Neseniai baigėsi beveik metus trukusi iniciatyva: Vilniaus ir Kauno neformalaus krikščioniškųjų socialinių iniciatyvų forumo mokymai, skirti NVO institucinių gebėjimų  – organizavimo ir personalo valdymo – vystymui bei NVO tarpusavio bendradarbiavimo stiprinimui.

Kodėl ir kaip mokomės Socialinių krikščioniškųjų NVO forume Vilniuje, arba Pamąstymai pasibaigus tarptautiniam projektui

Vilniaus arkivyskupijos Caritas (VA Caritas) organizacijos įsteigtas Labdaros ir paramos fondas (LPF) kartu su daugiau nei dešimčia kitų socialinių krikščioniškųjų NVO iš Vilniaus ir Kauno 2009 m. birželio mėn. – 2010 m. vasario mėn. vykdė sistemingus vidutinių ir mažų NVO vadovų mokymus, skirtus šių organizacijų institucinių gebėjimų – vadovavimo personalui ir organizacijai – vystymui. Mokymų projektas buvo finansuotas iš daugiašalio EEE (Norvegijos, Islandijos ir Lichtenšteino lėšos) ir dvišalio Norvegijos finansinio mechanizmo lėšų. Kitaip tariant, NVO mokymai, kuriuos praėjusių metų pusmetį Vilniuje rengė ir vykdė VA Caritas, buvo finansuoti vienos iš keturių EEE ir Norvegijos finansinių mechanizmų subsidijų schemų - taip vadinamojo NVO fondo, kurio tarpinė institucija Lietuvoje yra Lietuvos Finansų ministerija. Galimybę gauti šių finansinių mechanizmų lėšas, skirtas tame tarpe ir nevyriausybinio sektoriaus mūsų šalyje vystymui, Lietuva įgijo 2004 m. gegužės mėn., tapusi ES nare. Šis straipsnis apžvelgia Forumo mokymų projekto atsiradimo prielaidas, jo būtinumą NVO sektoriuje šiuo metu, taip pat - tęstinius veiksmus - "NVO vadovų klubus" Forumo mokymų projektui pasibaigus 2010 m. vasario mėn. pabaigoje.

Šiek tiek istorijos – kas tas socialinių krikščioniškųjų organizacijų Vilniuje ir Kaune forumas ir kodėl jam reikia mokytis?

Straipsnyje minimo Forumo nerasite jokiame viešų įmonių ar labdaros-paramos fondų registre, nors jis kaip neformalus socialinių krikščioniškųjų NVO sambūris egzistuoja nuo 1998 metų, kuomet Lietuvai iki ES narystės buvo likę daugiau nei penkeri metai, o socialinis darbas Lietuvoje dar tik žengė pirmuosius žingsnius. Neformalus socialinių krikščioniškųjų iniciatyvų Forumas steigimo metais vienijo viso labo keletą socialinę veiklą vykdančių organizacijų, kurios veikė Vilniaus mieste ir sostinės regione: tai būtų visų pirma socialinės iniciatyvos Pal. Jurgio Matulaičio parapijos centre Vilniuje, Pal. Vincento Pauliečio draugija, skatinusi socialinę savanorių veiklą parapijose, Maltos ordino socialiniai projektai, Lietuvos Samariečių bendrija, Vilniaus arkivyskupijos Caritas organizacijos labdaringa veikla, Kauno mieste ir regione jaunimo savanorystės judėjimą vysčiusi NVO "Actio Catholica Patria"... Kas siejo šias iniciatyvas? Tai – socialinė veikla, kuri remiasi krikščioniškosiomis vertybėmis, tokiomis kaip orientavimasis į asmenį t.y. asmens pirmumą prieš kolektyvą, autentiško santykio akcentavimas, bendruomeninis veikimas, solidarumo ir subsidiarumo principais grįsta socialinė veikla visuomenėje. 

