Kardinolo, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininko pranešimas, skaitytas 13-ajame tarptautiniame „Renovabis“ kongrese 2009 m. rugsėjo 4 d.

Šiais metais mes minime dvi istorines datas, palikusias gilius pėdsakus Europos veide ir žemėlapyje: šiemet sueina 70 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios 1939-iaisiais ir 20 metų po Berlyno sienos griūties 1989-iaisiais. Abu šie įvykiai išliko gyvi ir mano paties atmintyje. Anuomet, 1945-iaisiais, būdamas dar jaunas gimnazistas, aš išgyvenau visišką žlugimą, kai ne tik Vokietija, bet ir visa Europa skendėjo griuvėsiuose tiek fizine, tiek moraline prasme. Šių dienų jaunimas negali nė įsivaizduoti, ką man ir daugeliui mano bendraamžių reiškė, kai Europos pradininkai suformulavo vieningos Europos idėją. Ant Antrojo pasaulinio karo griuvėsių jie tikėjosi sukurti vieningą Europą; ji turėjo būti atstatyta po žmogiškumą pamynusios nacionalsocializmo tironijos ir tvyrant tuomet realiai sovietinio komunizmo grėsmei krikščioniškoms vertybėms bei prigimtinėms žmogaus teisėms.

Anuomet Europą į dvi dalis dalijo spygliuotoji viena ir siena. Geležine uždanga ir Berlyno siena atskirta Rytų Europa buvo sunkiai pasiekiamas ir politine prasme pavojingas pasaulis. Su Rytų Europos geografija aš, būdamas vaikas, susipažinau išties nenormaliu būdu – klausydamas reportažų per Antrąjį pasaulinį karą. Per istorijos pamokas apie ją praktiškai nebuvo kalbama.

Vėliau, kai aštuntajame bei devintajame dešimtmetyje dažnai vykdavau į tuometinę VDR, į Lenkiją, Čekiją, Vengriją ir buvusią Jugoslaviją, tenykščiai draugai domėdavosi, kaip ten, anapus, viskas atrodo, kas ten vyksta. Pasaulis jiems tiesiogine šio žodžio prasme pasibaigdavo sulig Ašarų rūmais (vok. „Tränenpalast“), Rytų Berlyno stotyje Frydrichštrasėje. Tik palyginti vėlai aš supratau, kad Rytai yra savitas pasaulis, turintis savitą ir turtingą, giminingą Vakarams, tačiau daug kuo nuo jų besiskiriančią, kultūrą, kad neįmanoma tiesiog imti ir pritaikyti Rytams mūsų krikščioniškųjų Vakarų idėjos. Reikėjo, jeigu galima taip sakyti, atrasti krikščioniškuosius Rytus. Taigi aš ėmiausi studijuoti Rytų Europos istoriją. Taip aš susipažinau – pirmiausia iš knygų, vėliau keliaudamas ir susitikdamas su daugybe žmonių – su turtingu ir savitu stačiatikybės pasauliu bei jos kultūra. Aš supratau, kad Europos padalijimas, nuo kurio mes taip nukentėjome XX amžiuje, buvo daugiausia nulemtas bažnytinės schizmos, ir kad mes, krikščionys, esame už tai skolingi, o Europos vienybė yra ekumeninis iššūkis.

Kai mes šiandien kalbame apie Europos vienybę Rytuose ir Vakaruose, pirmiausia turime suprasti, kas vadinama Europa bei ką reiškia Rytų ir Vakarų Europa. Mes pernelyg menkai vieni kitus pažįstame ir pirmiausia turime daug ką vieni kituose atrasti, pažinti ir išmokti branginti. Abiejose pusėse dar ir šiandien, praėjus 20 metų po sienos griūties, tebesivaidena seniai įsišakniję prietarai ir klišės: Rytuose – apie dekadentiškus, ištvirkusius ir bedieviškus Vakarus, o Vakaruose – apie atsilikusius Rytus, kurie yra užsikonservavę archajiškoje liturgijoje ir kuriems įmanoma padėti tik juos sparčiai modernizuojant. Tiek Rytuose, tiek Vakaruose šie prietarai yra labai seni, aptinkame jų jau XIX amžiuje: vienoje pusėje – tarp rusų slavofilų, o kitoje – tarp Vakarų liberalų.

