Skelbiame Karolinos Kirilko liudijimą apie jos kelionę į Haitį su būriu misionierių ir kaip Dievas juos stebuklingai apsaugojo per sausio 12 d. įvykusį žemės drebėjimą šios šalies sostinėje Port o Prense. Tai buvo stipriausias šioje saloje žemės drebėjimas per daugiau nei 200 metų, smūgiai siekė net 7 balus pagal Richterio skalę.

Karolina Kirilko yra buvusių ilgamečių Vilniaus bažnyčios „Tikėjimo žodis" tarnautojų duktė. Jų šeima prieš ketverius metus išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas.


Daugelis turbūt jau skaitėte šią istoriją laikraščiuose, bet noriu detaliau papasakoti, ką teko išgyventi.

Noras nuvažiuoti į misionierišką kelionę jau kurį laiką kirbėjo giliai širdyje. Vieną vakarą, kai buvau truputį nuliūdusi, mane užkalbino mūsų bažnyčios jaunimo grupės vadovas. Prisimenu, kaip sakiau, jog norėčiau išvykti kur nors, kur nėra interneto, mobiliųjų telefonų, pagyventi tarp nepažįstamų žmonių.  Į tokį mano pareiškimą jis atsakė: „Žinau tokią vietą!" Pamaniau, jog tuoj pasakys ką nors juokingo, norėdamas pakelti man nuotaiką, bet jis pasiūlė man vykti į misionierišką kelionę, būtent į Haitį. Tą vakarą pagalvojau, jog gal tai ir nebloga idėja, bet daugiau rimtai apie tai nemąsčiau. Tačiau kitą dieną nuo pat ryto mano mintys vis sukosi apie Haitį. Tad per keletą dienų apsisprendžiau ten vykti. Tėvai šiam mano sprendimui pritarė.

Mūsų grupės, kurią sudarė 49 žmonės (iš kurių tik 8 merginos), tikslas buvo viename kaimelyje pastatyti bažnyčią ir patarnauti vaikų namuose gyvenantiems vaikams.

Sausio 2-ąją atskridome į Haičio sostinę Port o Prensą. Buvome planavę tą pačią dieną susipirkti maistą, statybines medžiagas ir nuvažiuoti į Bombardopolio kaimą, kuriame ir turėjo vykti mūsų darbai, tačiau dėl švenčių parduotuvės sausio 2 ir 3 dienomis nedirbo. Tad mūsų komanda pasidalijo į dvi grupes: dalis mūsų išvyko į viešbutį, kur pernakvoję, kitą rytą turėjo vykti į kaimelį, o antroji grupė liko pastoriaus namuose ir išvykti iš sostinės turėjo pirmadienio rytą, kai bus nupirktas maistas ir statybinės medžiagos. Aš buvau pirmoje grupėje, tad pernakvoję viešbutyje ryte leidomės į kelionę. Mūsų kelionė truko apie 16 val. Keliavome sunkvežimiu, o keliai Haityje - ne patys geriausi. Kai jau buvome netoli kaimelio, pradėjo lyti, tad kelias dar labiau pabjuro. Vienu momentu vairuotojas tiesiog sustojo ir pasakė, jog toliau nevažiuosiąs, nes yra per daug pavojinga, ir jis negali rizikuoti mūsų gyvybėmis. Atvažiavęs vietinis pastorius padrąsino jį ir pasakė, kad toliau keliai geresni.  Tačiau norint pasiekti tą kaimelį, teko sunkvežimį ir stumti, ir pėsčiomis eiti, nes toliau važiuoti nebegalėjome.

Į kaimelį atvykome vėlyvą sekmadienio vakarą. Visi buvome labai pavargę, todėl beveik tuoj pat nuėjome miegoti. Kitą vakarą nuostabiai pabendravome grupelėmis - diskutavome įvairiomis temomis. Atėjus laikui eiti miegoti, nusprendėme pasimelsti ir skirstytis. Manėme, kad pasimelsime trumpai, keletą minučių, tačiau malda užsitęsė ilgiau nei tikėjomės - buvo labai gera jausti Dievo artumą.

