1

Diana Rasimovičiūtė Vankuveryje. Nuotrauka – R. Kokšarovs/BFL.

Įpusėjus žiemos olimpinėms žaidynėms, laikas pasvarstyti, ar mes galime vadintis žiemos sporto šalimi.

Į medalių lentelę nėra ko žiūrėti. Ten Lietuvos nėra. O kad nebus – žinojom ir prieš savaitę, ir pernai, ir prieš ketvertą metų. Pagirtinas ikiolimpinis Dianos Rasimovičiūtės optimizmas – žadėjo kovoti dėl aukščiausių vietų.

Tie, kurie biatloną seka per „Eurosportą“ (visada rodo gyvai, nes tai – bent Vokietijoje ir aplink ją – žiemos sporto šaka numeris 1 – žiūrovų susirenka daugiau nei į ledo rutulį), turbūt pastebėjo, kad Pasaulio taurės etapuose D. Rasimovičiūtė retokai pretenduodavo užkopti ant pakylos. Tačiau tuo ir prikausto biatlonas – iki paskutinio šaudymo niekas nežino, kaip baigsis lenktynės. Dažnai pasitaiko, kad tarp prizininkų įsiterpia netituluotas sportininkas.

Ne pirmus metus D. Rasimovičiūtė čiuožia greitai, neretai patenka į dešimtuką greičiausiųjų. Tetrūksta tik šaudyti be klaidų ir tikėtis, kad kitos 20–30 panašaus meistriškumo konkurenčių tą dieną šaudytų prasčiau nei įprasta. Tikimybė yra. Tereikia tik antgamtinių galių pagalbos. Bet ir to, man atrodo, galiausiai nepakaktų. Antgamtinės galios biatlone įtartinai glaudžiai susijusios su realybe: dieviškai pasiseka toms šalims, kurios vysto žiemos sportą, stato bazes ir t. t. Pavyzdžiui, kazachai, gudai.

Bazių profesionalų meistriškumui kelti galima išsinuomoti pas latvius, tačiau blogiausia tai, kad Lietuvoje D. Rasimovičiūtei nėra konkurencijos ir nematyti pamainos.

Vyrų biatlonininkų padėtis priešinga. Turim keturis (o gal ir daugiau), labai jaunus (trims iš jų – apie 20, vienam – 25 metai). Individualiose Pasaulio taurės etapų rungtyse nedalyvauja, dar per silpni. O štai estafetėje mūsų ketvertukas jau šmėžuoja. Tarp 26 šalių deleguojančių komandas, mūsiškiai šauniai kaunasi dėl nepaskutinės vietos su britais, serbais, vengrais). Visada smagu pamatyti kaip šmėkšteli lietuviai sportininkai (net kai norvegai, vokiečiai, rusai ar pan, lenkia visu ratu) kokiame nors Oberhofe, kur tribūnose staugia dešimtys tūkstančių žiūrovų. Smagu dėl dviejų dalykų: pirma – kad lietuviai jauni ir jiems viskas priešaky (jei progresuos, po kokių 4–8 metų išsikovos teisę dalyvauti olimpiadoje); antra – šaunu, kad apskritai kažkas atstovauja Lietuvai, kaip šiaurės šaliai, biatlono trasose.

Atsižvelgiant į tai, kiek pas mus dėmesio ir palaikymo susilaukia biatlonininkai (o ir slidininkai), galime konstatuoti, kad turime tokius rezultatus, kokių nusipelnėme. O D. Rasimovičiūtė netgi kilsteli mūsų šalį gerokai aukščiau, nei esame verti būti.

Kodėl pas mus neatrandama daugiau tokių talentų kaip D. Rasimovičiūtė? Nėra bazių, trenerių, tradicijų. Sniego ilgai nebūdavo. Dabar prisnigo (ryškiai per daug), bet vėl blogai – biudžetai tušti, nėra už ką slidžių pirkti. Matėt, kiek parduotuvėje kainuoja slidės, batai, apkaustai, lazdos, apranga, slidžių tepalas? Gal geriau nežiūrėkit. Dar materialistine dialektika užsikrėsit, pradės rodytis, kad sportas – išimtinai turčių privilegija.

Blogi laikai? Seniau irgi būdavo daug neteisybės. Latviams, estams, gudams kažkas kažkada įrengė tramplinų, rogučių trasų, daug slidinėjimo bazių. Jie žiemos sportą taip pamėgo, kad iki šiol tebevysto. O mes turim tik vieną bazę Ignalinoje, ir tą pačių – apgriuvusią. Todėl mūsų (kitaip nei bet kurios kaimyninės šiaurinių platumų šalies) ir nėra pastarojo dvidešimtmečio žiemos olimpiadų medalių lentelėse.