Išsivaduoti iš tokių išankstinių nuostatų – tai sykiu ir atsikratyti įpročio siūlyti ir teikti vienpusišką pagalbą ir paramą, kuri neretai siejasi su manymu, jog būtent mes žinome, kaip yra geriau, bei globėjiškumu. Užuot padėję susitaikyti ir susidraugauti, šie dalykai tik žeidžia. Žinoma, Rytams reikalinga mūsų pagalba, ir „Renovabis“ ją kuo puikiausiai teikia, tačiau ir mus pačius gali praturtinti Rytai. Pasitelkiant Jono Pauliaus II dažnai kartotą įvaizdį, Europa turi du plaučius ir tik kvėpuodama abiem jais Europa gali išlikti gyvybinga. Norėdami geriau suprasti Europą Rytuose ir Vakaruose, mes turime pirmiausia geriau įsigilinti į jų istoriją. Rytų ir Vakarų dialogui tai itin svarbu. Mes, vakariečiai, kenčiame nuo baisios anamnezės. Nuo katastrofiškos istorijos ir tradicijos netekties, tuo tarpu Rytai – nepaisant neigiamai paveikusio 40–70 metų trukusios ideologinės komunistinės diktatūros pertrūkio – tebegyvena istorija ir vis labiau didžiuojasi savo kultūrine tapatybe. Tuo tarpu mes, vakariečiai, turime tarti sau: kas nežino, iš kur jis kilęs, tas nežino, nei kur jis yra ir juo labiau, kur turi eiti. Jis neturi orientacijos ir dėl to nežino, ką jam daryti su netikėta dovana, kurią mes gavome prieš 20 metų.

I.

Taigi pradėkime nuo klausimo: kas yra Europa? Europa nėra geografiškai apibrėžta sąvoka (kaip antai Afrika, Australija arba Amerika); geografiškai Europa yra milžiniško Azijos žemyno pusiasalis. Ne veltui kalbama apie Euraziją. Kur Europa prasideda ir kur ji baigiasi? Ar, sakykime, Turkija jai priklauso? Europos neįmanoma apibrėžti ir etnine prasme; tam, ką mes šiandien vadiname Europa, priklauso lotynų-romanų, helenų, keltų, germanų, slavų, skandinavų, finougrų ir kitos tautos, turinčios labai skirtingą istoriją, kalbą ir kultūrą.

Tačiau yra vienas dalykas, kuris jungia Europą: kur tik benukeliautume, mes rasime kryžių, visų Europos senamiesčių centre stūkso katedros. Europa stovi ant bendro kultūrinio pagrindo, kuris buvo paklotas Graikijoje bei Romoje ir suformuotas krikščionybės. Jeruzalė, Atėnai ir Roma formavo Europą.

Istoriškai Europa turi bendrą pradžios tašką, labai tiksliai įvardijamą 16-ajame Apaštalų darbų skyriuje. Tai buvo antroji Pauliaus misijų kelionė Mažojoje Azijoje: naktį jam pasirodė makedonietis, arba graikas, kuris jam tarė: „Ateik į Makedoniją ir padėk mums!“ Paulius suprato tai kaip Šventosios Dvasios ženklą ir, persikėlęs į Europą, nukeliavo į Filipus, Tesalonikus, Atėnus, Korintą ir galiausiai kaip belaisvis pasiekė Romą. Įdėmiai sekant Apaštalų darbus matyti, kad krikščionybės kelias nuo Jeruzalės iki Atėnų ir Romos, dviejų antikinės kultūros centrų, yra Dievo Apvaizdos numatytas kelias.

