http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/40788

Mindaugas Pocius. Apie kritiką be „emocijų“

2010-02-22
Rubrikose: Sankirtos  Visuomenė » Istorija ir atmintis 
Partizanai

Didelei daliai šiuolaikinės Lietuvos visuomenės būdinga aklai pasitikėti žiniasklaida. Informaciniame lauke sunku susivokti ir rasti patikimą informaciją. Nepriklausomam objektyviam požiūriui būtinas ne tik siekis, bet ir gebėjimas kritiškai analizuoti.

Neseniai savaitraštyje „Literatūra ir Menas“ (2010 01 15 - 22 d., nr. 3, nr. 4) pasirodė Rimanto Jokimaičio straipsnis „Lietuvos partizanų kovų vaizdai „Kitos mėnulio pusės“ šviesai pašvietus“. Šalia aiškinimų, kaip sovietų propaganda vaizdavo partizanus, ir pasipriešinimo istorijos detalių, ten kalbama apie Mindaugo Pociaus monografiją „Kita Mėnulio pusė. Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944 – 1953 metais“

Perskaitęs R. Jokimaičio rašinį, susimąsčiau, ar nevertėtų atsakyti ? Pirmiausia, dėl to, kad jame, man regis, netiksliai arba, gal būt, net iškreiptai suvokiama, apie ką mano knyga, koks jos tikslas, uždaviniai, tyrimo objektas bei metodai. Antra vertus, rašinyje pernelyg dažnai (netvirtinu, kad sąmoningai) knygai ir jos autoriui priskiriama tai, ko jis neteigė.

Apie ką knyga ir kokie jos autoriaus tikslai?

Pagrindinė R. Jokimaičio straipsnio mintis – M. Pocius pateikia sovietinių ideologų formuotą pasipriešinimo istorijos ir partizano vaizdinį. „Knygos tekste (nuotraukos kalba kitaip) siekiama įrodyti, kad Lietuvos partizanai buvo labai panašūs į sovietmečio propagandos nupieštus banditus“ – užtikrintai teigia R. Jokimaitis.

Tas tvirtinimas laužtas iš piršto ir, tiesą sakant, užgaulus. Ką ir kaip piešė sovietinė propaganda, žinau, ir monografijoje rašiau.

„Sovietinė istoriografija vykdė politinius bei ideologinius valdžios užsakymus. Jų tikslas buvo „demaskuoti“, apjuodinti partizanus ir visą pasipriešinimo sąjūdį. Siekiant sukompromituoti kovą dėl nepriklausomybės, melas ir faktai buvo sumaišyti į neatskiriamą lydinį. Žmonėms bruktas pokario tikrovės neatitinkantis vaizdas. Penktajame–šeštajame dešimtmečiais sovietinė koncepcija pasipriešinimo sąjūdį dažnai siekė prilyginti paprastoms banditų gaujoms. Komunistų partijos propagandininkai, istorikai, žurnalistai visaip stengėsi rezistencijos dalyvius diskredituoti: parodyti vien kaip nacių kolaborantus, sadistinių polinkių banditus arba aršius socializmo statybos priešus - „buožes“. (...) Tendencinga faktų atranka – būdingas sovietinio laikotarpio istorikų metodologijos bruožas, todėl apie objektyvius mokslinius tyrimus neverta kalbėti. (...) Sovietiniai propagandininkai, siekdami su purvais sumaišyti partizanų įvaizdį, visą rezistenciją ir jos idealus, ypač eksploatavo plėšimų bei smurto prieš šeimas temą. (...) Stengtasi sudaryti įspūdį, kad partizanai nieko daugiau neveikė, kaip tik plėšė ir sadistiškai žudė šeimas. Tai buvo nuolatinis ideologinis instrumentas ir propagandinis ginklas. Apie žiaurumus buvo rašyta tiek daug, jog šmeižto atvirkštinis poveikis jaučiamas iki šiol – niekas nenori gilintis, tirti ar rašyti šia „tabu“ tylomis paskelbta tema. Tyrėjas bematant gali būti apšauktas partizanų juodintoju, falsifikatoriumi, geriausiu atveju – įtartas blogais ketinimais“ (18-19 p.).