Forumą galima būtų vadinti bendraminčių sambūriu, kurie devinto dešimtmečio pabaigoje Vilniuje ir sostinės regionuose ieškojo nišos ir idėjinės platformos savo veiklai. Viena iš tokios trokštamos veiklos krypčių buvo profesionalaus socialinio darbo ir socialinių paslaugų tinklo vystymas vietos bendruomenėse t.y. parapijose. Idėjinę platformą sudarė pilietinės visuomenės vystymo idėjos Lietuvoje, tuomet generuotos visų pirma G. Soroso įsteigto atviros demokratinės visuomenės plėtros fondo, kurį struktūriškai atitiko Atviros Lietuvos Fondas („Open Society Foundation“) Vilniuje, ir Socialinis Bažnyčios mokymas, puikiai išplėtotas ir integruotas į sekuliarią visuomenę Vokietijoje arba Italijoje. Prie idėjų sklaidos labai stipriai prisidėjo taip pat ir akademiniai mainai, stažuotės, keitimasis gerąja praktika tarp Lietuvos ir tokių šalių kaip Italija ir Vokietija, ypatingai - tarp Vilniaus ir Dresdeno evangelikų-liuteronų konfesinės aukštosios socialinio darbo mokyklos, Erfurto aukštosios socialinio darbo mokyklos, Paderborno katalikiškos konfesinės socialinio darbo mokyklos, Koeln'o m. arkivyskupijos jaunimo centro ir VAJC'o – Vilniaus arkivyskupijos Jaunimo centro.

„Blogas vadovas“ – Forumo mokymų seminaro dalyviai piešia „blogą vadovą“.

Iš šių šalių Forumo iniciatoriai ir veikėjai parsivežė socialiai angažuotos ir vietos bendruomenėje aktyviai veikiančios krikščionybės idealą, kurį Forumo organizacijų lyderiai – buvę ir esami – sėkmingai ir ištikimai įgyvendina iki šiol, kiekvienas savo srityse, kaip antai dr. Birutė Švedaitė-Sakalauskė, VU soc. darbo dėstytoja ir buvusi VAJC'o vadovė, aktyvi Pal. J.Matulaičio bažnyčios parapijietė, dr. Arūnas Kučikas, buvęs savanorių organizacijos Kaune "Actio Catholica Patria" įkūrėjas ir ilgametis vadovas, dabar dirbantis SADM, bendruomenių skyriuje, ilgus metus dirbęs Prezidento V. Adamkaus patarėju jaunimo politikos klausimais, kun. Žydrūnas Vabuolas, Šv. Juozapo kunigų seminarijos Vilniuje rektorius ir Socialinio Bažnyčios Mokymo - socialiai atsakingos krikščionybės - propaguotojas Lietuvoje, Linas Kukuraitis, Vilniaus arkivyskupijos Caritas vadovas, aktyviai veikiantis ir Pal. J. Matulaičio parapijos šeimų klube.

Visų pavardžių ir asmenų net nesuminėsi, tačiau žvelgiant iš laiko perspektyvos yra aišku, kad socialinės krikščioniškosios iniciatyvos, pradėję organizuotai veikti devinto dešimtmečio viduryje ir pabaigoje, NVO ir jose veikiančių asmenų ir savanorių skaičiumi stipriai išaugo. Žvelgiant iš kitos pusės, socialiai angažuotai krikščionių veiklai dirvą buvo išpurenęs ir Atviros Lietuvos Fondas, esmingai prisidėjęs prie demokratijos sklaidos, pilietinių iniciatyvų skatinimo ir NVO sektoriaus nuoseklaus vystymo Lietuvoje.  

Nuo neformalios į profesionalią veiklą: socialinių krikščioniškųjų iniciatyvų Forumas auga ne tik į vidų, bet ir į išorę