Tad Europa – tai ne geografiškai ar etniškai, o istoriškai susiformavęs kultūrinis vienetas. Europa yra vertybių bendrija, ir ji gali išlikti gyva tik laikydamasi savo tradicinių humaniškųjų ir krikščioniškųjų vertybių. Tie, kurie dar atsimena diskusijas dėl rengiamo Europos Konstitucijos projekto, žino, kad popieriai šiuo atžvilgiu yra prasti. Tąkart nepavyko pasiekti, kad būtų aiškiai įvardyta krikščioniškos tradicijos reikšmė Europos tapatybei. Tenka užduoti klausimą: ar Europa ketina pasiduoti ir sugriauti pati save?

Tačiau pažvelkime atidžiau į šią istoriją! Ji jokiu būdu nėra statiška – priešingai, ji yra neįtikimai dinamiška ir įvairi. Krikščionybė atėjo iš Rytų – ji išaugo ir išsivystė šiandienės Europos Rytuose. Ex Oriente lux! Visi senieji susirinkimai – Nikėjos, Konstantinopolio, Chalkedono – nustatę iki šių dienų tebegaliojančius bendro krikščioniško tikėjimo pagrindus, vyko Rytuose. Iš ten sklido muzika.

Romos imperija, kuri Vakaruose tautų kraustymosi suirutėje pražuvo jau VI amžiuje, Rytuose išsilaikė beveik tūkstančiu metų ilgiau, ir daugelio ortodoksiškų pažiūrų Bažnyčios vyrų ir teologų galvosenoje bei bažnytinėje teisėje tebegyvuoja dar ir šiandien. Galutinai žlugus Rytų Romos imperijai (1453 m.), Konstantinopolis (Bizantijos imperija), Graikija ir Balkanai maždaug 500 priklausė Osmanų imperijai. Toks ilgas laikotarpis šių šalių kultūrai taip pat nepraėjo be pasekmių. Žlugus Konstantinopoliui, Rusija su Maskva priešakyje galėjo tapti stačiatikiškojo pasaulio galybe, trečiąja Roma – kokia ji vėl norėtų būti laikoma šiandien. Roma ir Konstantinopolis turi 1000 metų bendros istorijos, tuo tarpu Maskvos patriarchatas (galutinai pripažintas 1590 m.) pasaulį išvydo tik tada, kai krikščioniškojo pasaulio skilimas buvo jau seniai įvykęs. Tai tebejuntama santykiuose iki šių dienų.

Rusijoje tada išsivystė ypatinga sintezė (simfonija) tarp bizantiškojo palikimo ir slaviško mentaliteto, sykiu tarp Bažnyčios ir tautos bei jos kultūros (ne tarp Bažnyčios ir valstybės, kaip pas mus dažnai klaidingai suprantama). Tereikia prisiminti liturgines giesmes, ikonas, muziką ir literatūrą, kuria Rusijoje šiandien vėl pagrįstai didžiuojamasi – veikiausiai didžiuojamasi būtent todėl, kad rusų tautai iš tikrųjų blogai klojasi srityse, liečiančiose ekonomiką, socialinę bei sveikatos sistemas ir kt.

Emigracija komunistiniais laikais ir po to lėmė, kad Stačiatikių Bažnyčios šiandien yra pasklidusios po visą pasaulį; tai nėra grynai Rytų Bažnyčios; Vakarų Europoje, abiejose Amerikose ir Australijoje susiformavo didelė stačiatikių diaspora. Dabar dar sunku numatyti, kokios bus šio proceso pasekmės motininėms Bažnyčioms.

