Šiemet nebuvo naujamečių pažadų sau. Nebuvo ir niekam kitam. Gal noras ką nors pasižadėti ir būtų buvęs. Tik jiems nebebūtų buvę vietos mano spintoje...

O mano spintoje savo atskirus gyvenimus gyvena ilgesnės ir trumpesnės istorijos, būtos ir išgalvotos, daugybė nuotraukų, o dar daugiau mano pačios pieštų portretų... Ne itin tikroviškų, bet gražių. Ten slepiasi ir daugybė tikrų ir netikrų meilės prisipažinimų, buvusių ir nebuvusių pasimatymų. Tolimų kraštų suvenyrų, lapelių su adresais ir žmonių vardais, kuriuos perskaičius nebeiškyla joks portretas. Daugybė klausimų ir klausimėlių ten rado savo namus. Vieni dideli ir spalvingi kaip balionai, kiti maži kaip grumsteliai tūno pasislėpę kertelėse. Pasakos apie princeses, drakonus ir raganas gyvena savo atskirus gyvenimus.

Ant šilkinių skiaučių išpieštos svajonės. Artimesnės ir tolimesnės. Pasakotos ir nepasakotos. Kai kurios jų šaltą rudenio naktį atgyja, o jų vardus šnabžda krentantys medžių lapai..

Daugybė taip niekad ir neišsiųstų laiškų atgulę laukia. O gal vieną dieną imsiu ir įteiksiu adresatui iškart visą ryšulėlį. „Žiūrėk, kiek tau visko prirašiau. Matai, galvojau apie tave. Bet tas paštas. Ką padarysi, kad taip susiklostė. Bet negi tikrai nežinojai? Kodėl nepaklausei, ar netyčia nerašiau tau laiško?“ Arba: „Žiūrėk, viską parašiau tau. Žinai, iš esmės čia tas pat. Tik kiekvieną dieną perrašydavau vis iš naujo. Norėjau rasti tinkamiausių žodžių.“

Kiekvienas žmogus, ateinantis į gyvenimą, taip pat turi po lentynėlę. Ir po knygą. Vienų knygose daugiau įrašų, kitų – mažiau. Kai kurios istorijos nebetelpa į vieną tomą. Todėl kai kurios knygos suskirstytos į skyrius, kurių kiekvienas turi pavadinimą. Pavyzdžiui: „Kavos pagėrimai S. balkone“, „Istorijos, nugulusios K. automobilio salone K.-V. kelyje“. Kai kurių knygelių knygomis vadinti neįmanoma. Veikiau tai ploni sąsiuviniai su įrašais, panašiais į šį: „Rugpjūčio 5 dieną A klube B koncerte susipažinau su C.D. Atrodo, malonus žmogus“. Yra daug įrašų, nerašomų į knygas. Jie rašomi ant įvairiausių lapelių ir lapeliukų, popieriaus skiaučių, servetėlių, parduotuvės čekių ir dar ant nežinia ko. Kartą užrašius mintį, ją pasidaro labai gaila išmesti. Todėl kartkartėmis apžiūrėjus kišenes suglamžytas raštelis su užrašu „E. F. pamiršo“, arba „G. H. nepaskambino“, arba „I. J. nepakvietė“ atsiduria toje pačioje spintoje. Nakties tyloje šios skiautės atgyja. Kiekviena jų, prisiminusi savo liūdesį, nuoskaudą ir pyktį, tampa mažu piktu žvėreliu, skaudžiai besikandžiojančiu ir neleidžiančiu pasklaidyti K. L., ar M. N., ar O. P. knygos.

Turiu aš ir senovinių knygų. Iš senelių ir prosenelių paveldėtų. Pirmajame puslapyje puikuojasi įrašai, kartais skambantys kiek senoviškai, panašūs į šį: „Mano viltys, tikėjimas ir abejonės, su meile surašyti ateinančių kartų jaunuoliui“. Kad jų niekas nerastų ir neduokdie neatimtų, jos išslapstytos batų dėžėse po visą spintą. Tolimiausiose kertėse slepiasi. Už konspektų apie modernų žmogų, šiuolaikinę visuomenę, toleranciją, skirtingas nuomones ir daug kitų.

Dar kažkur ilsisi iš draugių gauti ar neįtikėčiausiose vietose rasti straipsniai įvairiausiomis temomis, atsišviesti nespalvotu kopijavimo aparatu. Vėliau jų pagrindu gimsta iš pradžių lakoniški, vėliau kiek platesni pastebėjimai ir užrašai, pvz.: „G. H. žiūrėjo ne 3, o 7 sekundes. Žiūrėjo įdėmiai, bet paslaptingai. Galima buvo įžvelgti kibirkštėlę.“ Vėliau šie užrašai atsiranda toje pačioje lentynoje, kaip ir „G. H. nepaskambino“. Kartais, kai net šiems lapeliams nebelieka vietos, keli jų yra susisteminami, ir vietoje jų atsiranda vienas: „E. F. pažadėjo 15 kartų. Pamiršo 9 kartus.“

Visada svajojau apie erdvų kambarį baltomis sienomis, pilną šviesos ir oro. Tik jis, atrodo, vis mažėja ir mažėja, beveik nepalikdamas erdvės man. Mano spinta, išsipūtusi iki begalybės, šnypščia ir šnabžda įvairiausiais balsais. Gyvena jau atskirą nuo manęs gyvenimą. Jau kuris laikas nieko į ją nebededu, nes bijau, kad, atidarius duris, viskas ims ir ant manęs užgrius.

Šiemet žiema. Tikra žiema. Kaip vaikystėje. Pirmoji, kada nelaukiu pavasario. Kurgi lauksi pavasario – norėsis parsinešti iš lauko gėlių, o jų nebus kur dėti! Šaltais žiemos vakarais nieko kita nebelieka, kaip tik po truputį viską dėliotis.

Žiema dar nesitraukia. Metas galutinai išsivalyti spintą.

Jau tuoj tuoj lauksiu pavasario, nes šviežias oras skverbsis ne tik pro langus.. Pro stogą, pro visur... Pripildys visą mano namą. Baltai dažytomis sienomis ir dideliais langais.

Matyt, žiemiška pūga įsuko mano namą ir nusinešė kažkur stogą... Užmiegu žiūrėdama į žvaigždes.