Šv. Apaštalo Petro Sostas Mt 16, 13–19 „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“.
Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“
Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“.
Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“
Tada Petras prabilo: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“
Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jono sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“.
Kiti skaitiniai: 1 Pt 5, 1-4; Ps 22, 1–6
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vitas Kaknevičius
Ieškant tikėjimo
Skaitant šias Evangelijos eilutes verta susimąstyti apie tikėjimą šiuolaikinėje visuomenėje. Kuo žmonės laiko Dievo Sūnų? Kaip dažnai šaukiamasi Jo pagalbos ar užtarimo? XXI amžius dosnus įvairių pokyčių tiek ekonominėje, tiek politinėje srityse, daug kas atrodo kitaip ir kasdienybėje besirausiančiam žmogui. Dabar yra tas laikas, kai ekonominė krizė yra pati aktualiausia problema, ant kurios verčiamos visos nesėkmės, bėdos, netgi nesutarimai šeimose. Kai žmogui trūksta duonos, jis tampa piktas, visus kaltina. Tik šiuo atveju kalbama apie duoną, kuria pasisotinama, bet vis rečiau užsimenama apie dvasinę duoną. Taigi, Evangelijos skaitinys verčia pamąstyti apie tai, kaip dažnai žmonėms reikalingas dvasinis maistas. Gaila, bet Kristus žemėje beveik nepažįstamas. Jį vieni laiko ,,Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“ (Mt 16, 14).
Rytas keičia vakarą, o metai skuba paskui kitus metus, praskrieja visas dešimtmetis, o štai jau ir gyvenimo saulė leidžiasi. Tuomet žmogus pramerkia pavargusias nuo senatvės užgriuvusias akis ir bando nusišypsoti. O kam skirtas tas graudumu atsiduodantis džiaugsmas? Žinoma, sau. Žmogus skverbiasi į savo vidinį pasaulį, gelmėse ieško dvasinės šviesos pojūčio ir instinktyviai pajunta, kad Dievas visada buvo šalia – nepastebėtas, neatpažintas. Kai priartėjama prie amžinybės vartų, tada Dievo paveikslas ima ryškėti. Žmogaus negalima smerkti ar jį teisti, jis paprasčiausiai savo gyvenime norėjo sutvarkyti materialus dalykus, o dvasiniams neatrado laiko, nes manė, kad tai yra viskas aišku ir paprasta. Dievą pirmiausia reikia pažinti, tikėti Jo buvimu, Jo pagalba, stebuklais. Gavėnia yra pats tinkamiausias laikas ištaisyti klaidas ir atverti širdies duris Kristui.
Garsus XIX a. pabaigos – XX a. pradžios belgų dramaturgas M. Meterlinkas parašė simbolistinę dramą ,,Nekviestoji viešnia“. Šis kūrinys yra apie tai, kad kartais neregys nėra toks aklas, kaip tie, kurie gali regėti, ir kad kartais mirtis būna kaip nelaukta viešnia. Senelis yra aklas, bet jis viską supranta ir jaučia daug geriau, nei kiti, ir tai aiškiai išsako, ką mano ar jaučia širdimi. Kiekviename reiškinyje, veikėjų veiksmuose, pačiose veikėjų asmenybėse galima įžvelgti simbolinę prasmę. Vienas iš pagrindinių kūrinio personažų yra neįvardintas. Jo niekas nemato, o tik girdi ir jaučia. Jam įžengus į sodybą nustoja čiulbėjusios lakštingalos, pasibaido gulbių pulkas, įsivyrauja visiška tyla. Tai – mirtis. Ji ateina nekviesta, nelaukta. Ji nebūtų baisi, jeigu žmonės pažintų Kristų, gyventų Jo duotomis malonėmis, patys atsilygintų savo nuoširdumu. Dievas sustiprina žmogaus dvasią, teikia amžinojo gyvenimo viltį.
Mato Evangelijoje minimas Petras. Kaip žinome, jis labai mylėjo Kristų, nedvejodamas ir nuoširdžiai jį sekė. Kristus juo pasitikėjo. Kai Prisikėlęs Kristus apaštalo Petro paklausė, ar jis mylįs Kristų labiau nei kiti mokiniai, šis atsakė ,,taip“ (,,Viešpatie, tu žinai, kad aš tave myliu) tris kartus ir net susigraudinęs pravirko. Tai liudija jo gailestį dėl Viešpaties išsigynimo ir meilės, kuria jis Viešpatį myli. Bažnyčios istorijoje Petras ir Paulius – tai dvi kolonos, ant kurių statoma Kristaus Bažnyčia. Petras gauna iš Jėzaus du dangaus karalystės raktus, ir ši scena vadinama donatio arba traditio clavis. Paulius gauna įstatymų, t. y. doktrinos, ritinį, todėl ši scena vadinama traditio legis, – tokia tradicija likusi iš antikos meno, vaizduojančio pareigų suteikimą Romos imperijos pareigūnams.
Šių laikų Bažnyčia tvirtai laikosi ant tų dviejų kolonų, tačiau pažeisti yra dvasiniai žmonių poreikiai. Apmiręs dvasinis gyvenimas naikina iš vidaus žmogaus pasaulį, nes jis nepažįsta Kristaus, negirdi Jo kvietimo į dvasingumą. Šiandienos žmogui labiau reikia ne kasdienės duonos, o Eucharistinės Duonos.
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai





















Broliai kapucinai




