Medaliai mums grėstų, jei į žiemos olimpinių žaidynių programą perkeltų krepšinį, stalo tenisą ir kitas į vasaros olimpinių žaidynių programą įrašytas sporto šakas. Juk krepšinis visame pasaulyje žaidžiamas žiemą. Vasarą krepšininkai atostogauja.

Sakysit, ką tu čia paistai, ir kokiu pagrindu? O tokiu – juk šių žiemos olimpinių žaidynių ugnį įžiebė kanadietis krepšininkas Steve‘as Nashas. Manot, kad atsitiktinai? Visiems aišku, jog krepšinis (kaip ir dar bent tuzinas salės žaidimų) yra žiemos sportas, bet niekas nė piršto nepajudina, kad ši neteisybė būtų atitaisyta.

Pasaulyje daug visokių akis badančių neteisybių. Ir ką? Ir nieko. So it goes – kaip rašė Vonnegutas.

2

„Džiugina du dalykai – jog mes ne materialistai, ir kad visiems kaimynams sekasi“. Iš kairės – lenkė J. Kowalchyk (bronza), švedė A. Haag (sidabras), norvegė M. Bjoergen (auksas) džiūgauja laimėjusios 15 km slidinėjimo varžybas. EPA nuotrauka

Kokie greiti visi pamiršti olimpinį principą – svarbiausia yra dalyvauti, o ne nugalėti. Burnoja ant mūsų slidininkų, kas netingi – atseit anie yra turistai. Už mūsų visų pinigus ir t. t.

Baisus aukso (ir kt. metalų) godulys. Kaip ir visame pasaulyje. Pamėginkit paguosti bet kurį rusą, kad svarbiausia yra dalyvauti – pasiųs ant mažai raidžių. Rusams labai skaudu, jog ne tik vokiečiai, amerikiečiai, pusė Azijos, skandinavai, bet ir visokie šveicarai, prancūzai turi daugiau medalių už juos, o olimpiada – ne begalinė ir tikrai visų jau nebespės aplenkti, kad ir kaip sektųsi.

O mums kažkaip nusišvilpt į tas žieminio aukso dalybas. Mes ramūs kaip danai (šitie irgi neskandinaviškai silpnoki žiemos sportuose ir ant sniego ar ledo realiai nepretenduoja į medalius). Džiugina du dalykai – jog mes ne materialistai, ir kad visiems kaimynams sekasi.

3

Ledo ritulys mūsų šalyje populiarėja. 2009 m. pasaulio ledo ritulio čempionato I diviziono A grupės varžybos Vilniaus „Siemens“ arenoje: Lietuva – Japonija. Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL © Baltijos fotografijos linija

Jei mūsų ledo ritulininkai susiimtų ir patektų į elitinį divizioną (kas šiek tiek tikėtina), jei jame įsitvirtintų (kas mažiau tikėtina) ir po 4, 8 ar 12 metų rungtyniautų olimpiadoje, tai jau būtų antgamtinis pasiekimas. Prilygtų medaliui. Ir ne pačiam prasčiausiam.

Nors būtent lietuviai iš Šiaurės Amerikos kadaise užvežė į šiuos kraštus ledo ritulį ir išmokė po karo rusus jo taisyklių, pačioje Lietuvoje (anuomet – LTSR) tvirti pamatai šiam sportui nebuvo pakloti. Kitaip nei Latvijoje, su kurių rintine, su jų Rygos „Dinamo“ nei mūsų rinktinei, nei Elektrėnų „Energijai“ nėra ko lygintis. Elektrėniškiai atvirajame Latvijos čempionate kaunasi dėl trečiosios vietos. Rygos „Dinamo“ ten nežaidžia. Jiems per žemas lygis, jie kaunasi „žemyninėje“ lygoje su rusų klubais.

Beje, toje „žemyninėje“ ledo ritulio lygoje žada kautis Vilniaus „Vėtros“ (futbolo) klubas. Į finansines bėdas pakliuvusį klubą įsigijo investuotojai iš Rusijos, prisižadėdami ne tik sumokėti futbolininkams neišmokėtus atlyginimus, bet ir įsteigti ledo ritulio komandą „Vėtra“ su 15 milijonų dolerių metiniu biudžetu ir kovoti toje labai pajėgioje lygoje. Kol kas futbolininkai, pernykščiai „A lygos“ vicečempionai uždirbtų pinigų neatgauna, nežinioje ruošiasi artėjančiam sezonui. Nežinioje ir tas „Vėtros“ ledo rutulio superklubas su kosminiu biudžetu.

