Adin Steinsaltz. Vakarų kultūra virsta pagoniška?
Yra sakoma, kad Vakarų kultūra prasidėjo kartu su senovės Graikija. Tačiau jos tikroji pradžia, atrodo, yra antrasis mūsų eros amžius, kai graikų idėjos ir minties sistemos susiliejo su žydų sąvokomis, sukuriant graikišką-krikščionišką kultūrą, išsilaikiusią beveik 2000 metų. Tačiau šiandienė kultūra yra skirtinga ir kita. Nors ir perėmusi graikų-krikščioniškos kultūros elementų, ji praktiškai yra tapusi pagoniška, – Oksfordo universitete praėjusiais metais skaitytoje paskaitoje tvirtino Adinas Steinsaltzas, žinomas žydų rabinas, istorikas ir filosofas.
Vienas iš šiandienės kultūros elementų yra milžiniškas technologinis pajėgumas. Technologija dabartinėje Vakarų kultūroje tapo jos esmine dalimi. Pažangi technologija yra mokslo progreso ir veiksmingų socialinių struktūrų rezultatas. Vakarų civilizacijos pradžioje technologija buvo tiesiog įrankis, o šiandien tapo vienu iš jos mokytojų ir galingu kultūriniu veiksniu. Pakanka poros pavyzdžių. Pavyzdžiui, kontraceptinė piliulė. Nors už jos slypi dideli (biologijos) mokslo atradimai, grynojo mokslo požiūriu ji nėra kažkas ypatingo, nėra ypatingas technologijos atradimas. Tačiau jos poveikis didžiulis. Ji pakeitė Vakarų pasaulio vaikinų bei merginų elgesį ir daro įtaką Vakarų visuomenės ateitį.
Komunikacijos – radijas, televizija, internetas – yra kitas pavyzdys, kaip technologijos pakeitė visuomenę. Viena vertus, visus susiejo, kita vertus, dėl to nyksta dialektai, kalbos ir netgi nacionalinės tapatybės.
Tačiau svarbiausia, kad šiandienėje Vakarų kultūroje nyksta krikščionybės galia. Tiksliau sakant, daug kur jau visai išnyko. Kartais sakoma, kad dabartinė Vakarų kultūra gyvena krikščionybės paliktoje tuštumoje. Tai nereiškia, kad nebeliko krikščionių ir popiežiaus Romoje ar Kenterberio arkivyskupo Anglijoje. Reiškia, jog krikščionybė nebėra galingas kultūrinis veiksnys kaip kad anksčiau. Tai šiuolaikinio gyvenimo faktas.
Tačiau krikščionybės paliktą tuštumą užpildo kažkas kitas, ir tas „kažkas“ yra pagonybė. Dabartinė Vakarų kultūra yra pagoniška ir valdoma senų dievaičių, tik su naujais vardais ir įvaizdžiais. Pirmasis yra galios dievaitis. Šventraštyje vadintas Baalu („savininku“), pasirodantis ir kaip Mamona (pinigų dievas). Greta jo yra Ištarė, vaisingumo ir sekso dievaitė. Mūsų dienomis, beje, vaisingumas nebesvarbus. Iš paprastos mūzos visaverte dievaite tapo ir Kaliopė, kurią galėtume pavadinti „garsenybių“ dievybe. Šiandien būti „garsiam“ ir „žinomam“ yra tapę vertybe savaime ir nesveiku poreikiu.
Baalo ir Mamonos šventyklų netrūksta Londone ir Ženevoje, kaip jų aukštųjų kunigų – bankininkų ir direktorių. Ištarės šventyklų taip pat visur rasime. O Kaliopė beveik kiekvienuose namuose turi po mažą altorių televizoriaus pavidalu.
Dingo ne tik krikščionybės, nyksta ir kitų galios centrų įtaka. Pavyzdžiui, universitetų. Pažinimas ir idėjos nebėra visuotinė aistra. Ir politika iš idėjų įgyvendinimo yra tapusi beveik tik galios kaupimu.
Tai nereiškia, kad seniau žmonės nenorėjo galios, pinigų, malonumų. Tačiau praeityje šie dalykai buvo labiau paslėpti, juos buvo galima vadinti slaptais troškimais ar „gundymais“. O šiandien jie visiškai nepridengti. Šiuo požiūriu dabarties situacija nėra labai jau skirtinga nuo tos kultūros, kuri vyravo prieš 2500 metų ir kurios akyse Abraomas, monoteistinių religijų pripažįstamu savo pradininku, buvo panašus į pamišusį žmogų.