Antradienio vakarą sulaukėme kitos mūsų grupės. Pasirodo, jų kelionė buvo dar sunkesne nei mūsų, - jiems ilgiau teko eiti pėsčiomis, nes jų sunkvežimis užklimpo. Kitą rytą visi vaikinai nuėję bandė pajudinti tą sunkvežimį iš vietos, tačiau tai buvo nelengva. Galų gale jis pajudėjo, tačiau važiuojant nuo kalvos jis tapo nebevaldomas. Visi stovėję aplinkui manė, kad jis nugarmės nuo skardžio, tačiau paskutinėmis sekundėmis lyg kas paėmė ir pasuko tą sunkvežimį  atgal į kelią. Vėliau apie tai kalbėdami visi vienu balsu sutikome - tai buvo Dievo stebuklas!

Savaitė buvo gana rami. Vaikinai nuo 6 ryto iki 6 vakaro statė bažnyčią, o mes, merginos, virdavome valgyti ir laiką leisdavome su vaikais. Aplankėme keletą vaikų namų, kur parodydavome trumpą programą: papasakodavome istoriją iš Biblijos, dainuodavome - visi jų vaikai turi nuostabius balsus! Taip pat spalvinome ir žaidėme su vaikais įvairius žaidimus.

Tik Dievo malonės dėka per 8 dienas mūsų grupei drauge su vietiniais gyventojais pavyko pastatyti bažnyčią.

Vieną rytą atsikėlę pamatėme, jog lauke lyja. Nuliūdome, nes jau ir taip buvome truputį atsilikę nuo mūsų statybų tvarkaraščio. Prisimenu, kad grįžusi į lovą pasimeldžiau. Tikiu, kad tai padariau ne aš viena. Praėjus porai valandų iš už debesų išlindo saulė. Diena buvo nuostabi! Tik Dievo malonės dėka per tokį trumpą laiką, 7-8 dienas, pastatėme bažnyčią! Mums padėjo ir vietiniai gyventojai.

Sekmadienio rytą visi ketinome eiti į bažnyčią, bet sutrukdė lietus... Todėl vakare nusprendėme surengti savo susirinkimą. Kadangi susirinkimas nebuvo iš anksto planuotas, vyriausiasis vadovas tiesiog paprašė sugiedoti kelias giesmes. Giedojome giesmes, kurios pirmos atėjo į galvą. Po to keli broliai pasidalijo Dievo žodžiu, kuris tikrai jaudino daugelio širdis. Gerai prisimenu vieną pabrėžtą mintį, kad mes turime mylėti vietinius gyventojus. Kartais tai nelengva, nes jie kitokie nei mes, tačiau prieš Dievą mes visi lygūs: Jam nesvarbi kūno spalva - esi juodas ar baltas, - Jis vis tiek tave myli. Todėl ir mes, kaip Jo vaikai, taip pat turėtume visus mylėti. Kitas mane labai sujaudinęs dalykas buvo tai, jog prieš susirinkimą mus pasitiko vaikai iš vaikų namų ir visą susirinkimą jie sėdėjo mums ant kelių. Man ant kelių sėdėjo viena mergaitė. Nežinau, kaip tai paaiškinti, tačiau visą susirinkimą mintyse už ją meldžiausi, vos galėdama sulaikyti ašaras. Ji visą susirinkimą laikė mano ranką, net kai atsistodavome melstis, ji manęs nepaleisdavo... Tokiomis akimirkos supranti ir kitaip imi vertinti tai, ką tu turi, o ko jie neturi: šiltų jaukių namų ir mylinčių tėvų. Dažnai mes, jaunuoliai, sakome: „Mano tėvai manęs nesupranta... Jie augo kitaip, bet dabar viskas pasikeitę".  Taip, tai tiesa. Laikas bėga, daug kas keičiasi, ir galbūt iš tiesų tėvai ne visada mus gerai supranta, tačiau kad ir kokie jie būtų, mes juos turime! Ir už tai turėtume būti be galo dėkingi Dievui!!! Juk kiek daug vaikų visame pasaulyje yra palikti ir niekam nereikalingi...