Taigi, ką rašiau, jau pildosi - esu įtariamas blogais ketinimais – noru sovietinės propagandos štampais piešti partizanus. Jei būčiau norėjęs kažką panašaus daryti, tokio sovietinių darbų vertinimo nebūčiau pateikęs. Be to, Lietuvos ypatingajame archyve saugoma nemažai nuotraukų su partizanų nužudytais žmonėmis – ar sunku buvo jas įdėti? Bet „nuotraukos kalba kitaip“.

Toliau R. Jokimaitis rašo “Jie (sovietai – M.P.) pasiekė, kad diskusijų apie partizanus leitmotyvu tapo „nusikaltimai“. Ir M. Pocius taip mato temą. Tuo remdamasis, jis aiškina fundamentalios sintezės „Lietuva 1940–1990“ autoriams, kad partizanų nusikaltimams („kovai su kolaboravimu“) turėjo skirti 1/3 viso teksto (p. 33). Sovietinės partizanų istorijos konstrukcija lemia „Kitos Mėnulio pusės“ struktūrą. Tuo remiantis surašomos išvados.“

Šie teiginiai neparemti jokiais argumentais. Pirmiausia, įvade aiškiai parašyta, kad tai nėra pasipriešinimo istorijos apibendrinimas ar sintezė, o tyrimui pasirinktas „tik vienas pasipriešinimo istorijos aspektas“ (p.13). Antra, niekur knygoje nededamas lygybės ženklas tarp dviejų skirtingų tyrimo objektų, tai yra „partizanų nusikaltimų“ ir „kovos su kolaboravimu“, sintezės autoriams neaiškinama, kad „partizanų nusikaltimams“ reikėjo skirti trečdalį teksto. To knygoje nėra. Kalbama apie prieštaringą „kovos su kolaboravimu temą“ (p.33). Trečia, jei pažiūrėti į knygos struktūrą, tai iš 14 skyrių, tik 3 skyriuose („Plataus masto baudžiamosios akcijos“, „Šeimų žudynių klausimas“ ir „Kolonistų naikinimas“) plačiau kalbama apie partizanų teroro praktiką ir nusikaltimus. R. Jokimaitis „nepastebi“ ištisų skyrių, skirtų visai kitiems siužetams (miestelių puolimams, baudžiamųjų statutų nagrinėjimui, psichologiniam karui). Kitas dalykas - skaudūs klausimai patraukia dėmesį, ryškiai matomi, tekste jie atvirai ir visapusiškai nagrinėjami, nes iki šiol tokių tyrimų nebuvo. Neabejoju, jei tyrimo objektu būčiau pasirinkęs partizanų žygdarbius ir didvyriškumą (heroizmą), knyga sujaudintų skaitytoją kitaip. Pasipriešinimo istorijos herojiškumas istorinėje literatūroje pakankamai gerai ir plačiai aprašytas. Jeigu tai būtų nutylėta, būtinai imčiausi tirti šią temą.

Knygos anotacijoje aiškiai pasakyta: „Monografijoje tiriama viena prieštaringiausių, jautriausių ir sudėtingiausių Lietuvos naujausiosios istorijos problemų – 1944–1953 m. lietuvių antisovietinio pogrindžio kova su kolaboravimu. Posovietinė istoriografija netyrė ir nutylėjo šią temą, todėl darbe, remiantis gausiais, dažnai pirmą kartą panaudotais archyviniais šaltiniais, atskleidžiama pogrindžio vykdyta kolaboravimo prevencija, kovos su tikrais ir tariamais kolaborantais procesas, raiška, specifika, daug dėmesio skiriama partizanų taktikos bei baudžiamosios politikos klausimams, nagrinėjama pogrindžio teroristinių kovos metodų problema, siekiama naujai interpretuoti ir įvertinti to meto įvykius.“