Praėjus beveik dešimčiai metų nuo Forumo įkūrimo, ši neformali asociacija vienija apie dešimt-penkiolika NVO Vilniuje ir Kaune. Neformalaus NVO Forumo veiklą geriausiai galima būtų apibūdinti, į ją žvelgiant iš dviejų perspektyvų: iš vidinės ir išorinės. Žvelgiant iš vidinės perspektyvos, Forumą matome kaip bendraminčių, gyvenančių krikščioniškomis vertybėmis, sambūrį, veikiantį socialinėje srityje, vienijantį organizacijas ir asmenis, turinčius ilgametę veikimo NVO srityje – tiek savanorystės, tiek socialinio darbo – patirtį. Taigi, Forumas siekia telkti socialines krikščioniškąsias NVO, nes "daug rankų didžią naštą pakelia, o ir "vienas lauke – ne karys". Tokios platformos pagrindu yra keičiamasi profesine, visų pirma socialinio darbo patirtimi ir kompetencijomis, formuluojamos krikščioniškojo socialinio darbo įžvalgos ir pozicijos Lietuvoje, rengiami vidiniai Forumo NVO mokymai aktualiomis temomis. Forumo veiklą Vilniaus arkivyskupijoje, į ją įtraukiant  ir tokias organizacijas iš Kauno kaip savanorystę telkiančią Actio Catholica Patria ir Lietuvos Caritas, pastaruosius penkerius metus pakaitomis koordinavo didesnės, pajėgesnės ir socialinio darbo bei socialinių paslaugų teikimo srityje įsitvirtinę NVO, tokios kaip Pal. J. Matulaičio parapijos socialinio ir šeimos paramos centrai arba VA Caritas. 

Bendra "vidinė" Forumo veikla visuomet  rėmėsi trimis tradiciniais bendrais metų renginiais, tokiais kaip Forumo sąskrydis vasaros pabaigoje, bendros gavėnios rekolekcijos bei reguliarūs kasmėnesiniai susitikimai, skirti organizacijų tarpusavio dalijimuisi ir veiklos planavimui. Pastaraaisiais metais Forumo veikloje itin aštriai 

iškilo socialinių krikščioniškųjų organizacijų tapatybės  klausimas: kas mes esame ir kuo mes panašūs ir kuo skiriamės nuo kitų NVO, veikiančių vietos bendruomenėje ir teikiančių socialines paslaugas?  Kaip jau minėta, Forumo NVO savo socialinės veiklos pagrindinėmis atramomis visuomet laikė krikščioniškąsias vertybes, tačiau apie tai niekuomet nebuvo kalbėta platesniame teoriniame, o taip pat ir praktiniame organizacijų vadybos ir personalo telkimo kontekste.

Žvelgiant į Forumą iš išorės, galima kalbėti apie neformalią asociaciją, kuri yra radusi savo veiklos nišą tiek NVO sektoriuje, tiek vietinėse bendruomenėse. Forumas jungia NVO, kurios jau daug metų nuosekliai ir kryptingai vykdo socialinius projektus, t.y. dirba socialinių paslaugų infrastruktūros kūrimo ir plėtojimo bendruomenėje srityje. Beveik visos Forumo NVO yra tapusios socialinių valstybės ir savivaldybės programų bei projektų partnerėmis. Kaip žinoma, pagal LR Socialinių paslaugų įstatymą, kuris įsigaliojo 2006 m. liepos 1 d., ir poįstatyminius aktus   kaip Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programą, įsigaliojusią nuo 2007 m. sausio 1 d.,  nevyriausybinėms organizacijoms kartu su valstybinio ir savivaldybių pavaldumo  socialinėmis įstaigomis  buvo sudarytos lygios sąlygos dalyvauti plėtojant socialinių paslaugų infrastruktūrą bendruomenėse.

Šitą iššūkį Forumo organizacijos priėmė ryžtingai, ir, bendradarbiaudamos su valstybinėmis bei savivaldybės institucijomis,  teikia profesionalias socialines paslaugas patyrusiems socialinę atskirtį, plėtoja savanorišką socialinį darbą bendruomenėse. Socialiniai LR teisės aktai bendradarbiavimą tarp valstybinių, savivaldybės lygmens socialinių įstaigų  ir NVO teikiant kokybiškas socialines paslaugas bendruomenėje apibrėžia kaip būtiną. Remiantis turima Forumo NVO patirtimi, valstybės ir NVO sektoriaus partnerystė,  kuriant nestacionarių socialinių paslaugų tinklą  bendruomenėse, nevyriausybinėms organizacijoms yra tiek stimulas, tiek iššūkis.