Iš kaimelio planavome išvykti antradienio rytą, tačiau lietus ir vėl pakeitė mūsų planus. Lyti pradėjo dar pirmadienį, todėl mums pasakė, kad reikia važiuoti tuoj pat, nes jei lauksime rytojaus, nebeišvažiuosime iš kaimelio. Kai ten prasideda liūtys, keliai tampa nebeišvažiuojami, viskas sustoja. Taigi kiek įmanoma greičiau turėjome susipakuoti daiktus ir išvykti. Palikome gyvenvietę apie 5 valandą vakaro. Kelionė turėjo trukti dvi valandas, bet dėl prastų oro salygų ir pabjurusių kelių, keliavome net 6 valandas. Dabar, kai pagalvoji, atrodo, kad vaikinai daugiau stūmė tą sunkvežimį, nei jis pats važiavo, kelis kartus reikėjo keisti ir ratus. Kartkartėmis būdavo labai baisu: kelias slidus, stabdžiai cypia, sunkvežimis nelabai valdomas, o aplinkui visur uolos ir skardžiai. Tad sėdėdami viduje meldėmės, kad viskas būtų gerai, nes realiai suvokėme, kad bet kurią minutę galime nugarmėti  nuo skardžio arba atsitrenkti į uolą.

Kelionė buvo sudėtinga, tačiau galiausiai mes pasiekėme savo tikslą - viešbutį, kuriame pernakvojome, ir kitą rytą mažais lėktuvais išskridome į sostinę Port o Prensą. Mūsų komandai vėl teko pasidalinti, tik šį kartą jau į tris grupes, nes lėktuvai buvo maži ir mes visi netilpome.

Pirmoji į sostinę atvykusi grupė nuėjo į parduotuvę nupirkti maisto, o kai jie grįžo, atskrido ir antroji grupė, tad pasidarėme sumuštinių ir papietavome. Po pietų kai kurie jaunuoliai nuėjo ant stogo, kiti tiesiog ilsėjosi kieme. Sumanėme vėl nueiti į parduotuvę, tačiau mus įspėjo, kad mums, baltiesiems, vaikščioti po miestą didelėmis grupėmis nesaugu, todėl išėjo tik apie dešimt žmonių, o kiti liko ilsėtis. Buvo nuostabi, saulėta diena. Mes gulėjome ant pastato stogo ir dalinomės ryškiais įspūdžiais, kalbėjomės, ko Dievas mus išmokė šios kelionės metu. Atrodė, puiki nuostabios kelionės pabaiga, tačiau tai nebuvo pabaiga...

Kas valandą vis pasikartodavo požeminiai smūgiai: virto medžiai ir elektros stulpai, griuvo namai...

Staiga pasigirdo stiprus garsas - lyg traukinys važiuotų po namu. Visi sujudome, pradėjome žvalgytis aplinkui. Pasisukę į vieną pusę pamatėme, kaip prieš mūsų akis sugriuvo keli pastatai, į orą pakilo dulkių stulpas. Netrukus sudrebėjo ir pastatas, ant kurio stogo buvome. Supratome, kad tai - žemės drebėjimas. Bandėme keltis, norėdami nulipti nuo stogo, tačiau to padaryti jau negalėjome. Likome ant stogo, kol žemė liovėsi drebėti, o tada - kas šoko, kas nuo stogo nulipo kopėčiomis. Keturi mūsų komandos žmonės tuo metu buvo namo viduje. Jie norėjo išbėgti į lauką, tačiau koridoriuje vienas ant kito buvo sukrauti visų mūsų lagaminai, kurie, prasidėjus žemės drebėjimui, užvertė kelią. Norint prasibrauti laukan, reikėjo juos patraukti. Vos tik paskutinis vaikinas išbėgo iš to pastato, tuoj pat sugriuvo kelių metrų plytų siena. Taigi tik Dievo stebuklo dėka jis liko gyvas! Vėliau, pasakodamas, ką išgyveno, jis sakė, kad tomis sekundėmis, kai mirtis buvo taip arti, nebuvo svarbu, ką jis turi ir ko gyvenime pasiekė. Vienintelis klausimas, kuris tomis akimirkomis jam rūpėjo: „Išgelbėtas aš ar ne?" Kaip parašyta ir Biblijoje: Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą? (Mt 16, 26).

Kaip minėjau anksčiau, apie dešimt mūsų grupės žmonių tuo metu buvo išėję į parduotuvę, tad mes nežinojome, kaip jie laikosi ir kur jie yra. Bet, ačiū Dievui, netrukus jie grįžo sveiki ir gyvi. Tačiau jie papasakojo irgi neįtikimą istoriją. Kadangi mieste baltiesiems nesaugu, jie vis buvo skubinami eiti greičiau. Tačiau vienas vaikinas pamatė lauke pardavinėjamus mango ir sustojo jų nusipirkti, nes jo brolis buvo prašęs lauktuvių parvežti būtent mango vaisių.  Daugelis norėjo kuo greičiau judėti toliau, tačiau teko laukti to vieno... Kai tas vaikinas nusipirko mango, visi  keliavo toliau. Žinote, ačiū Dievui, kad jie sustojo ir palaukė, kol vaikinas nusipirks tų mango vaisių, nes jiems dar nepriėjus parduotuvės, prasidėjo žemės drebėjimas ir ta parduotuvė... sugriuvo. Tikslių duomenų neturiu, bet, atrodo, žuvo parduotuvėje buvę apie šimtas žmonių. 