R. Jokimaitis stebisi „kaip mūsų laikais atsiranda tokios knygos ir ko tikisi jos autorius ar autoriai?“ Gal čia užuomina - cenzūra būtų neprošal? Negalintis patikėti savarankišku tyrimu (juk turi būti neišaiškinta „kenkėjų“ grupelė), susirūpinęs R. Jokimaitis bolševikiniu stiliumi įtariai kelia klausimą: „O gal tikrai Istorijos institute dirba koks užsilikęs cenzorius, kuris rūpinasi M. Pociaus minimos „istorijos politikos“ (p. 195) įgyvendinimu?“ Nejučiom kyla asociacijos su Stalino laikais, kai įvairiose institucijose būdavo ieškoma užsislėpusių, „užsilikusių“ „buržuazinių nacionalistų“, varančių juodą darbą „tautos priešų“. Išties “sąmokslo teorijos“ šiandien populiarios.

Susidaro įspūdis, kad R. Jokimaitis arba nelabai suprato, apie ką knyga, arba sąmoningai iškraipo autoriaus sumanymą bei motyvus ir taip klaidina skaitytoją.

Juodosios technologijos“?

Pateiksiu keletą pavyzdžių, kaip lengvai galima padirbti autoriaus žodžius. Jau pačioje R. Jokimaičio straipsnio pradžioje falsifikuojamas (labai nesinorėjo šio žodžio naudoti, bet nustatyto fakto esu verčiamas) vienas mano knygoje keliamas klausimas. Patvirtindamas savo teiginį, pateikiu palyginimą. Jokimaitis cituoja ištrauką iš knygos, paimdamas mano žodžius į kabutes, reikia suprasti, taip, kaip parašyta knygoje: „Ar Lietuvos partizanai kovodami pažeidė Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą, priimtą 1998 m. liepos 17 d. Jungtinių Tautų diplomatinėje įgaliotųjų atstovų konferencijoje“? O dabar atsiverskime knygos 13 puslapį, kuriame juodu ant balto parašyta: „Ar pogrindžio nariai įvykdė veikas, kurias Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas, priimtas 1998 m. liepos 17 d. Jungtinių Tautų diplomatinėje įgaliotųjų atstovų konferencijoje, apibūdina kaip nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus ir genocido nusikaltimą?“ Skirtumas akivaizdus.

„Partizanai, terorizuodami kolonistus, padarė tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų, tai yra nusikaltimų žmoniškumui, turinčių karo nusikaltimų požymių“ – R. Jokimaitis necituodamas pateikia menamą mano vertinimą. Dabar pažvelkime, kas rašoma knygoje: „Partizanų vykdytos kolonistų naikinimo akcijos turi sunkaus tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimo (genocido nusikaltimo) požymių“ (302 p.). Skirtumas akivaizdus. Be to, tarptautinė teisė griežtai atskiria „nusikaltimus žmoniškumui“ „genocido nusikaltimą“ ir „karo nusikaltimus“ kaip savarankiškas nusikaltimų rūšis.

Ar tai padaryta per neapsižiūrėjimą? Ar skaitytojas sąmoningai klaidinamas, norint parodyti, kad M. Pocius nekorektiškai kelia klausimus ir vertina? Štai tokie, panašūs į „juodąsias technologijas“ triukai.

Dėmesingumo stoka ar sąmoningas klaidinimas?