Kalbėdamas apie judaizmo ir dabartinę Vakarų kultūrą, rabinas Steinsaltzas pažymėjo, kad tarp jų atstumas labai didelis. Didelių skirtumų buvo ir seniau, palyginti su krikščioniška kultūra. Ne paslaptis, kad tie skirtumai pagimdė daug prietarų, o kai kada dėl šių skirtumų žydai buvo persekiojami ar net žudomi. Ir vis dėlto kultūriškai judaizmas ir Vakarų kultūra buvo arčiau vienas kito prieš du–tris šimtus metų, nors ir vykstant persekiojimams, nei šiandien. Arčiau, nes dalijosi tokiomis pamatinėmis nuostatomis, kaip tikėjimu į Dievą, įsitikinimu, jog žmogaus poreikiai nėra aukščiau visko ir supratimu, kad žmogus – ne tik šeimininkas, bet ir tarnas.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Klaidina žmones tas rabinas. Jie, turbūt ,kitaip negali. Gryną teisybė apie tokius, kuriems viskas atvirkščiai, parašyta Jono evangelijoje (Jn8:44). Vakarų kultūra ne virsta pagoniška, o vis tolsta nuo pagoniškos kultūros ir pasaulėjautos.
Kas būdinga pagoniškai kultūrai, kokia jos esmė? Tai betarpiškas santykis su Gamta- Dievo gyvomis mintimis, jos pažinimas, taigi - betarpiškas santykis su Dievu, Jo pažinimas ir atitinkamas harmoningas gyvenimo būdas.
Būtent judaizmas, krikščionybė ir kitos religijos nukreipė, atitraukė žmogų nuo Gamtos, atskyrė nuo Dievo ir panardino į tariamą, dirbtinai ar tai piktojo, ar tai žmonių sukurtą okultinį pasaulį (Mamonos pasaulį) su jo tariamomis vertybėmis, stabais, ritualais. Tų religijų pagrindu susiformavusi Vakarų kultūra, tos kultūros žmonės vis labiau tolsta nuo savo Ištakų, nuo savo Tėvo, Gamtos vis labiau darosi ne pagonimis, o judo-krikščionyimis, o gal tiksliau-mankurtais.
na taip, pats sakai, kad tikintieji tik gyvuliu banda, jie laikosi tvarkos kol yra baubas dievas, o kai pajunta kad jo istikro ner tai sugyvuleja, o jus ar bandet gyventi zmogiskai be tu stabu dievu jezu ir kituismislu? ar galit but pakankami stiprus buti zmonemis be prievaizdu?
kultura ir morale? hm.. morales dalykai kinta kur kas greiciau, nei religijos, ypac jei morale nebepriklauso nuo religijos (nors nenuneigsi ir atvirkstines priklausomybes). Ir jos poveikis nebebuna zymus, net ji pati tampa nebeapibreziama ir del to nebesvarbi, ta rodo gyvenimas. o Vatikanas siandien nebeturi tos itakos - ja pereme kiti kitu "sventyklu zyniai". O del Anbo "äuksiniu zodziu", tai Dostojevskis sake, kad jei Kristaus nebutu, ji reiketu isgalvoti (ir i ta fraze sudejo visai kita prasme, nei galviju bandos vedimo praktini tiksla). Cia komentaruose beveik ta pacia fraze UFO kazkodel priskiria dar ir Volterui...
Berods J.J.Russeau kažkada pasakė auksinius žodžius: "jei Dievo nebūtų, jį reiktų išgalvoti". Kitaip sakant, tikėjimas ir religija visuomenei yra būtini. Religija atlieka visuomenėje svarbią "klijuojančią" funkciją, ji sutvirtina socialinius santykius, palaiko tvarką ir stabilumą, etninę vienybę, moko žmones elgtis teisingai ir t.t. Jeigu religija nusilpsta - visuomenei gresia pakrikimas ir žlugimas (tą istorijoj matėm jau ne vieną kartą), nes visuomenė be religijos - kaip galvijų banda be vedlio
pasauli isgelbes grizimas prie saknu t.y.senoji religija,senieji Dievai,senasis pasaulio supratimas.Jie niekur ne dinge,Jie laukia musu,tereikia atsigrezt..viskas cia pat-sventi akmenys,azuolu giraites,milzinkapiai,Nemunas,Neris,Kursiu Marios.. Tai mano Dievo kunas ir kraujas.
