2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

R. Rastausko esė rinktinė „Privati teritorija“

2010-02-22
Rubrikose: Kultūra » Knygų lentyna 

Rastauskas, Rolandas. Privati teritorija: esė rinktinė. — Vilnius: Apostrofa, 2009. - 312 p.

Naujoji Rolando Rastausko (g. 1954) esė rinktinė gali būti laikoma natūralia premijomis įvertinto ir skaitytojų pamėgto „Kito pasaulio“ (2004) tąsa. Ir čia – kultūros skilties formatas iš pirmo žvilgsnio „svetimoje“ teritorijoje (tada „Lietuvos ryte“, dabar – „Verslo klasėje“). Ir čia „eurolietuvio“ stebėtojo akyse besiformuojanti tikrovė (šįsyk naujųjų medijų gerokai praplėsta) reflektuojama per vidinių potyrių prizmę. Ir čia autorius daug dėmesio skiria kelionių aprašymams, tęsdamas vieną sėkmingiausių travelogų pastarojo meto lietuvių raštijoje. Ir čia – nepakartojamas, iš vienos frazės atpažįstamas RoRa stilius. Ir čia „... fikcija lipdoma metaforomis, šalutinių žodžių reikšmių aktualizavimu, netikėtomis minties sandūromis, tik didmeistriams pasiekiamais asociacijų šuoliais, net sakinių ritmika“ (Giedra Radvilavičiūtė).

Rolandas Rastauskas:

Sunkiausia aprašyti tai, ką žinai geriausiai. Kai nuojautos virsta patyrimu, žinojimas, užuot atsidėjęs kažkokiu belaikiu šlaku, ištirpsta žmogaus esybėje, „išsivaikšto“ egzistavimo apytakoje. Žinojimas – tai ne formulės, o išvalyta šviesi erdvė, iš principo atsisakanti būti sandėliu. Tą gerai žino prisiekę keliautojai, vienuoliai ar kitokie nuskaidrėję „būties minimalistai“. Žinojimas – visada vienišojo kelias. Itin privati teritorija.

Kažkas kelionių aistrą yra pavadinęs mėginimu pabėgti nuo mirties. Ponia M. ateina su dalgiu į tamstos namelius, o šeimininko nėra namie. Pūkuotuko trobelė tuščia. Tik fotošopinė mėnesiena nušviečia sodybos apybraižas. Likimas pasibeldžia tamstai į duris, o durų nėra kam atidaryti. „Ponas išvykęs“, – unisonu atsako tarnai, baldai, grindys, paveikslai ant sienų. Nežinoma kryptimi, sako jų (tarnų, veidrodžių, portretų) baikščiai gudrios akys. Ponas keliauja. Taigi. Kur dėti dalgį?

Leonidas Donskis:

Intymumo ir distancijos dermė, lygiai kaip ir privatumo ir vienišumo dialektika, RoRa eseistikoje yra neabejotinai pati įtikinamiausia visoje lietuvių eseistikos ir publicistikos sferoje.

Gintaras Beresnevičius:

Rastauskas ir būtų bene pirmasis lietuviškas „žemyninis“ eseistas. Esė raidai jis pasiūlė rašyti... esė. Jo stilius nepamėgdžiojamas, tad epigonų neatsirado, bet žanro galimybę Rastauskas pademonstravo bene pirmasis.

Giedra Radvilavičiūtė:

Rašytojas vienoje esė sako: „Draugo automobilis – tai klausykla ant ratų“. Rolando Rastausko tekstai – tai sakykla po viršeliu. Skirdamas daug dėmesio būtajam laikui ir prakeliautai erdvei, autorius savo tekstuose labai individualius potyrius ir išgyvenimus priartina prie kiekvieno skaitytojo patirties užmušdamas banalybę sąmojumi, grakščiais ritmingais sakiniais, kartais akiplėšiška įtaiga, su aistra ir kartu — su distancija, ironija, humoru. Tai daro jj šiuolaikišką, atpažįstamą, magišką.

Kęstutis Navakas:

Jeigu kartais ištinka situacija, slegianti savo kasdiene banalybe, savo vieno išmatavimo erdve, RoRa tekstas ją tarsi pakelia kubu, ir mes (skaitytojai!) regime trimatį vaizdą.

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (2)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kryžių kalnas

Tai šitas kalnas – lyg ženklas, priminimas visų tų suartų kelių ir takelių, kryžkelių, ties kuriomis buvo susitinkama ir išsiskiriama, dirbamais laukais paverstų vienkiemių ir išdraskytų sodžių.

skaityti

Vasaris – trumpas mėnuo, o jo savaitės – dar trumpesnės. Vis dėlto – kokios svarbesnės skiautės tiktų į dėlionę šiam savaitlaiškiui?

W.Szymborska

Kai Zakopanės „Astorijoje“ Wisławą Szymborską pasiekė žinia, kad jai paskirti Nobelio laurai, ji iškart sutriko: „Kurių galų ėmiau į rankas tą plunksną?“.

Kompozitorius Gediminas Gelgotas

Apie NI&Co atliekamą minimalistinę muziką, kompozitoriaus duoną ir kūrybinius ieškojimus pasakoja ansamblio įkūrėjas ir kompozitorius, dirigentas Gediminas Gelgotas.

Oskaras Koršunovas, „Išvarymas“

Vienoje esė Sigitas Parulskis Oskarą Koršunovą yra įvardijęs Lietuvos teatro Moze.
Viena vertus, tai ironiškas rašytojo gestas, lengvai krepštelintis per kartais nekuklius maestro pareiškimus tema „Mano teatras – vienintelis“.

Jonas Krakaueris. Į laukinį pasaulį

Kas jis, šios knygos herojus? Išminčius, svajotojas ar lengvabūdis nuotykių ieškotojas? Ar šiuolaikiniame pasaulyje įmanoma visiškai išsižadėti žmonių?