. Tavo akys pasruvusios krauju. Tavo rankų ir kojų žaizdos – tai įkaitintu geležiniu virbu persmeigti sąnariai. Tavo siela – tai skausmo, liūdesio ir nevilties jūra.

Po kryžiumi stovi tie, kurie visa tai padarė. Jie nesitraukia į šalį, kad bent leistų vienam ramiai numirti. Jie stovi čia. Jie juokiasi. Jie manosi turį teisę, ir tavo būsena yra akivaizdžiausias įrodymas, kad tai, ką jie padarė, yra švenčiausio teisingumo įvykdymas, tarnavimas Dievui, ir tuo jie gali didžiuotis. Ir todėl jie juokiasi, tyčiojasi ir koneveikia.

Neviltis dėl tokios piktadarybės tave žeidžia žiauriau už bet kokį kūnišką skausmą. Ar yra žmonių, kurie pajėgtų pasipriešinti tokiai niekšybei? Ar tarp tavęs ir jų yra dar kas nors bendra? Argi žmogus gali kitą taip iki mirties kankinti? Ar galima melu, niekšybe, išdavyste, veidmainiavimu ir klasta kitą kankinti iki mirties ir kartu klijuotis teisiojo etiketę, nutaisyti nekaltą veidą ir nešališko teisėjo pozą? Ir Dievas leidžia, kad tai vyktų jo pasaulyje? Priešai juokiasi, ir ši pajuoka turi teisę guviai ir pergalingai įsibrauti į Dievo pasaulį? O Viešpatie, mūsų širdis sudužtų, atsitrenkusi į įsiutusią neviltį. Mes prakeiktume priešus, o kartu ir Dievą. Mes sukauktume, trokšdami dar nors kartą sugniaužti į kumštį ant vinies baisiai ištemptą ranką.

Tačiau tu sakai: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ Tu esi nesuvokiamas, Jėzau. Kur tavo iškankintoje ir skausmų sudarkytoje sieloje dar yra vietos pražysti šiems žodžiams? Tu esi nesuvokiamas. Tu myli savo priešus. Tu rekomenduoji juos savo Tėvui. Tu meldiesi už juos. O Viešpatie, jei nebūtų niekšiška sakyti: „Tu pateisini juos pačiu neįtikėtiniausiu būdu, koks tik gali būti, – tarsi jie nežinojo.“

Tačiau jie viską žinojo. Jie tik norėjo visko nežinoti! Nes tai, ko norima nežinoti, iš tikrųjų tamsiuose širdies užkaboriuose yra žinoma. Tačiau to nekenčiama, todėl neleidžiama iškilti į sąmonės šviesą. Ir tu sakai jie nežino, ką daro. Vieno jie iš tikrųjų nežinojo – tavo meilės jiems, nes ją pažinti gali tik tas, kuris pats tave myli. Nes tik meilei atsiveria suvokimas apie dovanotą meilę.

Atleidžiantį savo neperprantamos meilės žodį pasakyk ir mano nuodėmėms. Ir mane užtark Tėvui: „Atleisk jam, nes jis nežino, ką padarė.“ Nors aš ir žinojau. Viską. Tik ne tavo meilę.

Leisk man apie tavo pirmąjį žodį ant kryžiaus galvoti ir tada, kai aš išsiblaškęs „Tėve mūsų“ maldoje tvirtinu, jog atleidžiu savo kaltininkams. O mano Dieve, ant meilės kryžiaus – aš nežinau, ar kas nors man iš tikrųjų yra nusikaltęs, kad galėčiau atleisti. Tačiau vis tiek man reikia tavo galios, kad iš širdies atleisčiau tiems, kurie mano išdidumą ir savimeilę laiko priešais.

Karl Rahner SJ. Iš knygos Gebete des Lebens,

Herder Freiburg, Basel, Wien, 1993

Iš vokiečių kalbos išvertė Vidmantas Šimkūnas SJ