Gali būti, kad tame projekte realios tėra tik vizijos – neaišku iš kur tokie pinigai ir kas žaistų. Be visų tų vizijų turim Zubrų, Kasparaitį ir būrį perspektyvaus jaunimo. Dar turim karą tarp ledo ritulio federacijos vadovo ir rinktinės kandidatų. Apie pusė rinktinės žaidėjų reikalauja, kad federacijos prezidentas pasitrauktų, antraip – atsisako žaisti. Tas karas toks rimtas, kad teko atšaukti draugišką tarptautinį turnyrą, kuris būtų buvęs geras pasirengimas balandžio mėnesį vyksiančiam I diviziono pasaulio čempionatui. Nugalėtojai – keliaus į elitą, paskutinę vietą užėmusieji – iškris į II divizioną.

Bijau, kad mūsiškiai neiškristų. Nes atmosfera komandoje ir aplink ją labai daug ką reiškia. Neaišku, kas tame konflikte teisus, tačiau nėra sveikintina, kad federacijos vadovas taip laikosi kėdės. Neįsivaizduoju, ką galima įrodyti ar nuveikti nesutariant su žaidėjais, su treneriais.

Pas mus įprasta susitapatinti su savo postais. Visa mūsų sporto biurokratija LTOK, KKSD, federacijose yra per ilgai užsisėdėjusi. Nesukurta jokia valstybės sporto strategija. Apgailėtini sporto lobizmo rezultatai – net latviai keleriopai geriau remia sportą.

4

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Keiksnojant slidininkų pasirodymus, vienas kitas ekspertas prisimena Prezidentės veto dėl Copely pilietybės. Atseit šitie šokėjai būtų kur kas aukštesnę vietą paėmę. Na taip, būtų.

Bespoksant olimpinius figūrinius čiuožinėjimus mintijau – kur šuo galėtų būti pakastas toje pilietybės istorijoje. Kadangi nematau priežasčių demonizuoti D. Grybauskaitės ir tebetikiu, kad ji Lietuvai siekia ir linki tik gero (taip pat – ir gerų rezultatų), teko atmesti visas konspiracijos teorijas ir pagrindine priežastimi laikyti Konstituciją, Konstitucinę Dvasią ir Konstitucinį Teismą. Pastarasis jau išaiškino, kad „atskirais“ atvejais pilietybe švaistytis nederėtų.

Kadangi Konstitucinis Teismas – aukščiau visko, o apie diktatūrą laikraščiai ėmė rašyti gerokai per anksti ir perdėdami – štai ir neturime Vankuveryje LR pilietės Copely su tautiečiu Stagniūnu.

Tiesą sakant, dėl šokėjų ant ledo gaila truputį, bet, kita vertus, nelabai. Prisipažinsiu – aš ir Drobiazko su Vanagu itin retai žiūrėdavau. Nes organizmas priešinasi tiems sportams, kuriuos teisėjai vertina balais.

O be to – baisiai gailu žiūrėti, kaip šokėjai be paliovos griuvinėja. Išsipuošia, apsikabinėja blizgučiais, dzinguliukais (net vyrai) – kaip estradinio ansamblio aktyvistai. Ir dar tas pabrėžtinas seksualumo perteklius rūbeliuose, tiksliau – jų stygiuje. Besaikis kosmetikos eikvojimas – bent po pusę svaro ant vieno veidelio. O dar tos šypsenos – iki skausmo, net tada, kai jau nebėra ko šypsotis. Tai regėdamas norom nenorom pradedi įtarinėti klastotę. Vaidybą ir klastą (daugiau maivosi tik snieglentininkai). Retai kada ištverdavau laukti mūsiškių.

5

Britų greitojo čiuožimo trumpuoju taku komanda EPA nuotrauka

Pabaigai – šiek tiek optimizmo ir pamatuotos vilties. Regis, ir ateity bus kam garsinti Lietuvą žiemos olimpiadose. Ir net kovoti dėl medalių. Yra dar tokia gana nauja sporto šaka – greitasis čiuožimas trumpuoju taku (nežinau, kaip tiksliai išversti pažodžiui, o gal kas sukūrė kitą terminą: short track speed skating). Yra tokia penkiolikmetė Agnė Sereikaitė, kuri yra viena stipriausių čiuožėjų savo amžiaus grupėje. Netruks prabėgti keleri metai ir A. Sereikaitė čiuoš didžiajame sporte. Nors toje šakoje abu dešimtmečius ji įtraukta į olimpinių žaidynių programą, dominuoja korėjietės, kinės, kanadietės, amerikietės, iš anksto pasiduoti neverta (europietės taip pat retkarčiais įsiterpia į prizininkes). Anksčiau ar vėliau turėsim medalių žiemos olimpinėse. Kad ir kaip prastai (ne)dirbtų mūsų sporto funkcionieriai. Entuziazmas įveikia stagnaciją. Amžinai tušti nebūsim.