as irgi labai ramiai. Ne knyguciu pasaulyje gyvenam. Tik apsidairykim - toli eiti tikrai nereikes, pavyzdziai cia pat, gal net i veidrodi paziureti uzteks. O kuris is musu del saves priesinga tvirta tikruma turi? :))
Kun. Remigijus Šemeklis. Iliuzijų pasaulio visuomenė Didžiausias žmogaus „pasiekimas“ – išmokti gyventi be Dievo. Tai bene vienintelė sritis, kur mums nereikia stengtis ir mokytis. Tereikia atsiduoti savo širdies egoistiškiems troškimams; kaip sakoma – „imti gyventi dėl savęs“. Ir staiga Dievas atsitraukia. Dievas miršta ir nebeprisikelia. Dievo nebelieka. Tai matant, apima siaubas: ką su savimi ir savo pasauliu padarėme? Padėjome sau išsivaduoti iš baimių? Išsilaisvinome? Tapome protingesni, nepriklausomi, atsakingi už savo gyvenimą ir likimą? O gal negailestingai išniekinome ir nužudėme patį švenčiausią žmonijai likusį dalyką – tikėjimą Dievu? Pacituosiu filosofą F. Nietzschę: „Dievas mirė! Dievas mirė visiems laikams! Ir jį nužudėme – mes! Kaip rasti nusiraminimą mums, žudikų žudikams! Tai, kas buvo pasaulyje šviesiausia, galingiausia, paplūdo kraujais nuo mūsų peilių – kas nuplaus kraują nuo mūsų rankų? Ar ne per didelė mums to didingojo darbo našta? Galbūt mes patys turime virsti dievais, kad taptume verti to, ką padarėme?“ Būdamas Dievą tikintis žmogus, negaliu sutikti su Nietzsche, kad Dievą galima nužudyti protu ir žodžiu. Tai būtų įmanoma tik tuomet, jei Dievas yra žmogaus kūrinys, saviapgaulė. Tikiu, kad ne Dievas yra žmogaus kūrinys, bet, priešingai, žmogus yra Dievo kūrinys. Bet Nietzsche – savotiškai teisus. Tik savo žodžių ir proto peiliais ne Dievą nužudome, bet paaukojame lyg Paschos avinėlį savo ir aplinkinių žmonų tikėjimą Dievu. Be tikėjimo mūsų pasaulyje nebelieka ir Dievo. Atsiveria bauginama tuštuma. Apie tai racionalistas Voltaire’as yra pasakęs: „Jei Dievo nebūtų, reikėtų jį sumąstyti!“ Kai tai įvyksta, lieka tik viena – sukurti iliuziją realaus pasaulio, kuriame nėra Dievo, kuriame žmogus yra lygus Dievui ir žmogus yra dievas… Taip ir buvo padaryta. Žmogus tariasi užėmęs Dievo vietą. Koks naivus ir apgaulingas tai tikėjimas! Tarsi šuo pradėtų įsivaizduoti esąs visų namų šeimininkas, o žmogus – jo tarnas, tarnaujantis jo poreikiams… Koks galingas ir koks… pražūtingas troškimas tapti dievais. Kurti naujas etikos ir moralės normas, kurti naujus „pasaulius“, spręsti, kas gera, o kas – bloga, nuspręsti, kam lemta gyventi, o kam – mirti… Tapome laisvi? Manau, kad ne. Susikūrėme naujų „dievų“, pasistatėme naujų „stabų“, įkūrėme naujų religijų ir dabar garbiname. Dar neseniai Kristaus kryžių buvo pakeitę „leninai“ ir „stalinai“, o dabar juos pakeitėme tuštybę demonstruojančiais reklamos stendais… Tikras pasaulis su Dievu (ar be Dievo!) tapo neįdomus, nepakeliamas, todėl tapo istorija, atgyvena, nes neapsikentę pamatytos realybės ir žmogaus tuštybės susikūrėme naujų pasaulių ir tapome laikinais jų gyventojais. Dabar savanoriškai už teisę gyventi šiuose pasauliuose atiduodame savo laisvę, mokame pinigus, už iliuziją parduodame net savo asmenybę. Jaučiamės tarsi sugrįžę į Edeno sodą. O „Edeno sodas“ išvertus reiškia malonumų sodą. Jį įsivaizduojame taip: gražus, saugus, pilnas kūniškų malonumų pasaulis. Iš kiekvienos valdžios tikimės ir reikalaujame, kad ji sukurtų mums tokį „malonumų sodą“ ir piktinamės įtarę, jog jie vieni valgo to sodo vaisius… Paminėsiu du naujus mūsų susikurtus pasaulius, du „Edeno“ sodus: vienas toks – televizijos