Toks klausimas kyla natūraliai, nes neatidaus skaitymo pavyzdžių apstu. R. Jokimaitis teigia, kad nekeliu labai svarbaus kriminalinių nusikaltėlių aukų klausimo. Netiesa. Knygoje tam skirta net penki puslapiai (260 - 265 p.). Apie tai, kad kriminalinių nusikaltėlių aukos būdavo priskiriamos partizanams, ne kartą knygoje rašoma (122, 261, 263 p.). Todėl banditų aukos įeina į apibendrinančią statistiką. Saugumiečiai sąmoningai neskirstė žuvusių žmonių į banditų ir partizanų aukas, kadangi partizanus visur stengėsi tapatinti su banditais. Tik reikia padaryti reikšmingą pastabą – banditų aukos bendroje statistikoje sudaro gana nežymią dalį. Žinoma, tokia išvada daroma ne ištyrus 11,5 tūkst. nužudytų žmonių aplinkybes (to padaryti išvis neįmanoma), o remiantis turimų duomenų kiekybiniu santykiu, tai yra santykiu, kiek žmonių nužudė kriminaliniai elementai ir kiek pogrindžio struktūroms priklausantys asmenys.

„Knygoje daug kalbama apie žudymus, bet kas žudė, M. Pocius nesiaiškina“ – rašo R. Jokimaitis ir toliau klaidina skaitytoją. Darbe tam skirti ištisi skyriai, poskyriai, kuriuose remiantis ne tik MGB, bet ir partizanų dokumentais, atsiminimais, tiriama, kas vykdė neteisėtus žudymus (skyriai „Plataus masto baudžiamosios akcijos“, „Šeimų žudynių klausimas“, p.130-136, 202-289). Kita vertus, kiekvieną nužudymą visapusiškai ištirti neįmanoma. Tokio nerealaus tikslo ir nekelta. Liudytojai mirę, partizanai žuvę, karo lauko teismų protokolų išliko labai nedaug.

R. Jokimaitis teigia, kad autoriui nekyla klausimas, kodėl Lazdijų ir Alytaus apskrityse žuvo daug vaikų „ir jis nieko neaiškina.“ Atsiverčiame knygą (256 p.), kur rašoma: „Kaip galima būtų paaiškinti Lazdijų ir Alytaus apskrityse vykusias beatodairiškas šeimų žudynes?“ (256 - 257 p.). Tekste pateikiama šio reiškinio galima interpretacija, nors ir konstatuojama, kad jis išlieka pilnai nepaaiškintas.

Komentuodamas knygoje aprašomus teroro aktus klubuose, R. Jokimaitis priekaištauja autoriui neskaičius suimtų gimnazistų baudžiamųjų bylų: „Turėtų būti išlikę jų tardymo protokolai. Bet kam vargintis skaitant“. Noriu paklausti, o kam vargintis skaitant išnašas apie teroro aktus viešose vietose, kuriose nurodoma: „Išrašas iš Vytauto Kudarausko 1948 05 30 tardymo protokolo“ (244 p.).

Knygoje pateikiamas moters pasakojimas apie jos tėvų nužudymą (250 p.). Nurodomas šaltinis – internetinis adresas (svetainėje www.bernardinai.lt A. Antanaičio vesta diskusija). R. Jokimaitis kažkodėl neranda šios nuorodos, stebisi, kaip galima remtis internete skelbtu istorijos šaltiniu: „O kad patikėtume, pateikia moters laišką, rastą ne bet kur, o internete.“ Mokslininkai seniausiai naudoja istorijos šaltinius iš interneto, bet R. Jokimaičiui tai atradimas.