Galima teigti, kad, viena vertus, Forume susibūrę NVO jau daug metų nuosekliai dirba socialinės atskirties mažinimo, socialiai remtinų grupių įgalinimo ir pagalbos, savanoriško socialinio darbo organizavimo  srityse: tai yra darbas su socialinės rizikos šeimomis, vaikais, neįgaliaisiais, ribines situacijas išgyvenančiais asmenimis kaip pabėgėliai, kaliniai, benamiai, prekybos žmonėmis aukos. Antra vertus, dėl išaugusių reikalavimų savivaldybės, valstybės bei tarptautiniu lygiu vykdomu socialinių programų ir projektų organizavimui, koordinavimui, administravimui bei finansavimui, tapo būtinas sistemingas NVO institucinių – t.y. personalo, organizacijos ir resursų valdymo – gebėjimų bei tarpusavio  bendradarbiavimo stiprinimas ir vystymas.

Kaip apibrėžti problemą arba kas yra Forumo NVO privalumai, o kas – trūkumai?

Kaip sekasi NVO, taip pat ir neformaliame Forume susivienijusių socialinių krikščioniškų NVO atstovams – būti valstybės partnere, teikiant socialines paslaugas bendruomenėje? Kas tai - palaima ar Sizifo akmuo? Kai buvo priimtas LR Socialinių paslaugų įstatymas, įteisinęs NVO ir valstybinių struktūrų partnerystę socialinėje srityje,  NVO atstovai džiaugėsi naujomis veiklos perspektyvomis, didesne atsakomybe, intensyvesniu valstybinių lėšų įsisavinimu. Iš tiesų, Nebūdamos valstybės aparato ar savivaldybės institucijų dalimi NVO pasižymi didesne prieiga ir lankstumu fiksuojant besikeičiančius bendruomenės poreikius ir kuriant socialinių paslaugų tinklą tiems poreikiams patenkinti. Iš vienos pusės, jei kalbėsime apie NVO privalumus, nevyriausybininkai turi tiesioginį

intensyvų kontaktą su vietos bendruomene ir jos nariais  - nes daugelis forumo NVO veikia parapijų pagrindu. Iš čia kyla galimybė tiesiogiai fiksuoti žmonių poreikius, jausti bendruomenės pulsą, betarpiškai ir greitai reaguoti į iškylančias problemas.

Iš kitos pusės, vykdant valstybinius ir savivaldybės projektus, kurių didžiuma yra terminuoti ir ribotų lėšų,  reikia efektyvesnio šių dviejų sričių – tiesioginio kontakto bei darbo su žmonėmis iš vienos pusės ir NVO administravimo iš kitos – susiejimo. Tuo pačiu išaugę reikalavimai užsienio, valstybės ir savivaldybės paramos fondų projektų valdymui bei jų skiriamų lėšų investavimui neretai pranoksta tas organizacijos ir personalo valdymo kompetencijas, kuriomis didžiuma Forumo NVO disponuoja.  e to, efektyvesniam poreikių bendruomenėje fiksavimui ir koordinuotam socialinio tinklo bendruomenėje plėtojimui, taip pat – „geros patirties“ dalijimusi ir skleidimui glaudesnis, koordinuotas NVO tarpusavio bendradarbiavimas yra būtinas.

Dar viena svarbi aplinkybė: neformalaus Vilniaus ir Kauno krikščioniško socialinių iniciatyvų forumo NVO, dirbdamos visų pirma su socialinę atskirtį patyrusiais asmenimis, koordinuodamos socialinių savanorių darbą ir savo veiklą didžia dalimi (iki 90 %) finansuodamos iš viešųjų projektų, struktūrinių fondų pinigų, veikia nuolatinio pokyčio ir neapibrėžtumo  sąlygomis.  Kad būtų užtikrinta tęstinė ("sustainable development", angl. "tvarus, darnus vystymas" prasme) profesionali socialinė veikla, kad būtų galima išvengti dažnos darbuotojų kaitos, kad inovacinė-diegiamoji veikla būtų koordinuojama, yra būtina stiprinti NVO institucinius, t.y. organizacijos ir personalo valdymo sugebėjimus.