Tačiau dabar pažvelkime į Vakarus. Krikščionybę – kaip tai konstatavo Vatikano II Susirinkimas – jie nuo pat pradžių perėmė kitokia forma. Vakarai, kitaip nei Rytai, mąstė ne tiek metafizinėmis ir mistinėmis, kiek daugiau teisinėmis kategorijomis. Vakarų Romos nusilpimas ir greitas žlugimas suteikė Romos vyskupui didesnę laisvę ir nepriklausomybę. Taip Vakaruose susiformavo dvi skirtingos ir savarankiškos tvarkos sistemos, tuo tarpu Rytuose – susakralinta Bažnyčios ir imperijos simfonija. Tai ganėtinai anksti, daugiausia po Grigaliaus reformos XI amžiuje, atvedė prie nesutarimo dėl libertas ecclesiae, o Naujaisiais laikais – prie nesutarimo dėl valstybės ir Bažnyčios ryšio, kas vėliau turėjo didelės įtakos sekuliarizacijai.

Tautoms kraustantis, Rytų Romos imperija negalėjo ateiti į pagalbą Vakarams, todėl Roma buvo priversta ieškoti naujų sąjungininkų tarp frankų Vakaruose. Rytai priėmė tai kaip didžiausią išdavystę – už ją graikai neatleidžia dar ir iki šių dienų. Ši sąjunga, kurią simbolizuoja imperatoriaus Karolio Didžiojo karūnavimas 800 metais, davė pradžią savarankiškam Vakarų vystymuisi, Vakarų, kurie mažumėlę romantizuojant buvo ir tebėra vadinami krikščioniškaisiais Vakarais. Tai neabejotinai didinga kultūra – vien pagalvojus apie milžiniškas viduramžių katedras Vokietijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje – tačiau tokia kultūra ir toks pamaldumo stilius, kuris liko visiškai svetimas Rytams. Svetimas Rytams liko ir didysis Vakarų Bažnyčios mokytojas Augustinas.

Rytų ir Vakarų skilimas yra ilgai trukusio susvetimėjimo rezultatas, todėl neįmanoma nurodyti konkrečios atsiskyrimo datos. Jo negalima susieti su konkrečiais 1054 metais, kai popiežiaus atstovas Hubertas von Silva Kandida (beje, reformatas!) ir patriarchas Kaerularius ekskomunikavo vienas kitą. Anuomet niekas nežiūrėjo į tai kaip į Bažnyčios skilimą. 1054 metai greičiau yra simbolinė data. Ji ženklina tą ilgą laiką didėjusį susvetimėjimą tarp Rytų ir Vakarų. Net ir kalbos atžvilgiu darėsi vis sunkiau suprasti vienas kitą, gyventa pasauliuose, kurie vis labiau skyrėsi kultūrine, politine ir sykiu bažnytine prasme  – ir tai iš dalies tebevyksta iki šiol.

Jeigu vis dėlto reikėtų nurodyti atsiskyrimo datą, tai būtų ne 1054-ieji, o 1204 metai, kai per ketvirtąjį kryžiaus žygį buvo užgrobtas ir barbariškai nuniokotas Konstantinopolis (o ne Jeruzalė), kai buvo išniekinta daugybė bažnyčių, liturginių indų, relikvijų ir kt. Šitai graikai primena mums dar ir šiandien, nors nuo to laiko praėjo daugiau kaip 800 metų. Nuo tada ėmė rastis ne tik susvetimėjimas, tačiau sykiu ir neišmatuojama neapykanta bei giliai įsišaknijęs nepasitikėjimas „romanų mokiniais“. Rytų Bažnyčių unijos su Roma sudarymas XVI–XVII a. (1594 metų Bresto unija) dar labiau pakurstė šį nepasitikėjimą. Ši gili žaizda neužgyja iki pat šių dienų.

Kalbant apie Rytų ir Vakarų Europą, būtina visa tai žinoti. Tačiau tai tėra tik viena pusė. Tuojau pat pereisime prie antrosios dalies. Nepaisant to, jog Rytų ir Vakarų krikščionybė nuo pat pradžių įgavo skirtingų formų ir kad pirmajame tūkstantmetyje buvo vystomasi skirtingai bei egzistavo daug įtampų bei schizmų, krikščionija suvokė save kaip vieną Bažnyčią. Rytus ir Vakarus labiausiai vienija krikščioniška žmogaus samprata, nesąlygiškas kiekvieno žmogaus vertingumas ir sykiu solidarus įsiliejimas į šeimą, tautą ir žmoniją. Todėl tiek Rytai, tiek Vakarai pasisako už šeimos vertybes bei tarpusavio pagarbą tarp kultūrų ir religijų bei taiką pasaulyje.