„Būtų tikras stebuklas, jei būtų rasta „svarių“ įrodymų“ – kalbėdamas apie agentų smogikų nusikaltimus teigia R. Jokimaitis. Tačiau tereikia šiek tiek pasidomėti atliktais tyrimais (M. Pociaus straipsnis žurnale „Darbai“ nuorodos tekste pateiktos (37 p.)) ir pamatyti, kad „tikrų stebuklų būna“ - ten pateikiama pakankamai įrodymų apie specialiųjų grupių nusikaltimus. Netgi spausdinamos Trakų apskrityje 1946 m. agentų smogikų sušaudytos partizanų rėmėjų šeimos narių (išniekintų kartu su partizanais) nuotraukos, paimtos ne iš bet kur, o iš žymiojo specgrupių Lietuvoje organizatoriaus majoro A. Sokolovo bylų. Apie šią šeimą kritikui ir kalbėjo N. Gaškaitė. Tikrai niekur tie dokumentai nedingo. Tačiau kam vargintis skaitant istoriografiją, paprasčiau apkaltinti M. Pocių „advokataujant“ smogikams. Galima pagalvoti, kad mano uždavinys buvo ne moksliškai tirti klausimą, o ginti teisme agentus.

„Daug esu kalbėjęs su partizanais, ryšininkais, kitais to meto įvykių liudininkais, skaičiau daugybę prisiminimų, dienoraščių. Nė vienas (...), niekad nė vienu žodžiu neužsiminė apie purvus. (...) Tačiau kodėl, tarkim, ir ryšininkai ar partizanų medicinos sesuo Marytė Žiliūtė-Eglutė nieko blogo neliudija“ – vaikiškai naiviai klausia R. Jokimaitis, bandydamas suabejoti kai kurių partizanų įvykdytų nusikaltimų realumu. Na, gal būt jie nematė tų „purvų“ (žudynių, banditizmo), tačiau LLKS Gynybos pajėgų vadas A. Ramanauskas matė (103, 252, 274 p.), Pietų Lietuvos srities vadas S. Staniškis rašė apie tai (214 p.), Žemaičių apygardos štabo narys V. Ruzgys apie tai skelbė instrukcijoje rinktinių vadams (282 p.). Matyt, juos veikė „sovietinės propagandos“ poveikis. Kas čia dabar supaisys. Juokas juokais, bet kai tokius „argumentus“ pateikia Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos vyresnysis specialistas, rašantis istorijos vadovėlius 10 klasei, juokas praeina. Aplamai kyla klausimas, ar R. Jokimaitis perskaitė visą knygą? Panašu, kad tik kas antrą puslapį.

Dėl knygos tariamų ir tikrų netikslumų

R. Jokimaitis reiškia pretenzijas man susipainiojus statistiniuose skaičiavimuose. Netiesa. Nuosekliai paaiškinu skaitytojui, kodėl neatitinka R. Jokimaičio minimi žuvusių žmonių skaičiai 13 451 (358 p.) ir 14 330 (348 p.) Jeigu atidžiai skaityti knygą, galima pastebėti, kad aš net penkiose vietose (116, 120, 127, 189, 315 p.) partizanų puolimų ir MGB karinių operacijų metu dingusius be žinios žmones priskiriu žuvusiesiems, todėl išvadose apibendrinant dingusių be žinios žmonių skaičius buvo pridėtas prie žuvusiųjų skaičiaus. Tuo greitai galima įsitikinti sudėjus pateiktoje lentelėje (358 p.) esančius skaičius. Todėl bendras žuvusiųjų skaičius galutinėse išvadose didesnis. Sutinku, kad paprastam žmogui čia gali būti sunku susigaudyti. Reikėjo įdėti paaiškinimą.

359 ir 360 puslapiuose kitokie skaičiai dėl paprastos priežasties – ten yra sudėtiniai visų žuvusių, sužeistų, dingusių be žinios žmonių skaičiai. Tai aiškiai parašyta lentelių antraštėse, bet kai knyga skaitoma atsainiai, galima to ir nepastebėti.

362 puslapyje nurodomas viename MGB apibendrinančiame dokumente figūruojantis skaičius 12 922 dėl tos priežasties, kad kitiems tyrėjams būtų aišku, kad autorius tą dokumentą žino ir jo duomenis analizavo. Tai paplitusi mokslinio teksto dėstymo praktika.