Taigi, susumuojant galima pasakyti, kad auga reikalavimai socialinę veiklą vykdančioms NVO. O kur gauti žinių ne vien tik apie tai,  kaip profesionaliai organizuoti socialinę veiklą (dauguma NVO darbuotojų ir savanorių yra socialiniai darbuotojai, turintys aukštą kvalifikaciją ir pakankamai kompetencijų), bet visų pirma apie tai, kaip organizuoti NVO darbą, suvaldyti laiką, turimus resursus, kaip vadovauti personalui, pasiekti reikiamų –- užsibrėžtų - rezultatų?  Tarpinės grandies, o ypatingai mažų NVO vadovai  susiduria su sunkumais administruojant viešųjų programų lėšas ir sistemingai vystant veiklą savo srityje dėl žemiau išvardintų priežasčių:

1.  Pagrindinės administracinės, vadovavimo ir kitos užduotys bei jų sąlygotos įtampos įgyvendinant ES ir stambius valstybinius projektus, parduodant socialines paslaugas savivaldybėms  tenka būtent šios grandies asmenims.

2.  95 % neformalaus Vilniaus ir Kauno krikščioniškųjų socialinių iniciatyvų forumo NVO vadovai turi socialinių mokslų išsilavinimą ir nėra baigę jokių vadovavimo kompetencijų kursų. Daugelis vadovavimo sprendimų NVO daromi remiantis sveiku protu bei vadovo asmeninėmis savybėmis.

3.  Tarpinės grandies specialistų mokymai, siūlomi konsultacinių įmonių, ypatingai mažesnėms NVO, yra per brangūs. Konsultaciniai seminarai prieinamomis kainomis dažniausiai yra skirti tiesiogiai socialinę pagalbą teikiančių asmenų (soc. darbuotojų etc.) kvalifikavimui. Tokio tarpinės grandies vadovų mokymų, t.y. organizacijos ir personalo valdymo sugebėjimų, trūkumo pasekmė yra didelė šios grandies asmenų kaita dėl perdegimo (burn out sindromas) ir vadovavimo klaidos.

Mokymai kaip būdas ne tik reflektuoti turimą patirtį, bet ir spręsti problemą: teoriniai ir praktiniai Forumo mokymai 2009 m. birželio–2010 vasario mėn.

Taigi, neformaliam Vilniaus ir Kauno m. NVO Forumui reikėjo skubiai spręsti trūkstamų – vadybos ir personalo valdymo –kompetencijų problemą. Kaip jau buvo minėta, prie šio poreikio prisidėjo rūpestis reflektuoti socialinės krikščioniškosios tapatybės klausimus platesniame, teoriniame ir praktiniame kontekste. 2008 metų gegužės mėn. Europos Ekonominės Erdvės ir Norvegų finansinės schemos NVO sektoriui Lietuvoje vystyti agentūrai Kaune VA Caritas Labdaros ir pagalbos fondas prie Motinos ir vaiko globos namų Vilniuje pateikė jungtinės partnerystės projektą, skirtą pusės metų Forumo mokymams finansuoti. Projektas buvo laimėtas ir pinigai projekto vykdymui gauti 2009 metų birželio mėn. pabaigoje.

Forumo mokymai, kurie buvo skirti dešimčiai Vilniaus ir Kauno socialinių krikščioniškųjų organizacijų, pasirašiusių jungtinę projekto vykdymo sutartį, apėmė dešimties dienų ciklo mokymus, susidedančius iš įvadinės teorinės dalies  - keturių bendrųjų visos dienos trukmės paskaitų - bei šešių dienų praktinių užsiėmimų išvažiuojamųjų patyriminių seminarų, skirtų vadovavimo kompetencijoms ugdyti.

Kaip jau minėta, Forumo mokymai buvo orientuoti į dešimt projekto dalyvių – NVO partnerių – arba į 36–50 asmenų. Mokymuose galėjo dalyvauti taip pat ir NVO, nepasirašę projekto partnerystės sutarties, bet sumokėję nario mokestį ir laisvai įsipareigoję. Mokymuose dalyvavo šios organizacijos: Pal. J. Matulaičio soc. centras ir šeimos paramos centras, VŠĮ „Rafaelis“ (darbas su šeimomis), VŠĮ „Kryžiaus namai“ (plati sielovadinė, krizinės pagalbos veikla), VŠĮ „Socialinis veiksmas“ (lietuvos ir ES savanorių veiklos telkimas), Visų Šventųjų parapijos šeimos paramos centras (pagalba probleminėms, nepriteklių išgyvenančioms šeimoms) ir Visų Šventųjų parapijos vaikų laikinos globos namai (alternatyvios instituciniams vaikų namams gyvenimo formoms jaunuoliams, išėjusiems iš vaikų namų ir pradedantiems savarankišką gyvenimą), Lietuvos Caritas, Actio Catholica Patria (savanorių veiklos telkimas), VA Caritas. Taip pat mokymuose dalyvavo tokios organizacijos kaip VŠĮ „Sotas“ (darbas su šeimomis, įvaikinimas, įvaikinusių šeimų palydėjimas), Pal. Vincento Pauliečio draugija (darbas su didelės soc. rizikos šeimomis, asmenimis, savanorių telkimas), VŠĮ „Betzata“ (Ž. Vanje „Arkos“ tipo bendruomenė  Lietuvoje, vienijanti sveikus ir negalią turinčius asmenis).

