Knygų mugės šurmulyje šiemet galima buvo išvysti du žymius jaunųjų (ir ne tik) skaitytojų numylėtinius norvegą Josteiną Gaarderį bei britą Melviną Burgesą. Šeštadienį juos teskyrė dvi valandos konferencijų salėje 5.1. Josteinas Gaarderis turbūt jau daugiau nei penkiasdešimt penktą kartą kalbėjo apie nenuilstantį filosofinį romaną „Sofijos pasaulis“, o „Heroino“ autorius Melvinas Burgessas pristatė naujas knygas. J. Gaarderis šnekėjo apie savęs suvokimą ir gyvenimą nuolat lyg vaikui stebintis pasauliu, tuo tarpu M. Burgessas diskutavo apie negailestingas paauglių pasaulio realijas. Kas juodu jungė? Meilės ir tiesos paieškos.

Josteinas Gaarderis – vaikas, atsibudęs sapne

Jau būdamas vienuolikmetis berniukas, J. Gaarderis suprato, kad nenori suaugti. Vieną kartą jis pajuto, lyg būtų atsibudęs sapne, ir jį užplūdo pasaulio nuostaba, ir nuo to laiko jis troško pasidalyti ja su kitais. 57 metų norvegas, ilgą laiką dėstęs filosofiją studentams, prieš 19 metų parašė 500 puslapių filosofijos romaną paaugliams. Prieš tai dar nusiskundęs žmonai, neva iš šio romano daug neuždirbsiąs. Tuomet jo sutuoktinė patarė jį parašyti greitai. Jau po metų knyga tapo geriausia metų knyga ir buvo perleista aštuonis kartus, vėliau išversta į daugiau nei penkiasdešimt kalbų.

Pats rašytojas sakėsi, jog kiekvieną rytą atsikelia su ateiviu, kuris žiūri į jį veidrodyje ir kelia klausimą, kas esąs. Nuolatinis klausinėjimas ir stebėjimasis padeda neapsiprasti su šiuo pasauliu, būti nuolat klausiančiam ir ieškančiam vaikui. Pagrindinė romano veikėja mergaitė Sofija gauna paslaptingus laiškus, kuriuose atsakoma į esminius būties klausimus per filosofiją. Jos mama, anot rašytojo, suaugusio žmogaus parodija, to, kuris jau apsiprato ir niekuo nesistebi. O vaikams juk viskas įdomu, jie nuolatos klausinėja, kodėl dramblio ilga nosis arba kodėl G. Bushas sakė „God bless America (Dieve, laimink Ameriką)“, o ne „God bless the world („Dieve, laimink pasaulį)“, o tėvai tuo tarpu varo juos miegoti. Vaikams dar neužgožtos natūralios, įgimtos savybės. Knygos autorius davė pavyzdį apie naujagimio sugebėjimą plaukti, kuris su laiku dingsta, ir tuomet reikia lankyti baseiną, užsitempus maudymosi kepuraitę, mokytis taisyklingai pliuškenti galūnėmis.

Galima daryti išvadą, kad tėvai turėtų daug ko mokytis iš vaikų, o mokykloje mokytojai neturėtų tramdyti natūralaus smalsumo. Juk klausinėjantis vaikas visuomet supras, kad karalius nuogas, kai visi suaugėliai jau bus senai įtikinti naujų valdovo drabužių spindesiu.

Meilė su apelsinais ir žiupsnis pavydo

Remdamasis Aristoteliu, Josteinas Gaarderis sako, kad filosofija atsirado dėl žmogaus stebėjimosi aplinka ir šią savybę reikia išlaikyti, o paklaustas apie mėgstamiausią filosofą, atsako, jog tai Spinoza. Spinoza visur matęs dieviškumą, taip pat ir gamtoje. Pats norvegas save vadina trilypiu romantiku – gamtos, tautos ir erotikos. Kai kalba pakrypsta apie kitą jo knygą „Mergaitė su apelsinais“ rašytojas pripažįsta, kad tai trečioji jo romantinė puselė, kurioje aprašoma devyniolikmečių meilė – tai jo ir jo žmonos įsimylėjimo istorija. Tai galbūt vienintelė rašytojo knyga, kurioje nemažai autobiografinių elementų. Ši knyga visų kada nors įsimylėjusių ir mylėjusių žmonių pašlovinimas su žiupsneliu pipirų – pavydu. „Juk pavydas padaro mus tokiais išradingais. Kas niekuomet nepavydėjo, meluoja arba nebuvo įsimylėjęs“, – šmaikštauja rašytojas.

Melvinas Burgesso žiauri tiesa apie grožį

To paties amžiaus britų rašytojas Melvinas Burgessas meilę vadina „Darant tai“. Jo knygos traukia jaunuosius skaitytojus, tačiau dažnai yra kontraversiškai vertinamos pedagogų bei literatūros kritikų. Mokykloje buvęs svajoklis, prastai mokęsis M. Burgessas, dažnai keitė darbus, kol pagaliau atrado savo gyslelę rašydamas. Kai pradėjo rašyti, jo kūriniai buvo vadinami paaugliškais, tuomet jis pamanė, kad šiai amžiaus grupei nelabai daug kas rašo ir tęsė savo darbą. Jo manymu, paaugliai yra pančiojami visuomenės normų, dažnai nesuprasti, ieškantys savęs ir dažnai suklumpantys. Labiausiai išgarsėjusiam knyga „Heroinas“ rašytojui skaitytojai priminė ir jo romantiškąją pusę, aštrios socialinės tematikos nevengiantis britas yra parašęs poetišką pasakojimą „Eiprilės meilė“.

Jo naujai pristatomoje knygoje „Saros veidas“ kalbama apie norą išgarsėti ir grožio siekimą. Rašytojas sakė, kad prieš rašydamas knygą galvojo apie žmones, su kuriais bendrauja, kurie yra gražūs, bet tokie nesijaučia. Juk dauguma gerai maitinasi, gyvena puikiomis sąlygomis ir turi nuostabią išvaizdą, tačiau vis tiek nesijaučia patrauklūs, nemėgsta savojo kūno. Dėl to jaunos merginos, dažnai grožį prilyginančios lieknumui, pakeisdamos savo maitinimosi įpročius, patenka į anoreksijos ar bulimijos spąstus.

Prievartos mechanizmas

M. Burgessas nevengia uždraustų temų, kurios, deja, šiuo metu jau tampa dominuojančios. Rašytojas yra ne kartą susidūręs su prievartos mokykloje istorijomis ir kalbėjęsis su ją patyrusiais žmonėmis. Dažnai šie nusikaltimai yra slepiami ugdymo institucijų dėl gėdos prieš visuomenę, skandalų ir reputacijos susigadinimo baimės. Anot brito, šie nusikaltimai Jungtinėje Karalystėje dažnai vykdomi vaikų namuose, asmenys išsisuka nuo atsakomybės pakeitę darbą. Būtent dėl nuolatinio dangstymo M. Burgessas ryžosi atskleisti tiesą per literatūrą.