Bičiuliai ir bendrakeleiviai,

2004 metų vasario 21 dieną dienraštis „Bernardinai.lt“ pradėjo savo kelionę. Tądien, siekdamas paaiškinti mūsų siekius, lūkesčius, viltis, rašiau, kad mes norime kitokios žiniasklaidos. Kokios?

„Padedančios įsižiūrėti į pasaulį, kuriame gyvename, sąžiningai atskleidžiančios spygliuotą tikrovę, o ne prekiaujančios nugrimuotais įvaizdžiais. Galbūt kartais grimas kurį laiką padeda atsikratyti rūpesčių, išmoningas įvaizdžio konstravimas leidžia pasijusti galingiems, bet išlaisvina tik tiesą, jei išdrįstame ją įauginti į savo gyvenimus. (...)

Daugelis šiuolaikinių žiniasklaidos priemonių yra susikūrusios „idealaus informacijos vartotojo“ sampratą, į kurią orientuojasi. „Idealus vartotojas“ – tai žmogus, paniręs į trumpalaikių malonumų srautą, nuolat trokštantis naujų, stiprių potyrių, nesaistomas vertybinių įsipareigojimų bei nesunkiai galintis keisti savo skonį ar įsitikinimus, paveiktas skelbiamos reklamos. Tokiam „idealiam vartotojui“ iš tiesų nebereikalinga sąžininga ir įvairiapusė informacija, jam daug jaukiau žiniasklaidos nugrimuotame pasaulyje, kuriame galima maitintis kitų sukramtytais produktais. Tačiau ar mes tikrai norime būti tokiais „vartotojais“?

Nei prieš šešerius metus, nei dabar nepuoselėju iliuzijos, jog paprasta pakeisti lietuviškos žiniasklaidos įpročius. Tuo labiau kad pirmiausia tenka keisti ne kitus, bet save. Nes didelė pagunda tapti dar viena „ideologine kuoka“, kuria pamokomi „blogiečiai“, užmerkiant akis į „geriečių“ ar „savųjų“ nuodėmes. „Bernardinai.lt“ susikūrė ne todėl, kad atsirado grupė žmonių, kurie išmintingesni, doresni ar gudresni už kitus. Anaiptol. Paprasčiausiai supratome, kad, užuot keikus tamsą, reikia uždegti žvakę.

 Tai nėra paprasta. Galima nusvilti pirštus. Be to, uždegus žvakę netampa šviesu kaip saulėtą dieną. Maža to, žvakės šviesoje pradeda ryškėti ir tos negerovės, kurias slėpė tamsos skraistė. Kita vertus, pamatai ir bičiulių, bendrakeleivių veidus, įsitikini, kad nesi vienišas, jog yra daug žmonių, kuriems nepatinka, kad viešoji erdvė yra tapusi didele purvo vonia.

 Taip, dauguma iš mūsų nėra profesionalūs žurnalistai. Tačiau, kai dega namas, eini ir gesini, o neklausi savęs – negi aš gaisrininkas? Tuo labiau, jei iš profesionalių gaisrininkų mašinų čiaupų srūva ne vanduo, bet degios dujos.

 Jei būtume išmintingesni, drąsesni, labiau išprusę, dienraštis, manau, būtų geresnis. Prisipažįstu, neretai jaučiu graužatį, kad liko svarbių temų, į kurias nespėjome atkreipti dėmesio, kad yra žmonių, į kurių rūpesčius ir lūkesčius nesugebame įsiklausyti, kad mūsų skelbiamose tekstuose būna pykčio, asmeniškumų, kad kartais paskelbiame tekstų, kurių nevertėjo skelbti.... Tada žiūriu į „Bernardinai.lt“ kaip į pustuštę stiklinę ir svarstau – o gal išsikvėpėme, gal mūsų druska jau išsidvokė...

 Būna ir labai džiugių akimirkų, kai įsitikini, kad dienraštis jau kažką pakeitė ir vis keičia, kai sutinki žmonių, kuriems labai svarbi galimybė skaityti „Bernardinai.lt“. Tada sau sakau, gal ir gerai, kad nesame žurnalistai, išmokyti į pasaulį žvelgti pro standartinius akinius. Po šešerių metų darbo žiniasklaidos srityje galiu tvirtai pasakyti, jog svarbiausia ne išmanyti „žaidimo taisykles", ne leidinio biudžeto ar redakcijos dydis, bet pagarba skaitytojui ir sąžiningas noras siekti tiesos, net jei ji nepatogi. Jei to nelieka, nelieka žiniasklaidos, tik kažkokie purvą ir vienadienius blizgučius gaminantys mechanizmai.