Trečioji mūsų grupė buvo ką tik atskridusi į sostinę ir truputį užtruko oro uoste. Iš ten jie turėjo važiuoti į viešbutį ir užsakyti visiems vietas. Žemės drebėjimas užklupo juos pakeliui į viešbutį. Staiga už jų sugriuvo 4 aukštų pastatas, o prieš juos - 3 aukštų pastatas, - jie buvo kaip tik tarp jų! Tik iš Dievo malonės jie liko gyvi. Noriu pastebėti ir tai, jog jie jau buvo netoli viešbučio, ir jei jie nebūtų užtrukę oro uoste, galbūt jie jau būtų buvę viešbutyje, kuris taip pat sugriuvo. Jiems teko pasiimti lagaminus ir eiti pėsčiomis iki pastoriaus namų.

Prabėgus maždaug valandai po žemės drebėjimo, visa mūsų komanda jau buvome pastoriaus namų kieme. Visi buvome nepaprastai laimingi, kad likome gyvi, kad niekas iš mūsų nebuvo net sužeistas. Dėkui Dievui už apsaugą!!! Taigi padėkojome už tai Dievui ir pradėjome pūsti pripučiamus čiužinius, ruoštis miegmaišius miegoti lauke, nes į namą eiti buvo nerekomenduojama.

Žemės drebėjimas įvyko apie 5 valandą vakaro, o 6-ą valandą jau buvo tamsu. Mieste girdėjosi riksmai, šauksmai, vaitojimas, gelbėjimo tarnybų automobilių sirenos... Žmonės panikavo, tačiau mūsų širdyse buvo ramybė. Nerimavome tik dėl vieno - savo tėvų: ką jie galvos ir darys, išgirdę apie žemės drebėjimą? Po žemės drebėjimo nebuvo jokio telefoninio ryšio, dingo ir elektra, - nebuvo jokios galimybės jiems ką nors pranešti. Tačiau Dievas pasirūpino ir tuo: vienam iš vaikinų trumpam pavyko mobiliuoju telefonu prisijungti prie interneto ir to laiko užteko nusiųsti žinutes elektroniniu paštu visų mūsų tėvams.

Truputį vėliau visi susėdome ant žemės ir atsivertėme Biblijas. Kažkas perskaitė 91 psalmę. Manau, prieš kelionę kiekvienas iš mūsų ne kartą buvome ją skaitę, tačiau tą vakarą jos žodžiai skambėjo kaip niekada gyvai: Tavo pašonėje kris tūkstantis ir dešimt tūkstančių - tavo dešinėje, bet tai nepriartės prie tavęs. Tu savo akimis tai stebėsi ir matysi nedorėlių atlyginimą, nes tu pasidarei Viešpatį savo priebėga, Aukščiausiąjį savo buveine. Tau neatsitiks nieko pikto, ir jokia nelaimė nepriartės prie tavo palapinės. Jis įsakys savo angelams saugoti tave visuose keliuose. Ant rankų jie nešios tave, kad neužsigautum kojos į akmenį (Ps 91, 7-12).

Gera žinoti, kad Dievas yra už tave, ir nesvarbu, kas dedasi aplinkui, tu gali Juo pasitikėti!

Naktis buvo labai ilga: aplinkui žmonės išgyveno tragediją, žuvo tiek daug žmonių... Visą naktį miestas nemiegojo, buvo girdėti įvairūs užkalbėjimai, verksmas, taip pat ir giesmės. Kas valandą kur nors vis pasikartodavo požeminiai smūgiai. Vieną prisimenu labai gerai - apie 12 valandą nakties žemė vėl stipriai sudrebėjo. Kaip vėliau sužinojome, tas smūgis buvo maždaug 5 balų. Sumerkti bluostą tą naktį buvo labai sunku...