pasaulis. Įsijaučiame, įsigyvename į personažų gyvenimus ir nebenorime palikti to „paprastesnio“, taip nežeidžiančio jausmų pasaulio, kuriame galima viskas. Tik reikia pasirinkti tinkamą kanalą: romantika, trileriai, erotika, žinios, ekonomika, kelionės… Viskas taip paprasta ir nereikia dėti jokių pastangų. Kitas patrauklus pasaulis – internetas. Čia galima tapti tikru „dievu“. Kurti pasaulius, bendrauti neparodant tikro savo veido. Tai pasaulis, kuriame trylikametis gali prisistatyti trisdešimtmečiu, kalbėti apie romantiškus dalykus, net – pasipiršti. Kuriame paprastai rimti ir susivaldantys valdininkai gali išlieti necenzūriniais žodžiais visą savo nepasitenkinimą sistema ir t. t. Tai neribotų fantazijų pasaulis, kuriame galime leisti sau viską. Islamiškos Rytų valstybės paniškai bijo šios Vakarų „kultūros“. Ne tiek krikščionybės ar ateizmo, bet būtent Vakarų „iliuzinių“ pasaulių, sukurtų televizija ir internetu. Šiame pasaulyje tiek krikščionys, tiek ateistai tapo mažuma. Krikščionys – šventai ginantys savo Dievą ir tikėjimą Kristumi. Ateistai – neigiantys Dievą, ieškantys sau Dievo nebuvimo įrodymų ir taip raminantys savo sąžinę. Aš nežinau kitos tokios grupės žmonių, kuri šitiek laiko ir jėgų skirtų domėjimuisi religiniais dalykais kaip ateistai, net tikintys Dievą prieš juos nublanksta… Deja, iš tiesų ieškoma ne Dievo buvimo įrodymų, o siekiama nuraminti savo neramią sąžinę. „Iliuzinio“ pasaulio visuomenė – be sąžinės, be vertybių, be gyvenimo tikslo, be realaus pasaulio suvokimo jausmo. Bet juk „serialų vertybės“ – jokios vertybės. Tai beprasmis pasaulis, kuriame pavydus vyras „iš meilės“ nužudo savo žmoną ir nusižudo, jaunuoliai nepasitenkinimą išreiškia šaudydami į savo bendraamžius, moterys „romantiką“ suvokia kaip santuokos įžadų sulaužymą. Tai pasaulis, kuriame žudikai ir vagys tampa herojais. Galėčiau vardyti ir vardyti… Tokiame pasaulyje krikščioniškas tikėjimas ir moralės normos tampa beverčiai. Atgyvena. Tradicija, kurios niekas, beveik niekas, nesilaiko. Esame beviltiškai įstrigę iliuzijų pasaulyje ir bėda, kad… mums tai patinka. Pasirinkę gyventi iliuzijų pasaulyje, o ne su Dievu, esame susitepę rankas „Kristaus krauju“, esame tie Nietzsche’ės minimi „žudikų žudikai“. Nėra lengva išmokti gyventi su Dievu, kurį kartą jau nužudėme… Tam reikia didelio, antgamtinio tikėjimo! Toks antgamtinis ženklas apaštalams buvo žinia, sudrebinusi jų gyvenimus: Kristus prisikėlė! Savo mokiniams, kviesdamas tikėti, Kristus duoda ramybę ir gyvenimo tikslą, kurios pasaulis negali duoti. Jis įkvėpė drąsos. Tą patį jis žada kiekvienam. Tam reikia atsižadėti tik trijų dalykų, kuriais buvo gundomas ir Kristus. Šėtonas alkaną Kristų gundė duona, ragindamas Jį duona paversti akmenis ir pasisotinti. Kristus į tai atsako: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu iš Dievo lūpų.“ Turime pripažinti, kad per daug sureikšminome pinigus, gerą maistą, drabužius, alkoholį, patogumus. Gavėnios laikotarpio pasninkas, kai ko nors iš šių dalykų atsisakoma, yra geras ženklas sau, kad galima išgyventi ir be daugelio tų „brangių“ dalykų, kurie laimingesnių nepadaro. Dievo Žodis yra ta duona ir vanduo, kurių dabar reikia perdžiūvusiai ir pastovesnių dalykų trokštančiai žmogaus sielai. Antrasis Kristaus gundymas – pasitikėjimo Dievu išbandymas. Šėtonas pastato Jį ant šventyklos viršaus. Juk Šventykloje turėtų būti Dievas? Ir tuos, kuriuos myli, turėtų apsaugoti? Šėtonas sako Jėzui šokti žemyn ir pažiūrėti, ar Dievas su savo angelais jam pagelbės. Jėzus atsako: „Parašyta. Negundyk savo Viešpaties.