Zenekos nuotrauka

Pamatinės dogmos, ypač tikėjimo išpažinimas, yra bendros, mes turime tuos pačius sakramentus, ypač Eucharistiją, mes gerbiame daugybę bendrų šventųjų, ypač Dievo Motiną Mariją. Tai itin svarbūs bendri taškai, kurie iš esmės skiria Bažnyčios skilimą į Rytų ir Vakarų nuo Bažnyčios skilimo, įvykusio Vakaruose XVI a.

Bendrumo suvokimas išsilaikė iki pat vėlyvųjų viduramžių; paskutines Mišias Šv. Sofijos sobore (gr. Hagia Sophia) prieš Konstantinopolio žlugimą (1453 m.) drauge laikė graikai ir romanai; juk net XVII–XVIII a. iš dalies egzistavo sakramentinė bendrystė. Visa tai išliko nepaisant visų antrajame tūkstantmetyje išryškėjusių skirtumų dėl popiežiaus primato, taip pat dėl teiginio apie filioque įtraukimo į tikėjimo išpažinimą, dėl naujesnių su Marija susijusių dogmų ir kt.

Šią vienybę šiandien mes įsisąmoniname iš naujo, tiek politine ir kultūrine, tiek teologine bei ekumenine prasme. Bažnyčios suvokė, jog Europos integracija yra sykiu ir ekumeninis iššūkis. Žinoma, kai kalbama apie vieną Europą, nekalbama apie unitarinę Europą, sykiu viena Bažnyčia nereiškia unitarinės Bažnyčios. Mes negalime paprasčiausiai grįžti į laiką iki skilimo, t. y. yra į pirmąjį tūkstantmetį. Trečiajame tūkstantmetyje mes susidūrėme su vienybe skirtingume – istorine naujove. Juk nei Vakarai, nei Rytai negali įsiurbti arba prisijungti vieni kitų. Europos integracija negali pavykti be Bažnyčių, kurios abi ištisus šimtmečius turėjo lemiamos įtakos Europos kultūrai. Europos integracija gali pavykti tik tada, jeigu į traukinį bus priimtos ir Bažnyčios.

Zenekos nuotrauka

XX amžiaus ekumeninis judėjimas iškėlė susitaikymo bylą daugiau kaip 1000 metų trukusiam susvetimėjimui. Taigi dabar suauga tai, kas turėjo būti viena. Mes galime tik padėti, kad susitaikymas netruktų taip ilgai, kaip prieš tai gilėjęs susvetimėjimas.

II.

Kur mes esame šiandien? Pastangos susivienyti prasidėjo gerokai prieš Vatikano II Susirinkimą. Tokių pastangų, kad ir turinčių politinį prieskonį, būta dar viduramžiais, Liono II susirinkimo (1274 m.) ir Florencijos susirinkimo (1439–1445) metu. Nevalia pamiršti, kad modernus ekumeninis judėjimas Rytuose pradėjo gyvuoti pusę šimtmečio anksčiau nei Katalikų Bažnyčioje. Dar 1902 ir 1920 metais Konstantinopolio ekumeninis patriarchatas parašė po encikliką ir paragino susitaikyti. Jis ryžosi tam tuo metu, kai šie klausimai Romoje dar tebebuvo tabu. Tarp iškilių Stačiatikių Bažnyčios asmenybių, palaikiusių ekumenines idėjas, yra filosofas Solovjovas, ekumeninis patriarchas Atenagoras, metropolitas Nikodemas iš Sankt Peterburgo, tėvas Aleksandras Menis ir kt.