Kitą rytą mūsų paimti turėjo atvažiuoti sunkvežimis. Tačiau dėl nežinomų priežasčių jis neatvyko, taigi teko eiti į gatves, ir ieškoti kitų transporto priemonių. Pagaliau mes išvažiavome į oro uostą. Važiavome aplinkiniais keliais, todėl, kas darosi pačiame miesto centre, nematėme, bet pakeliui matėme daug sugriuvusių namų, ant kelio užgriuvusių elektros stulpų ir laidų, gatvės buvo pilnos žmonių, kuriems, kaip ir mums, naktį teko praleisti lauke. Daug žmonių nešė ant rankų savo sužeistus vaikus... Pravažiavome ligoninę, - ji buvo pilnut pilnutėlė, o lauke buvo nusidriekusios ilgos eilės žmonių. Mūsų kelionė užtruko, tačiau atvykę į oro uostą sužinojome, kad keleiviniai lėktuvai iki penktadienio tikrai neskraidys. Taigi visą dieną teko praleisti oro uoste. 

Tą dieną buvome nežinioje. Nežinojome, kada galėsime išvykti iš tos šalies, bet širdyje visi buvome ramūs, nes žinojome, kad Dievas yra su mumis, ir anksčiau ar vėliau viskas susitvarkys. Mums tik reikia kantriai laukti ir nemurmėti. Pradėjus temti, nusprendėme visi apsivilkti atsivežtus oranžinius marškinėlius, kad vienas kitą geriau matytume ir niekas nepasimestų.

Netrukus pradėjo lašnoti, tad subėgome pasislėpti po stogu. Jau galvojome, kad ten, po tuo nedideliu stogeliu, ant lagaminų teks ir nakvoti. Tačiau netrukus atėjo vieno lėktuvo, atskraidinusio gelbėtojus ir pagalbą, pilotas ir pasakė, kad jis gali mus nemokamai nuskraidinti į Bahamus, o ten mes jau patys turėsime tvarkytis. Visi vienbalsiai sutikome su pasiūlymu. Kadangi oro uoste laukė daug žmonių, mums liepė apie tai niekam nieko nesakyti ir pravedė į oro uosto vidų. Kadangi oro uostas taip pat buvo žemės drebėjimo apgadintas, iki lėktuvo teko eiti pėstute. Lėktuvo įgula buvo mums labai gera, darė viską, ką galėjo, kad kiekvienas iš mūsų jaustųsi gerai.

Vos tik lėktuvas pasiekė žemę Bahamuose, visi puolėme skambinti tėvams. Visų mūsų tėvai buvo nepaprastai laimingi, daugelis net negalėjo kalbėti ir sulaikyti ašarų... Oro uoste, kol sutvarkė mūsų dokumentus, teko truputį palaukti. Tada per televizorių ir pamatėme naujienas apie įvykusį žemės drebėjimą. Žiūrėdami filmuotus vaizdus dar geriau suvokėme, kokio masto tragedija įvyko ir kiek daug žmonių žuvo.

Sutvarkius visus dokumentus, mus nuvežė į viešbutį. Ryte iš viešbučio grįžome atgal į oro uostą. Manėme, jog gali kilti problemų dėl bilietų, kad turbūt teks pirkti net naujus bilietus, nes mes turėjome bilietus skrydžiui iš Haičio, o dabar buvome Bahamuose, tačiau visos kompanijos buvo labai geranoriškos ir, paaiškinus situaciją, sutiko nemokamai pakeisti mūsų bilietus. Taigi ketvirtadienio vakarą pasiekėme namus gyvi ir sveiki. 

Esu labai dėkinga Dievui, kad Jis įdėjo į mano širdį norą vykti į šią kelionę, ir už galimybę šį norą realizuoti. Visos kelionės metu tikrai mačiau ir jaučiau Dievo ranką ir Jo apsaugą. Esu be galo dėkinga, kad visa mūsų komanda gyva, kad niekas nebuvo net sužeistas. Taip pat labai džiugu, kad per tas 13 dienų Dievas išmokė mane daugybės dalykų.

Ačiū visiems, kurie meldėsi už mus tomis sunkiomis valandomis. Taip pat noriu padrąsinti jaunimą ir ne tik jaunuolius: jei turite širdyje norą kur nors nuvykti ir patarnauti kitiems, neužgniaužkite jo viduje, bet judėkite pirmyn ir ką nors darykite. Jūs tikrai būsite palaiminimu kitiems ir patys būsite palaiminti!

www.btz.lt