Nespecialistui sunku susigaudyti statistiniuose duomenyse, todėl susipainiojus „tų skaičių gausybėje“, tenka mesti nepagrįstus priekaištus knygos autoriui.

Antra vertus, duomenys apie atskirose apskrityse (190 p. pateikta lentelė) partizanų antpuolių metu žuvusius žmones fragmentiški ir neišsamūs, nors suvestiniai skaičiai ten ir gana tikslūs. Tekste, žinia, būtų pravertusi atitinkama pastaba. Taip pat tenka pripažinti, kad įsivėlė techninė klaida (158 p.) neteisingai nurodžius partizanų vado įsakymo datą.

Apie MGB dokumentų patikimumą ir nepatikimumą

Monografijos kritikas dažnai kaltina autorių rėmusis saugumiečių statistiniais dokumentais kaip nepatikimais. MGB dokumentus, kaip ir kitus šaltinius, reikia vertinti kritiškai, aiškintis jų patikimumo laipsnį, sudarymo priežastis, įtakojusius faktorius, aplinkybes, tikslus ir t.t. Tai istorikui aksioma. Žinoma, saugumo dokumentų patikimumo laipsnis nevienodas. Šis principas galioja ir kitos kovojusios pusės istorijos šaltiniams. Tačiau nuosekliai laikantis R. Jokimaičio požiūrio, reiktų nepasitikėti sovietų represijų tyrimų statistika. Galima paminėti A. Anušausko veikalą Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais , E. Grunskio Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1941, 1945–1953 metai kuriuose, remiantis saugumiečių statistiniais dokumentais, pateikiami suimtų, žuvusių, nužudytų, ištremtų žmonių skaičiai. Taip galima prieiti visiškai absurdiškos išvados, kad daugelis nepriklausomybės metais parašytų veikalų apie pasipriešinimo istoriją ir komunistų represijas iš esmės nepatikimi, nes ten plačiai remiamasi saugumiečių dokumentais!

Tačiau pasipriešinimo dalyvių liudijimais, partizanų dokumentų patikimumu R. Jokimaitis beveik neabejoja. Kodėl? Matyt, pasitelkiamas selektyvumo principas – šitas dokumentas atitinka mano išankstinę nuostatą, „žinomą atsakymą“, susiformavusį vaizdinį, o šitas – ne. Vadinasi, jis nepatikimas. Štai toks primityvus rūšiavimo ir šaltinių vertinimo mechanizmas.

Antras priekaištas, esą MGB dokumentai panaudoti nekritiškai. Pasak R. Jokimaičio: „KGB dokumentuose nelengva rasti tikslius skaičius, nes sovietai labai slėpė savo nuostolius“. Dėl pirmos sakinio dalies visiškai sutinku, išties nelengva nustatyti tikslius skaičius, nes reikia kritiškai vertinti dokumentus, atlikti didelio kruopštumo, atidumo reikalaujančią statistinę analizę. Tačiau kodėl ir nuo ko saugumiečiai turėjo slėpti savo nuostolius? Juk juos nusakantys dokumentai buvo skirti vidiniam saugumiečių naudojimui. Niekada jie nebuvo viešai skelbiami. Straipsnio autorius nepateikia jokių nuostolių slėpimo faktų. Gal saugumo darbuotojai tai darė vieni nuo kitų? O gal numatė nepriklausomybės atstatymą ir slėpė nuo ateities istorikų? Būtų labai stebėtina, jei nebūtų absurdiška. Saugumiečiai privalėjo žinoti ir žinojo realius savo nuostolius, tirdavo saviškių žuvimo atvejus.

Post scriptum

Visada sveikintina kritika, bet konstruktyvi, argumentuota. Pabaigai palinkėjimas gerbiamam skaitytojui - prašau, aklai netikėkite tuo, ką parašo M. Pocius ar R. Jokimaitis. Domėkitės, analizuokite, kritiškai mąstykite ir susidarykite savarankišką nuomonę.

Bernardinai.lt