Romoje oficialus lūžis įvyko valdant popiežiui Jonui XXIII, kuris prieš tai daugelį metų praleido Rytuose kaip apaštališkasis delegatas. Popiežiaus Pauliaus VI ir ekumeninio patriarcho Atenagoro susitikimas Jeruzalėje 1964 metais buvo pirmasis po penkių šimtmečių įvykęs popiežiaus ir ekumeninio patriarcho susitikimas. Prieš susirinkimo pabaigą tiek Romoje, tiek Konstantinopolyje buvo „iš Bažnyčios atminties ištrintos“ 1054 metų ekskomunikos. Nuo to laiko daug kas pajudėjo iš vietos. Su istorija geriau susipažinusiems žmonėms tie dalykai, kurie yra įmanomi ir kurie egzistuoja šiandien, atrodo kaip stebuklas. Po šio „meilės dialogo“ 1980-aisiais sušaukus bendrą teologinę komisiją galėjo įvykti „tiesos dialogas“. Pirmojoje fazėje buvo kalbama apie bendrų pagrindų, daugiausia Eucharistijos, sakramentų, tarnystės suvokimo išsaugojimą. Mes konstatavome: nors keliai daug kur sugadinti ir tiltai daug kur beveik sugriuvę, tačiau pastoliai liko stovėti. Ant jų įmanoma tęsti statybas.

Deja, politiniai 1989–1990 metų pokyčiai, užuot, kaip tikėtasi, palengvinę šį dialogą, jį tik įstūmė į sunkią krizę. Bažnyčios sunkiai tvarkėsi su 1989-iaisiais gauta dovana. Stalino brutaliai persekiotos katalikiškos Rytų Bažnyčios Ukrainoje ir Rumunijoje galėjo išlįsti iš katakombų ir sugrįžti į viešąjį gyvenimą. Tai sukėlė senas stačiatikių baimes ir prietarus. Vėl iškilo senas priekaištas dėl uniatizmo ir prozelitizmo. Taip 2000 metais Baltimorėje vykęs susitikimas baigėsi visišku fiasko. Tai buvo blogiausias ekumeninis susitikimas, kokį tik buvau patyręs. Prie to prisidėjo aštrus ginčas, kilęs po keturių katalikiškų vyskupijų įsteigimo Rusijos federacijoje (2002 m. vasario 11 d.). Tad iš pradžių tvyrojo ledynmečio nuotaikos. Po daugybės kantrių pokalbių galiausiai tapo įmanoma pratęsti dialogą 2006 m. Belgrade ir 2007 m. Ravenoje. Čia lemiamos įtakos turėjo Konstantinopolio ekumeninis patriarchatas. Pagaliau Ravenoje pirmą kartą buvo paliestas, nors ir neišspręstas, visuotinės Bažnyčios ir Romos primato klausimas. Tai padėjo gerus pagrindus tolesniems pokalbiams, kurie bus pratęsti. Šį kartą prie derybų stalo bus ir Maskva.

Mes norime užduoti klausimą: ar įmanoma, kad pirmasis tūkstantmetis su savo vienybe įvairovėje taptų pavyzdžiu trečiajam tūkstantmečiui? Abi pusės tuo įsitikinusios. Tačiau, norint galutinai atsakyti į šį klausimą, artimiausiais metais turime paliesti keblią problemą: ar įmanoma pasiekti sutarimo dėl antrajame tūkstantmetyje vykusių Pirmojo ir Antrojo Vatikano susirinkimų. Jeigu šitai pavyktų, būtų stebuklas. Tačiau juk vien tai, kas pasiekta šiandien, ištisą tūkstantmetį buvo net neįsivaizduojama. Ir kalbama ne tik apie Bažnyčios viršūnių susitikimus ir dialogą. Per tą laiką užsimezgė draugiškų santykių tarp daugybės vyskupijų.

Organizacijos kaip „Renovabis“ ir „Kirche im Not“ prisideda prie to kiek galėdamos. JAV, Kanadoje, Australijoje bei Vakarų Europoje veikiančios Stačiatikių Bažnyčios palaiko draugiškus santykius su vietos katalikiškomis Bažnyčiomis.

Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba jau ištisus dešimtmečius vysto stipendijų programą, leidžiančią jauniems stačiatikių dvasininkams studijuoti Romoje arba kitur Vakaruose ir taip artimiau pažinti mūsų Bažnyčią. Prie mainų prisideda ir Graikijos Bažnyčia bei Belgrado stačiatikių Teologijos fakultetas. Be to, mes remiame pagrindinių teologinių knygų vertimus bei kultūrinius renginius tiek Maskvoje, tiek Minske, tiek Kijeve.

Būtų galima vardyti daug tokių pavyzdžių, siekiant parodyti, jog susiklostė nauja situacija. Žinoma, ji nėra ir negali būti ideali ar be įtampų. Tačiau šiuo metu turime džiaugtis užsimezgusia bičiulyste ir viltį teikiančiu bendradarbiavimu.

Pelenų dienos liturgija Romoje. EPA nuotrauka

Žinoma, šis bendradarbiavimas negali vykti nepaisant dažniausiai labai mažų katalikiškų Bažnyčių tose šalyse, kur daugumą sudaro stačiatikiai. Kartais mums priekaištaujama, esą ant ekumenizmo altoriaus mes aukojame savo brolius ir seseris katalikus. Tai – netgi nuolat kartojant – yra absoliuti nesąmonė.

Tiesa yra visiškai kitokia. Ekumeninių pastangų tikslas – padėti šiose šalyse gyvenantiems katalikams. Daugumą sudarančių Stačiatikių Bažnyčių santykis su mažesnėmis Katalikų Bažnyčiomis mums yra tarytum gerų santykių lakmuso popierėlis. Mes vis kartojame savo partneriams: Vakaruose padedame jums, suteikiame patalpas jūsų bažnyčioms, „Renovabis“ ir kitos organizacijos remia jus netgi jūsų pačių šalyse. To paties tikimės iš jūsų, kai kalbama apie dažniausiai nedideles katalikiškas Bažnyčias Rytuose. Šiuo atžvilgiu Rusijoje per tą laiką susiklostė nauja situacija, tuo tarpu Ukrainoje ir Rumunijoje reikia dar daug ką nuveikti.

III.

Taigi kokie galėtų būti tolesni žingsniai? Pirmiausia reikia pasakyti, jog Šventajai Dvasiai negali būti jokių apribojimų, tad visada reikia palikti vietos stebuklui. Tačiau, žvelgiant iš žmoniškosios perspektyvos, nevertėtų tikėtis, jog Roma, Konstantinopolis ir Maskva susijungtų į visišką bažnytinę bendruomenę. Tokie lūkesčiai sukeltų vien tik nusivylimą, rezignaciją ir frustraciją. Tūkstantmetės istorijos nepakeisi per trumpą laiką. Nė viena Bažnyčia negali nutraukti savo įsišaknijusios tradicijos, o Rytuose ekumeninė idėja daugeliu atvejų vis dar sutinkama santūriai, jeigu ne priešiškai; kai kuriems ekumenizmas ten skamba tartum keiksmažodis ir absoliuti erezija. Čia reikia dar daug nudirbti. Tačiau kai kas turi pasikeisti ir Romoje. Roma turi paklausti savęs, ar gali remdamasi Vatikano II Susirinkimu paaiškinti Rytams iš esmės svarbų Primato ir sinodiškumo bei kolegialumo santykį. Kam žinomi debatai per susirinkimą šia tema, tas žino, kokių sunkumų tai turėtų kelti mūsų pusei.

