Muzikos informacijos ir leidybos centro „Lietuvių klasikos“ serijoje išleista kompaktinė plokštelė „Daina apie liūdesį ir džiaugsmą“ skirta lietuvių muzikos klasikui, kompozitoriui Jonui Nabažui (1907-2002) ir jo muzikai – iki šiol niekur neįrašytai, itin retai skambančiai koncertų salėse ir daugiausia žinomai iš vos keleto muzikologinių aprašymų.

Gana negausios Jono Nabažo kūrybos sąraše vyrauja smulkių žanrų kamerinė muzika, o įrašams buvo pasirinkti ryškiausi kompozitoriaus opusai, tarp kurių – ir didesnės apimties darbai: Sonata fortepijonui, Styginių kvartetas Nr. 1, simfoninė poema „Daina apie liūdesį ir džiaugsmą“, dėmesio sulaukę dar tarpukario Lietuvoje bei kur kas vėlesnio laikotarpio Trio smuikui, altui ir fortepijonui. Šios kompozicijos atskleidžia autoriui būdingą saikingai modernią, impresionizmo bei „tautinio romantizmo“ bruožais nuspalvintą stilistiką, kurioje neįmanoma neišgirsti ir Nabažo kompozicijos mokytojo – Juozo Gruodžio – pamėgto tirštoko skambesio; netgi po studijų Paryžiaus pedagoginėje mokykloje kompozitorius nepasidavė tenykščiams vėjams ir ištikimai tęsė profesoriaus Gruodžio kūrybines tradicijas. Jono Nabažo kompozicinė kalba nuo pat pirmųjų iki paskutiniųjų opusų liko nepaveikta stilistinių pokyčių, lūžių, o atvirkščiai – tekėjo tolygia, nekintančia vaga, tad ir nuo kitų plokštelėje skambančių kūrinių laiko požiūriu ganėtinai nutolęs Trio (1977; atl. Darius Dikšaitis, Gediminas Dačinskas ir Eugenijus Žarskus), nepateikia muzikinių netikėtumų.

Titulinis plokštelės kūrinys – Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (dirig. Robertas Šervenikas) atliekama simfoninė poema „Daina apie liūdesį ir džiaugsmą“ (1933), sukurta Nabažui perskaičius Nietzsche’ės veikalą „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ ir vien dėl aliuzijų į šio filosofo kūrybą tarybiniais metais sulaukusi nepasitikėjimo bei nepagrįstos kritikos. Tuo tarpu po premjeros Valstybės teatre 1936 metų lapkričio 27 dieną, dar Nepriklausomos Lietuvos muzikos kritikas Vladas Jakubėnas rašė: „Ši muzika – ne plačiai publikai, nėra joje plataus lyrinio „švungo“; ji galėtų būti gimusi kur nors Leipcigo ar Berlyno konservatorijos sferose; tačiau jos meninės tendencijos – taurios, gilios; stilius – gan naujoviškas, drąsūs sąskambiai. Į Nabažą reikia atkreipti kuo didžiausią dėmesį“. Monumentalus, vietomis net masyvus poemos skambesys sukuria didingo epo įspūdį. Šie apibūdinimai tinka ir ištikimos lietuvių muzikos propaguotojos pianistės Birutės Vainiūnaitės interpretuojamai Nabažo Sonatai (1931), tačiau joje jau kur kas didesnę dalį užima impresionistiniai tonai. Po metų pasirodęs Styginių kvartetas Nr. 1 (1932; antra redakcija – 1957) pasak CD bukleto autorės ir Jono Nabažo gyvenimo bei kūrybos žinovės Vytautės Markeliūnienės, „byloja griežtesnę išraiškos priemonių atranką (...). Šio keturių dalių ciklo faktūra – skaidresnė, harmonija – diatoniškesnė (...). Komponuodamas šią partitūrą kompozitorius nagrinėjo Edvardo Griego kvartetus ir tai ko gero sąlygojo kūrinio romantinį polėkį, šiaurietiško kolorito atspindžius (...)“. Šį opusą įgrojo „Chordos“ styginių kvartetas.

1. Daina apie liūdesį ir džiaugsmą (1933)
2. Sonata. Allegro moderato (1931)
3. Sonata. Scherzo
4. Sonata. Adagio
5. Sonata. Finale. Allegro
6. Trio. Allegro (1977)
7. Trio. Andante
8. Trio. Allegro vivo. Energico
9. Styginių kvartetas Nr. 1. Allegro vivo (1932)
10. Styginių kvartetas Nr.1. Scherzo
11. Styginių kvartetas Nr. 1. Andante
12. Styginių kvartetas Nr.1. Finale. Allegro

Jonas Nabažas „Styginių kvartetas Nr. 1. Allegro vivo“

Daugiau informacijos Muzikos informacijos ir leidybos centro tinklapyje