 Esu ne kartą rašęs, kad žodis „krikščioniška“, kalbant apie žiniasklaidos priemonę, nereiškia privilegijos, papildomų teisių, veikiau tai sudėtingas įsipareigojimas ir kartu savo tapatybės paieška bei atskleidimas tiems, į kuriuos kreipiamės. Krikščionis nėra moralistas, bet liudytojas. Kartais šiame liudijime svarbūs ir žodžiai. Tačiau beviltiška didžiuosius pasirinkimus pakeisti deklaracijomis. Tikrieji atsakymai subręsta ne žodžiuose, sunoksta ne laikraščių puslapiuose, bet mūsų gyvenimuose. Unikaliuose ir kvapą gniaužiančiuose. Juk kiekvienas gyvenimas – tai atskira Dievo svajonė.

 Žiniasklaida turi trokšti tiesos. Tačiau melas, jog tiesą galima pasisavinti kaip tam tikrą užkariautą teritoriją. Tiesa yra kelias, kuris mus keičia. Šiame kelyje labai svarbu išlaikyti atviras širdis ir sugebėjimą nustebti bei klausti. Šiame kelyje mums labai reikalingi pakeleiviai, į kuriuos galėtume atsiremti, su kuriais galėtume dalytis naštomis.

 Tegaliu pakartoti tai, ką jau esu rašęs laiške skaitytojams:

 „Išdrįsome kreiptis į Tave, skaitytojau, dienraščiu ne todėl, kad žinome daugiau, esame vertingesni, išmintingesni. „Bernardinai.lt“ atsirado dėl to, jog supratome – mes neturime teisės būti abejingais keleiviais, esame atsakingi už tai, kas vyksta aplinkui. Taip pat ir už žiniasklaidos erdvę. Ji turi padėti tapti jautresniems aplinkai, geriau įžvelgti pasaulio atspalvius, o ne būti tikrovės pakaitalu. „Bernardinai.lt“ atsirado ne suvokus tariamą žiniasklaidos visagalybę, bet veikiau jos trapumą. Tai, kad tiesa deklaracijų narvuose greitai apsitraukia pelėsiu, jog tiesa, meilė, bendrystė yra teoremos, kurias reikia įrodinėti kasdien.

 Noriu Tau pasiguosti... Kai prasėdi visą dieną prie kompiuterio ekrano, informacijos srauto molį bandydamas paversti naujienomis ar komentarais, neišvengiamai apsigyveni keistoje tikrovėje. Naujienos, naujienos, naujienos... Rūšiuoju komentarus, mintyse ginčijuosi su jais ir bandau juos išdėlioti chronologiškai. Žodžiai, žodžiai... Taip dažnai jie nejungia, bet skiria. Ar tikrai visada jais norima prakalbinti kitą, o gal paprasčiausiai juos svaidome kaip akmenis?“

 Šeštojo gimtadienio tikrai nebūtume sulaukę, jei ne Jūs, kurie ne tik skaitote, padrąsinate, bet ir paremiate dienraštį.  Visos redakcijos vardu dėkoju, kad esate, kad galime keliauti kartu. Prieš šešerius metus neįsivaizdavau, kur drieksis dienraščio kelias. Tegalėjau svajoti, kad „Bernardinai.lt“ turės tokią gausią auditoriją. Tegalėjau svajoti, jog teks dirbti kartu su pačia nuostabiausia pasaulyje redakcija.

 Kas mūsų laukia šioje kelionėje artimiausiu metu? Tikra kelionė tuo ir nuostabi, kad ji visada yra nuotykis. Jei pradėtume gilintis į visus sunkumus ir išbandymus, kurie laukia kelyje, veikiausiai liktume namuose ir nesiryžtume keliauti. Tačiau tereikia žengti pirmą žingsnį ir kelias įtraukia. Prieš keletą dienų kalbėjausi su bičiule, kuri rengia naują didžiulį žiniasklaidos projektą. Sakiau jai: „Jei neturi troškimo pakeisti pasaulį, neverta ir pradėti.“ Kalbėjau visai rimtai. Kol kas mes dar turime troškimą pakeisti pasaulį. Menkesnė misija mūsų netenkina. Viliuosi, kad Jūsų – taip pat. Tad keliaukime ir toliau kartu.