Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė. Mano Tėvynė – prie jo širdies: dienoraštis ir laiškai. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010

„O dabar – apie tikrąjį mano dienoraščio tikslą. Aprašysiu tik tokias akimirkas, kuriomis iš tiesų gyvenu, kitaip tariant, kai esu drauge su savo širdies vyru. Mano širdyje Jis, mano Kilnusis, numylėtasis, įkūnytasis idealas“ – taip 1884 m. sausio 2 d. pradėdama savo dienoraštį rašo Prahos vokietaitė Gabriela Eleonora Mol (vok. Gabriela Eleonora Mohl), būsimoji „savo širdies vyro“ – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, tautos patriarcho Jono Basanavičiaus žmona. Turbūt mažai kam žinomas faktas, prasprūdęs ir nesulaukęs deramo kultūros istorikų dėmesio, apie daktaro Jono Basanavičiaus šeimyninį gyvenimą, jausmus žmonai pagaliau tampa nušviestas skaidria moteriškos meilės šviesa.

Pirmąkart lietuviškai išleidžiamas, Vaido Šeferio iš vokiečių kalbos išverstas Gabrielos Eleonoros Mol-Basanavičienės dienoraštis ir laiškai – tai puiki galimybė rekonstruoti nelabai žinomą ir pažįstamą Jono Basanavičiaus gyvenimo tarpsnį. Knygoje „Mano Tėvynė – prie jo širdies“ publikuojami Basanavičienės tekstai, parašyti 1883-1890 metais (greta vokiškojo originalo pateikiamas lietuviškas vertimas). Šis laikotarpis rėmina ir apima visą J. Basanavičiaus santuokinį gyvenimą: 1883 metų rudenį Prahoje jis susipažįsta su savo būsimąja žmona Ele, kurią veda 1884 m. balandžio 15 d. Vienoje. Po beveik penkerių santuokos metų, 1889 m. vasario 28 d. Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė, pralaimėjusi kovą su džiova, miršta Lomo mieste, Bulgarijoje.

Kaip teigia knygos sudarytojas ir vertėjas Vaidas Šeferis, „šis leidinys buvo sumanytas kaip bandymas praturtinti biografinės literatūros apie Joną Basanavičių fondą. Tačiau gilinantis į sukauptą archyvinę medžiagą, ėmė vis labiau ryškėti iki šiol niekieno netyrinėti klodai – Basanavičiaus žmonos Gabrielos Eleonoros Mol portretas ir jos šeimos istorija. Turima medžiaga buvo tokia iškalbinga ir įdomi, kad susidomėjimas Basanavičienės asmenybe ir kilme pamažu nustelbė pirminį sumanymą“.

Skaitant dienoraštį ir laiškus, ima ryškėti tautos patriarcho moters paveikslas – tai išsilavinusi, graži, elegantiška ir išdidi jauna moteris. Šalia jos visai kitaip, netgi neįprastai ar neįtikimai atrodo ir pats Basanavičius. Anot V. Šeferio, „esame įpratę įsivaizduoti Basanavičių kaip seną ir žilą, bet Prahos gatvėmis vaikščiojo jaunas elegantiškas vyras, veikiausiai nesiskundęs damų dėmesio stoka. Joks kitas šaltinis nepriartina mums Basanavičiaus taip išraiškingai, į pablyškusius tautos patriarcho skruostus grąžindamas gyvo žmogaus raudonį“.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistame leidinyje, greta Basanavičienės dienoraščio, pateikiami ir išlikę jos laiškai Jonui Basanavičiui, seseriai Marijai Mol-Proskei bei sesers laiškai tautos patriarchui. Taip pat leidinį papildo gausi vaizdinė medžiaga – išlikusios fotografijos, dokumentai. Šie išlikę asmeniniai Basanavičiaus žmonos dokumentai–tekstai liudija, kad jos gyvenimas – vienas gražiausių tyros, pasiaukojančios meilės pavyzdžių lietuvių kultūros istorijoje: „prašiau nesiskirti su manimi, tačiau taip pat reikalavau nepaisyti manęs ir eiti tik paskui savo laimę“.