Ko ir kaip mokomės?

Forumo mokymo turinys buvo paruoštas taip, kad krikščioniškųjų socialinių organizacijų tapatybės ir veikimo klausimas būtų keliamas platesniame teoriniame ir praktiniame kontekste. Todėl keturios įvadinės paskaitos apėmė tokias sritis kaip krikščioniškoji antropologija (asmens samprata), Krikščionių Bažnyčios mokymas apie socialinę karitatyvinę veiklą (Caritą), Socialinis Bažnyčios mokymas, pagrindžiantis solidarų ir darnų, bendrojo gėrio siekiantį veikimą visuomenėje (socialinėse popiežių enciklikose plėtojamas nuo 19 a. pab.) bei socialinis darbas ir bendruomenės telkimas (angl. „community work“) kaip vienas iš sistemingo socialinio veikimo metodų. Šis įvadinį paskaitų kursą VA Caritas paruošė kartu su sielovadininkais, kunigais ir socialinių mokslų specialistais kun. Žydrūnu Vabuolu (Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius), kun. dr. Kęstučiu Kėvalu (VDU teologijos fakultetas), dr. Egle Irena Laumenskaite, dr. Arūnu Kučiku, dr. Birute Švedaite-Sakalauske, Linu Kukuraičiu.

Dar ruošiant teorinį mokymų pagrindą, pagrindinis klausimas, liečiantis socialines krikščioniškąsias organizacijas, buvo iškeltas taip: „Kuo skiriasi – jeigu skiriasi – ir kuo panaši krikščioniškųjų socialinių organizacijų vykdoma socialinė veikla, atliekamas socialinis darbas , lyginant su kitomis NVO?“

Forumo mokymus organizavęs Vilniaus arkivyskupijos Caritas, atsakydamas į šį klausimą, rėmėsi savo patirtimi su silpniausiomis socialinėmis grupėmis visuomenėje – su socialinės atskirties šeimomis, vaikais, paaugliais, jaunuoliais, kuriems sunku adaptuotis bendroje švietimo sistemoje, su benamiais, asmenimis, kurie yra išėję iš įkalinimo vietų,  su pabėgėliais, senyvo amžiaus žmonėmis.

Caritas kaip Katalikų Bažnyčios struktūra savo veikimą apibrėžė kaip nuolatinį buvimą įtampoje tarp profesionalaus socialinio darbo, paslaugų teikimo ir klientų atstovavimo iš vienos pusės ir tarp krikščioniškosios tarnystės, artimo meilės bei meilės darbų iš kitos pusės. Susitikimo, pusiausvyros vieta tarp šių dviejų, iš pirmo žvilgsnio tarsi skirtingų polių socialinių krikščioniškųjų NVO nuomone būtų asmuo ir autentiškas santykis su juo, asmens absoliutaus vertingumo, orumo ir teisių teigimas bei gynimas, kuris grindžiamas asmens sukūrimu pagal Dievo atvaizdą. Šia pirmine krikščioniškąja premisa yra pagrįstas bendrabūvis, santykiai tarp asmenų, lygybė prieš įstatymą, gerovės valstybės koncepcija, visuotinė žmogaus teisių  deklaracija ir pan. Vakarų Europos demokratinių  valstybių pilietinėse visuomenėse.

