Kiekvienas iš mūsų pažįsta nerimo jausmą. Dabartinis gyvenimas reikalauja daug iššūkių: profesijos keitimas, gyvenamosios vietos keitimas, prarandant artimus, sukurtus ryšius, įprastas malonias vietas ir daug kitų dalykų, reikalingų, kad žmogus jaustųsi saugiai.

O kaip mūsų vaikams? Ar jie nemato, negirdi, nejaučia kaip gyvena jų tėvai? Kaip jie išgyvena atsiskyrimą su mylimais žmonėmis, baimę būti vienais namuose ir daug kitų neigiamų jausmų apie kuriuos skubantiems ir daug dirbantiems suaugusiems nepatogu kalbėti arba tiesiog galvojama: „praeis, išaugs....“.

Pagrindinės vaikų jaudulio sumažinimo taisyklės yra saugios ir raminamos aplinkos užtikrinimas ir pastovumą, aiškumą ir švelnumą teikiančios atramos.

Saugiai besijaučiantis vaikas nedaug turi priežasčių nerimastauti. Mūsų pasaulis nėra tobulas ir, deja, neatitinka idealizmo kriterijų. Viena vertus, jis neabejotinai nuostabus, turtingas ir pilnas meilės. Kita vertus, jis pažymėtas individualizmo, materializmo, rezultatų siekimo, pykčio, smurto ir pavydo.

Mes turime padėti mūsų vaikams prisitaikyti prie netobulo pasaulio, išsiugdyti tapatybės ir saugumo jausmą. Reikia padėti jiems išmokti: apsisaugoti ir apsiginti, prisitaikyti ir pasitikėti savimi bei kitais. Labai svarbu vaikams parodyti ribas, nubrėžti veikimo gaires, išmokyti juos savarankiškumo.

Kai kuriems pavyksta patirti šią sudėtingą raidą be didelių sunkumų ir ramiai gyventi, kiti lieka įkalinti bejėgiškumo ir neteisybės jausmo sukeltų baimių. Antrajai kategorijai priklauso nerimą jaučiantys vaikai, beginkliai prieš sunkumus ir pavojus, nepajėgiantys priimti nustatytų gyvenimo ribų. Jie nesugeba tapti savarankiškais ir lieka priklausomi nuo kitų buvimo.

Dažnai tėveliai patys labiau nerimauja už savo atžalą, taip sukeldami neigiamus jausmus savo vaikams. Nereikėtų labai išsigąsti jei maži vaikai jaučia tam tikro laipsnio nerimą, kai išsiskiria ar gresia išsiskyrimas su žmonėmis, prie kurių jie prisirišę.

Zenekos nuotrauka

Prisiminkite, kad mažieji patiria daug įvairių baimių: baimę būti sunaikintam, baimę netekti mamos, savo impulsų baimę, baimę netekti kūno dalių ir kt. Nerimas, kaip emocinis sutrikimas, turėtų būti diagnozuojamas ir gydomas tik tada, kai tampa neįprastas ir stipriai trukdantis prisitaikyti prie aplinkos (darželio, mokyklos ir kt.).

Svarbiausi nerimo požymiai:

- nerealus jaudinimasis dėl galimo pavojaus ar žalos, galinčios ištikti žmones, prie kurių ypač prisirišta, ar baimė, kad jie išvyks ir nebegrįš,
- nerealus jaudinimasis, kad koks nors nepalankus įvykis (pvz., pasimetimas, pagrobimas, paguldymas į ligoninę ar nužudymas) atskirs jį nuo mylimų žmonių,- nuolatinis nenoras ar atsisakymas eiti į mokyklą dėl to, kad ten nebus mylimų žmonių (ne dėl kitų priežasčių, pvz., įvykių mokykloje baimės),nuolatinis nenoras ar atsisakymas eiti miegoti, jei greta nebus artimo žmogaus, pasikartojantys nuolatiniai atskyrimo košmarai,- pasikartojantys fiziniai simptomai (pykinimas, pilvo skausmai, galvos skausmai) atskyrimo situacijų metu, pvz., išėjus iš namų į mokyklą (vyresniems vaikams tipiški širdies veiklos sutrikimai, galvos svaigimas, silpnumas, dusulys),- nuolatinė baimė būti namuose vienam dieną,- perdėtas pasikartojantis nusiminimas (nerimas, verkimas, įniršis, liūdesys, apatija ar socialinis atsiribojimas) nujaučiant atsiskyrimą, skiriantis ar tuoj po išsiskyrimo su mylimu žmogumi.

Patarimai tėveliams kaip sumažinti vaikų nerimą:

- tėvai turėtų savęs paklausti, ar jiems patiems kelia nerimą tai, kad vaikas tampa vis labiau savarankiškas, kad jis nebenori priklausyti tik šeimai ir bando įvairiausiais būdais pažinti išorinį pasaulį. Jei taip, pasistenkite suprasti, kad vaikas keičiasi, auga, pažįsta, atranda, patiria naują ir nebus visą gyvenimą tik darželinukas ar mokyklinukas,
- netrukdykite vaikui pažinti pasaulį, patirti baimės ir vienišumo jausmą, jūs negalite tai išjausti už jį patį, jūs kaip tėvai emociškai jį galite palaikyti, suprasti,
- labai gerai būtų, neparodyti, kad patys jaudinatės, kai vaikas bijo ar verkia. Ramus tėvų elgesys padės vaikui apsiraminti ir suteiks pasitikėjimo savimi,
atkreipti dėmesį ar jūsų vaikas nesivadovauja nepagrįstomis nuomonėmis, pvz.: kad mane mylėtų, visada turiu būti mielas; reikia, kad kiti niekada manęs neužmirštų; reikia padaryti viską, kad gaučiau ko noriu; kad nenusivilčiau, geriau nieko niekada nesitikėti; geriau nieko nesiimti, jei nesu tikras dėl sėkmės; visada galiu viską padaryti ir visur sulaukti sėkmės,
- pateikti vaikui tikroviškesnių minčių, jų racionalumą įrodyti pavyzdžiais iš kasdieninio gyvenimo, pvz.: kartais klystu, tačiau mane vis tiek myli; niekas nėra tobulas; niekas negali visada susilaukti sėkmės visose srityse; neįmanoma visada gauti ko trokšti; nusivilti yra blogai, tačiau svajonės teikia malonumą,
- jei vaikas kalba apie matomas ar įsivaizduojamas pabaisas, atminkite, kad jis jumis pasitiki ir tikisi paramos ar palaikymo iš jūsų, tad nesustiprinkite vaiko baimės savo susirūpinimu. Pakalbėkite su vaiku apie jo baimes ,o Jūsų ramus elgesys padės vaikui suprasti, kad jo baimė nėra nenormalus reiškinys, ir ji po truputį sumažės,
- jei jūsų vaikas atsisako ir nenori eiti į mokyklą ar darželį paaiškinkite, kad nemalonumai, sunkumai mokykloje neišvengiami, leiskite pajusti jam, kad tikite, jog jis gali susidoroti su sunkumais. Žinoma, čia reikės daug jūsų kantrybės ir palaikymo, o kartu ir sutuoktinių kaip poros išbandymo,
 geriausias būdas padėti vaikui atsikratyti baimės yra nuolatinis mokymas bendrauti su žmonėmis ir daiktais, sukeliančiais baimę.

Visuomenės sveikatos biuro psichologė  R. Vaitkienė