“ Toks mirtinas šuolis mūsų gyvenime įvyksta tuomet, kai per daug iš Dievo tikimės, provokuojame, sakydami: privalai mums padėti. Privalai duoti ženklą! Dievui neturime teisės įsakinėti. Vienintelė žmogui suteikta teisė – prašyti ir laukti. Dievas kurčias įsakymams, piktžodžiavimams, bet girdi nuolankią pagalbos maldą ir suteikia pagalbą tinkamu laiku. Todėl laikas išmokti naujai pasitikėti Dievu visuose dalykuose. Išmokti su dėkingumu priimti iš jo rankų ir gera, ir bloga. Tik sunkiomis gyvenimo akimirkomis pamatome, koks mūsų gyvenime svarbus Dievas, kokią didelę paguodą teikia malda, giesmė ir tikėjimas. Paskutiniame Kristaus gundyme šėtonas prašo jį pagarbinti kaip dievą, žadėdamas atiduoti visus turtus ir visą galią pasaulyje. Kristus atsako citata iš Šv. Rašto: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tarnauk.“ Iliuzijų visuomenės žmonėms tai reiškia – atrasti ir pripažinti Dievą. Tačiau kokį? Jų tiek daug pasaulyje, o dar daugiau prisidarėme… Tai Gyvasis Izraelio Dievas, apsireiškęs Jėzuje Kristuje prisikėlimu ir Šventosios Dvasios atsiuntimu. Tačiau iliuzijų pasaulio žmonėms ne tai yra sunkiausia! Sunkiausia – išmokti Jam tarnauti ir gyventi pagal Jo įsakymus, t.y. pastatyti save „į vietą“, atrasti savyje Dievo kūrinį. Pripažinti Dievą – atrasti laiko bent sekmadienį maldai ir Dievo žodžiui. Daryti ne tik tai, kas lengva ir malonu. Gyventi ne tik dėl savęs. Tam išmokti ir pažinti Dievą – vieno gyvenimo per maža. Tai – tūkstantmečius besitęsiantis procesas, kuris užsibaigs tikrame, gyvame Dievo pažinime amžinybėje.
Aš tik labai ramiai ir paprastai: "Pinigai, garbe, jega, informacijos valdymas, valdzia ir visi to atributai - blizguciai, tokie, kaip zinomumas, pseudo autoritetas, mada, megdziojimas, pasekeju buriai, dominavimas ir beveik besalyginis paklusnumas, is to kylantis pasitenkinimas ir saviapgaule apie savirealizacija" = Vatikanas :) ar ne? Pavyzdžių noriu, kad žmogus/imbecilas būtų nereligingas ir šiuos kriterijus atitiktų. Čia reikia ne dievą, o moralę ir kultūros turėti.
povilui - tik nepradek... kokia jau ten filosofija siandienos (o ir bet kada preityje ziurint) masei reikalinga.. viskas tera primityvus (pasi)tikejimas ir nekritiskas garbinimas. Pinigai, garbe, jega, informacijos valdymas, valdzia ir visi to atributai - blizguciai, tokie, kaip zinomumas, pseudo autoritetas, mada, megdziojimas, pasekeju buriai, dominavimas ir beveik besalyginis paklusnumas, is to kylantis pasitenkinimas ir saviapgaule apie savirealizacija - ar tai nera masines psichozes pobudi igave reiskiniai? ar nera masinio savo paciu susikurtu stabu garbinimo? ar tai nevienija didziosios daugumos "nereligingos" visuomenes dalies (save laikancios religinga dalimi irgi negalima atmesti, nes maza kas ir kuo save laiko..) ?
Broliai kapucinai
"Būtent judaizmas, krikščionybė ir kitos religijos nukreipė, atitraukė žmogų nuo Gamtos, atskyrė nuo Dievo ir panardino į tariamą, dirbtinai ar tai piktojo, ar tai žmonių sukurtą okultinį pasaulį". Zinai, cia su tavimi sutinku. Jei reiktu rinktis kokiame pasaulyje gyvnti - Naviu (filmas 'Avatar') ar senoves zydu pamokymu ir trejybiu, kur kas artimesnis sirdziai atrodo Naviu pasaulis. Kur zmones garbina gamta, myli gyvunus ir vienas kita, o ne ta, kur dievas liepia naikinti miestus, prievartauti priesu moteris ar naikinti kitu dievu atvaizdus.