Antroji, praktinė mokymų dalis, buvo orientuota į praktinių vadovavimo organizacijai ir darbuotojams įgūdžių gilinimą, reflektavimą. Šią mokymų dalį organizavo VŠĮ „Kitokie projektai“, vadovaujami dr. Artūro Deltuvos. „Kitokie projektai“ yra konsultacinė mokymų organizacija, kuri viena pirmųjų Lietuvoje pritaikė „mokymosi per patirtį“, į patyrimą orientuoto praktinio mokymosi metodą neformalios jaunimo ir suaugusiųjų pedagogikos srityje. „Kitokių projektų“ vedami seminarai suteikia galimybę permąstyti turimą vadovavimo, veikimo grupėje, sprendimų priėmimo, atsakomybės prisiėmimo, įsipareigojimo ir pan. patirtis bei išbandyti naujus veikimo organizacijoje, grupėje būdus, saugioje aplinkoje bei stebint ir konsultuojant NVO kolegoms bei ekspertams.

Socialinės krikščioniškosios Forumo organizacijų vadovai priėmė šiuos mokymus kaip reta galimybę reflektuoti  savo veiklą organizacijos ir personalo vadybos kontekste, nors tai iš pradžių gal kiek  ir neįprastai skambėjo socialinėms krikščioniškosioms iniciatyvoms, savo veiklą  remiančiomis visų pirma savanoryste ir greitai kintančia, nestabilia, pasižyminčia mažais piniginiais ištekliais finansine veikla.

Taigi, praktiniai Forumo  mokymai apėmė šešias dienas bei vyko išvažiuojamųjų patyriminių seminarų būdu  mažose grupėse  - iš viso trys grupės  po 12 – 14 asmenų. Praktiniai išvažiuojamieji seminarai vyko rugpjūčio – lapkričio  mėnesiais Vilniaus raj. kaimo tipo sodybose bei buvo lydimi dviejų ekspertų komandos.

Projekto poveikis arba vietoj baigiamojo žodžio

Baigiamasis visų mokymų įvertinimas įvyko 2010 metų sausio 7 d. Vilniuje. Apie 20 baigiamajame seminare dalyvavusių Forumo NVO vadovų pabrėžė, kad mokymų ciklas ne tik leido įsigilinti į vadovavimo klausimus ir pajusti „besimokančios organizacijos“ skonį, kai kartu mokosi ir naujus horizontus atranda tiek vadovai, tiek darbuotojai, tiek savanoriai, bet ir užmegzti bei suintensyvinti asmeninius ryšius tarp Forumo NVO vadovų.

Šie ryšiai ir mokymasis kartu bus tęsiami taip vadinamuose „Vadovų klubuose“, kurie kas mėnesį vyks vis kitoje Forumo NVO ir kuriuose asmeniniu poreikiu ir patyrimu pagrįstas mokymasis, keitimasis idėjomis, turimais resursais bus derinamas su neformaliu bendravimu. Jeigu žvelgsime plačiau, o būtent, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo kontekste, kuriame kuriant socialinių paslaugų tinklą vietinėse bendruomenėse yra itin skatinama partnerystė tarp valstybinių, savivaldybių institucijų ir NVO, tai mokymų ciklas per asmeninius ryšius tarp vadovų, bendradarbiavimo skatinimą ir nuolatinio mokymosi siekį išties įgalino NVO  - ypač vidutines ir mažesnes – drąsiai siekti įvairių lygių tarpinstitucinės partnerystės, teikiant socialines paslaugas bendruomenėje ir tuo būdu aktyviai dalyvauti vietinės bendruomenės kūrime.

Socialinė veikla NVO sektoriuje vis dar yra nemažas iššūkis, kuris, be finansinio neužtikrintumo, neretai marginalinės pozicijos ar pašiepiančio išorės žvilgsnio („kruopelių dalintojai“, „labdaringų sriubų pilstytojai“) vis dėlto suteikia gilų pasitenkinimą ir prasmę. Kaip atsiliepimuose apie Forumo mokymus yra pasakęs vienas iš Forumo NVO vadovų, jis mokymų metu supratęs, kad ir toliau norįs „stiprinti pagalbą asmeniui, atrasti palaimą skirtumuose, išbūti netikrume iki būsime pakankamai subrendę ir tada plyšti...“.

Erika Speičytė-Ruschhoff

VA Caritas mokymų programų koordinatorė
Forumo mokymų koordinatorė

Rėmėjai