EPA nuotrauka

Reikia pridurti dar ir tokį dalyką: svarbus ne vien teologinis dialogas, bet ir bendras darbas ties tuo, kas jau yra pasiekta daugelyje sričių. Rytai ir Vakarai dabar atsidūrė didelių bendrų iššūkių akivaizdoje. Moderniųjų ir postmoderniųjų laikų sekuliarizacija pagraužė bendrą kultūrinį Europos pagrindą tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Tad sekuliarizacija nėra vien tik Vakarų problema; 40–70 metų trukusi ateistinė politika, ugdymas ir propaganda Rytuose nepraėjo be pėdsako. Tuometinis metropolitas Kirilas yra pasakęs, kad komunizmas turėtų būti įspėjimas visiems, kas nutinka, kai norima sukurti visuomenę be Dievo. Tad šiandien mes turime dėti bendras pastangas, siekdami grąžinti Europai jos krikščionišką sielą. Katalikų Bažnyčia ir Ortodoksų Bažnyčios turi tuos pačius ar bent jau panašius įsivaizdavimus etikos ir socialinio mokymo klausimais, ir tai įgalina bendram darbui.

Katalikų pusėje darbuojasi Europos Vyskupų Konferencijų taryba (CCEE), o kitų Bažnyčių pusėje – Europos Bažnyčių Konferencija (KEK). Jos abi reguliariai bendradarbiauja.

Prie bendrų uždavinių Europoje reikia pridurti ir atsakomybę už taiką visame pasaulyje, teisingumą, žmonių teises bei kūrinijos tausojimą, taip pat priešinimąsi radikaliajam islamizmui bei terorizmui. Reikia paminėti sykiu ir bendrą rūpestį dėl situacijos ir taikos Artimuosiuose bei Viduriniuosiuose Rytuose. Mes esame labai sunerimę dėl intensyvios jaunų krikščionių, nebematančių ateities savo gimtinėje (dvasine prasme sykiu ir mūsų visų gimtinėje), emigracijos.

Norėčiau paminėti dar ir trečiąjį aspektą. Tai greičiau klausimas nei teiginys. Kaip jau sakyta, 1989 metais pasibaigė trumpas ideologijų ir diktatūrų paženklintas XX amžius, prasidėjęs po ilgo XIX amžiaus, kuris tęsėsi nuo 1789-ųjų, Prancūzijos revoliucijos metų, iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Taigi klausimas toks: kas mūsų laukia XXI amžiuje? Kas bus Europa naujojo šimtmečio pasaulyje be sienų? Devizas „grąžinti Europai jos sielą“, be abejo, yra labai teisingas. Tačiau juk negalima kalbėti apie grįžimą į ikirevoliucinį ir ikitotalitarinį pasaulį. Pasaulio konsteliacija radikaliai pasikeitė, ji ir toliau labai greitai keičiasi. Niekas negali numatyti ateities, ir vis dėlto mes turime pagal savo jėgas stengtis ją kurti. Kartais aš klausiu savęs, ar Europa, ar Bažnyčios, vadinasi, ir mes visi jau pakankamai gerai suvokėme situacijos naujumą ir naujus iššūkius po 1989 metų lapkričio ir 2001 metų rugsėjo 11-osios. Viena yra tikrai aišku: tai yra bendras ir todėl ekumeninis Bažnyčių Rytuose ir Vakaruose iššūkis. Artėju prie pabaigos. Atsisveikinimo maldoje Jėzus meldėsi už savo mokinių vienybę. Jis pridūrė prašymą „kad jie būtų viena“ – „ir pasaulis pažintų“. Bažnyčios vienybė nėra savitikslis uždavinys – tai vienybės ir taikos pasaulyje ženklas ir įrankis. Tarnystė dėl Bažnyčios vienybės sykiu yra tarnystė dėl taikos pasaulyje, Europoje ir savo tautoje. Todėl ekumenizmas nėra prabanga, priklausanti prie įprastos bažnytinės ir ganytojiškos pareigos; esminis ir sykiu itin aktualus Bažnyčios ir visų krikščionių įsipareigojimas – jau šiandien daryti drauge viską, ką tik galime daryti drauge.

Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Vitkienė

Tekstas skelbtas 2010 metų Nr.1 „Kelionė su Bernardinai.lt“