Yra sakoma, kad Vakarų kultūra prasidėjo kartu su senovės Graikija. Tačiau jos tikroji pradžia, atrodo, yra antrasis mūsų eros amžius, kai graikų idėjos ir minties sistemos susiliejo su žydų sąvokomis, sukuriant graikišką-krikščionišką kultūrą, išsilaikiusią beveik 2000 metų. Tačiau šiandienė kultūra yra skirtinga ir kita. Nors ir perėmusi graikų-krikščioniškos kultūros elementų, ji praktiškai yra tapusi pagoniška, – Oksfordo universitete praėjusiais metais skaitytoje paskaitoje tvirtino Adinas Steinsaltzas, žinomas žydų rabinas, istorikas ir filosofas.

Vienas iš šiandienės kultūros elementų yra milžiniškas technologinis pajėgumas. Technologija dabartinėje Vakarų kultūroje tapo jos esmine dalimi. Pažangi technologija yra mokslo progreso ir veiksmingų socialinių struktūrų rezultatas. Vakarų civilizacijos pradžioje technologija buvo tiesiog įrankis, o šiandien tapo vienu iš jos mokytojų ir galingu kultūriniu veiksniu. Pakanka poros pavyzdžių. Pavyzdžiui, kontraceptinė piliulė. Nors už jos slypi dideli (biologijos) mokslo atradimai, grynojo mokslo požiūriu ji nėra kažkas ypatingo, nėra ypatingas technologijos atradimas. Tačiau jos poveikis didžiulis. Ji pakeitė Vakarų pasaulio vaikinų bei merginų elgesį ir daro įtaką Vakarų visuomenės ateitį.

Komunikacijos – radijas, televizija, internetas – yra kitas pavyzdys, kaip technologijos pakeitė visuomenę. Viena vertus, visus susiejo, kita vertus, dėl to nyksta dialektai, kalbos ir netgi nacionalinės tapatybės.

Tačiau svarbiausia, kad šiandienėje Vakarų kultūroje nyksta krikščionybės galia. Tiksliau sakant, daug kur jau visai išnyko. Kartais sakoma, kad dabartinė Vakarų kultūra gyvena krikščionybės paliktoje tuštumoje. Tai nereiškia, kad nebeliko krikščionių ir popiežiaus Romoje ar Kenterberio arkivyskupo Anglijoje. Reiškia, jog krikščionybė nebėra galingas kultūrinis veiksnys kaip kad anksčiau. Tai šiuolaikinio gyvenimo faktas.

Tačiau krikščionybės paliktą tuštumą užpildo kažkas kitas, ir tas „kažkas“ yra pagonybė. Dabartinė Vakarų kultūra yra pagoniška ir valdoma senų dievaičių, tik su naujais vardais ir įvaizdžiais. Pirmasis yra galios dievaitis. Šventraštyje vadintas Baalu („savininku“), pasirodantis ir kaip Mamona (pinigų dievas). Greta jo yra Ištarė, vaisingumo ir sekso dievaitė. Mūsų dienomis, beje, vaisingumas nebesvarbus. Iš paprastos mūzos visaverte dievaite tapo ir Kaliopė, kurią galėtume pavadinti „garsenybių“ dievybe. Šiandien būti „garsiam“ ir „žinomam“ yra tapę vertybe savaime ir nesveiku poreikiu.

Baalo ir Mamonos šventyklų netrūksta Londone ir Ženevoje, kaip jų aukštųjų kunigų – bankininkų ir direktorių. Ištarės šventyklų taip pat visur rasime. O Kaliopė beveik kiekvienuose namuose turi po mažą altorių televizoriaus pavidalu.

Dingo ne tik krikščionybės, nyksta ir kitų galios centrų įtaka. Pavyzdžiui, universitetų. Pažinimas ir idėjos nebėra visuotinė aistra. Ir politika iš idėjų įgyvendinimo yra tapusi beveik tik galios kaupimu.

Tai nereiškia, kad seniau žmonės nenorėjo galios, pinigų, malonumų. Tačiau praeityje šie dalykai buvo labiau paslėpti, juos buvo galima vadinti slaptais troškimais ar „gundymais“. O šiandien jie visiškai nepridengti. Šiuo požiūriu dabarties situacija nėra labai jau skirtinga nuo tos kultūros, kuri vyravo prieš 2500 metų ir kurios akyse Abraomas, monoteistinių religijų pripažįstamu savo pradininku, buvo panašus į pamišusį žmogų.

Kalbėdamas apie judaizmo ir dabartinę Vakarų kultūrą, rabinas Steinsaltzas pažymėjo, kad tarp jų atstumas labai didelis. Didelių skirtumų buvo ir seniau, palyginti su krikščioniška kultūra. Ne paslaptis, kad tie skirtumai pagimdė daug prietarų, o kai kada dėl šių skirtumų žydai buvo persekiojami ar net žudomi. Ir vis dėlto kultūriškai judaizmas ir Vakarų kultūra buvo arčiau vienas kito prieš du–tris šimtus metų, nors ir vykstant persekiojimams, nei šiandien. Arčiau, nes dalijosi tokiomis pamatinėmis nuostatomis, kaip tikėjimu į Dievą, įsitikinimu, jog žmogaus poreikiai nėra aukščiau visko ir supratimu, kad žmogus – ne tik šeimininkas, bet ir tarnas.