Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – kai geriau pagalvoji, priežodis nekeliantis abejonių veikiausiai labai retais atvejais. Nepaisant to, posakis gajus. Ir, ko blogo, aktualus.

Vienas bičiulis filosofas, nutaisęs beveik rimtą veido miną, maždaug šitaip bylojo: žodžio reikšmė atsiranda iš jo vartojimo, tokiu atveju ir su krikščionių partija viskas gerai. Juk ką absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų turi omenyje, kai sako „aš esu krikščionis“? Dažniausiai tik tiek, kad per Kalėdas papuošiu eglutę, per Velykas padažau ir padaužau kiaušinių, abiem progom užsuku į bažnyčią, be to, dar esu kažką girdėjęs apie Dešimt Dievo įsakymų, manau ir sakau, kad jų laikausi. Religinę (griežtai kalbant) prasmę, šis žodis jau senokai prarado. Tai ir nėr čia ko piktintis, kad atsiranda tų, kurie jį taiko plačiai priimtosiomis prasmėmis.

Kita bičiulė kitąsyk, nutaisius išties rimtą miną, paklausė: ką reikia baigti, kad būtumei ekspertas? Nesupratau klausimo. Na, žiūrėk, sako, štai kai tik įsijungi kokią rimtesnę televizijos laidą, ten jau ir bylojas koks nors ekspertas, iš pažiūros prieš mėnesį bakalauro diplomą įgijęs, bet jau ekspertas. Arba analitikas... O tu į jį žiūri ir galvoji, na, koks jisai analitikas, ką jis išanalizavo. Pliurpia tai, kas ir taip visiems aišku ir jau analitikas... Ot negaliu – pykteli. O tu, sakau, ką, norėtum, kad jo titre būtų parašyta „X kontoros begėdiškai jauno amžiaus plepys“? Juokiamės.

Abi istorijos yra labai panašios. Abi jos apie tai, kaip žodžiai įgyja naujų reikšmių, o senosios dar niekur nedingsta. Žvilgteliu į tarptautinių žodžių žodyną, kuris byloja: „ekspertas – mokslo, meno ar kt. sričių žinovas, kviečiamas atsakyti į klausimus, reikalaujančius spec. žinių“, „analitikas – žmogus, mokantis, gebantis, linkęs analizuoti, naudotis analize.“ Abiem atvejais akivaizdus vertinamasis atspalvis, analitikas ar ekspertas tai toks darbuotojas, kuris išties išmano savo darbą. Ir nė žodžio apie tai, kad kai kuriose įstaigose darbuotojas yra tiesiogiai samdomas eksperto pareigoms, o tokiu atveju apibūdinimas ekspertas nevykėlis ar dar riebesnis, anaiptol nėra oksimoronas.

Tokių vertinamųjų žodžių, iš kurių bandoma pašalinti įprastines vertinamąsias reikšmes, yra vis daugiau. Štai kiekviena ministerija, savivaldybė ar šiaip rimta valstybinė įstaiga yra pilna specialistų („specialistas – žmogus, gerai mokantis kurį nors darbą, įgijęs, turintis specialybę“). O dar jie ir kiti, privataus verslo struktūrose dirbantys asmenys labai dažnai vadinami tiesiog profesionalais (tai ne tik „asmuo turintis profesiją, specialybę“, bet ir „kurios nors srities specialistas, gerai išmanantis savo darbą“). Visa tai, ką naujasis vadybinis žodynas (ar, piktybiškai tariant, žargonas), bando išversti į lietuvių kalbą kaip emociškai ir vertybiškai neutralius žodžius (nes tokie jie yra kitose kalbose, pavyzdžiui, anglų), lietuvių kalbos aplinkoje virsta karikatūrinėmis situacijomis, primenančiomis pulkininko antpečių lipdymą prie penkiamečio vaiko marškinėlių trumpomis rankovėmis. „Pas mus dirba ekspertas Pavardenis“ neskamba net taip neutraliai, kaip, tarkime, „mūsų žmogiškuosius išteklius sudaro Pavardenis, Pavardenė, Pavardenytė ir Pavardenienė“. Ekspertas!? – tai kodėl jūs taip nevykusiai dirbat, jei pas jus vieni ekspertai ir specialistai? - piktinasi minėta mano bičiulė ir, tikiu, daugybė panašiai naujos terminijos nepriimančių žmonių.

Kalbos komisija, susijaudinanti dėl menkiausio kryptelėjimo ne visai lietuviškos abėcėlės ar netradicinio žodyno link, čia atkakliai tyli. Matyt, laiko tai natūralia kalbos kaita. Žodžiai čia tarptautiniai, lietuvių kalboje senokai priimti. Nėra dėl ko pykti. Pavyzdžiui, jei ant pastato užrašyta Forum Palace – tai negerai, be viso kitko, užrašas dar ir nesuprantamas. O štai televizinis titras „V. Pavardenis, ekspertas“ – puikiausiai suprantamas. Ar tikrai?

Lengviausia atsakyti, jog reikia laiko, reikia palaukti, kol žmonės pripras prie naujųjų terminų, kol pradės juos vartoti tomis naujosiomis, neutraliosiomis reikšmėmis. O taip tikrai bus. Dešrainis pradžioje irgi atrodė ir kvailas, ir juokingas, ir nevykęs, kažkoks anekdotas, o ne žodis. Ir nieko, pripratom. Ką jau kalbėti apie devyniasdešimtaisiais beveik kriminalizuojantį pavadinimą verslininku (atsižvelgiant į tuometines realijas, tiksliau būtų rašyti biznierium), dabar jau nieko, nebemanome, kad jie pardavinėja ką nors tokio, ką dar vakar pavogė. Priešingai, sėkmingas ar turtingas verslininkas jau ne kaltinimas, o komplimentas.

Gal ir išties priprasime, gal ir išties tereikia truputėlį palaukti, gal ir išties negalima kliudyti kalbos raidai. Ir jei nekliudysime, gal tikrai krikščionims nebebus būtina tikėti Dievą, o iš ekspertų-analitikų-specialistų jau niekas nebesitikės nei žinių, nei tiesos, ir netgi teisybės. Galbūt. Bet kaip tuomet reikės vadinti tuos kitus, kurie tiki arba išties gerai išmano savo sritį?