Eloise Engle, Lauri Panaanen. Žiemos karas: Sovietų Sąjunga puola Suomiją 1939-1940. – Kaunas: Voxaltera, 2010.

Raudonoji armija, panorusi pakartoti vokiečių žaibo karą Lenkijoje ir nesitikėjusi rimtesnio pasipriešinimo, Suomijoje atsidūrė tikrame šalčio ir speigo pragare.

Iš pradžių sustabdyti Karelijos sąsmaukoje ir patyrę ne vieną gėdingą pralaimėjimą apsnigtuose miškuose palei daugiau negu tūkstančio kilometrų ilgio rytinę sieną, sovietai tik milžiniškų netekčių kaina privertė suomius atsisakyti dalies savo žemių.

Tačiau didvyriškos suomių pastangos apginti tėvynę neabejotinai sužlugdė Stalino užmačias užgrobti visą šalį: pavergti šios atkakalios tautos gyventojus būtų nelengva, o partizaninis karas tikrai truktų nežinia kaip ilgai. Knygoje gyvai ir populiariai aprašomi šio legendinio Žiemos karo (1939–1940) įvykiai.

Knygos ištrauka:

Turint galvoje rusų pasirengimą ir mąstymą, padėtis rutuliojosi gana logiškai. Išilgai įvairių šiaurės kelių tebesiautėjant žiauriems mūšiams, rusų kolonų segmentai, atkirsti apeinamaisiais manevrais, susirangydavo lyg užminti kirminai. Jie tiesiog sustodavo ir įsikasdavo su tankais bei artilerija, nepalikdami suomiams kitos išeities, kaip tik juos apsupti. Netrukus Vakarų reporteriai ėmė skelbti pasauliui apie suomių naują kovos taktiką, tačiau jiems, iš tikrųjų siekusiems priešą greitai sunaikinti, motti buvo nemalonus, nors ir neišvengiamas blogis.

Motti sudėtį nulemdavo tai, kur kokia rusų kolona būdavo perkertama ir kokie kariai bei ginklai izoliuojami. Kai kurios grupės teturėdavo vienos rūšies ginklus, pavyzdžiui, artileriją arba tankus, kitas sudarydavo tik pėstininkai. Tarp jų kartais įsimaišydavo tiekimo korpusai su savo transportu, kartais į apsuptį patekdavo net divizijų štabai.

Dauguma tankų greitai pritrūkdavo kuro, tačiau, turėdami dideles šaudmenų atsargas, susirikiuodavo į šarvuotą gynybos žiedą. Didesnieji motti būdavo itin galingi, turintys tiek ginklų ir šaudmenų, kad galėjo laikytis neribotą laiką. Be to, apsuptos pajėgos įsikasdavo ir perimetrą apjuosdavo spygliuota viela bei tranšėjomis. Nors apsupti daliniai priešindavosi stebėtinai atkakliai, jie retai kada mėgindavo ištrūkti, nors ir kęsdavo badą ir šaltį. Tuo tarpu saujelė suomių, kuriems greitai pabosdavo sėdėti be darbo, periodiškai prašliuoždavo perimetru, norėdami įsitikinti, jog niekas nepaspruko.

Iš pradžių apsuptiems rusams maisto ir šaudmenų pakako, pirmiausia dėl patirtų didelių nuostolių. Suomiams stokojant priešlėktuvinės artilerijos, sovietų lėktuvai galėdavo numesti atsargų paketus, ir nors kai kurie kroviniai atsidurdavo suomių rankose, tai, kad jie būdavo apskritai numetami, palaikė apgultų rusų viltį. Bet ilgainiui, dienoms virstant savaitėmis, ir maisto, ir medžiagų ėmė kritiškai trūkti. Kasdienis nelaimingųjų motti gyventojų patiekalas tapo arkliena. Kartais kokia nors grupė, suvartojusi visas atsargas, mėgindavo susijungti su gretimomis didesnėmis grupėmis, tačiau tokie bandymai būsimiems pabėgėliams baigdavosi liūdnai.

Karo strategus stebino pasyvus rusų elgesys, tačiau, Manerheimo nuomone, to reikėjo laukti. Anot Raudonosios armijos vadovėlių ir raudonarmiečių aukšto rango vadų pakartotinių nurodymų, nevalia atiduoti nė pėdos užimtos žemės. Tad rusai ir laikėsi, badavo, šalo, stengdamiesi kuo ilgiau išlaikyti gyvybės kibirkštėlę. Kita vertus, žvelgiant praktiškai, juos supo baisūs, siaubą keliantys tyrai; jei kas nors be tankų ir artilerijos pamėgintų ištrūkti, suomiai bematant padarytų naują motti. Be to, „adreso pakeitimas“ reikštų tikimybę nebesulaukti „oro pašto“.

Suomiai visomis išgalėmis stengėsi kuo greičiau sunaikinti šias bazes, kad galėtų imtis kito darbo, tačiau be sunkiosios ginkluotės, minosvaidžių ir prieštankinių patrankų buvo priversti naikinti jas vieną po kitos. Suomiai taupydavo šaudmenis, daugiausia naudodami juos apsuptųjų dvasiai gniuždyti, naktiniams patruliams visu perimetru atakuojant rusų atspariąsias ugniavietes ir kulkosvaidžių pozicijas. Pamažu „diržas“ verždavosi ir ratas siaurėdavo, kol ateidavo galas ir būdavo galima pradėti inventorizaciją.

Štai tokia „nemobili“ padėtis laukė generolo Heglundo 4-ojo armijos korpuso sektoriuje. Dešimčiai rusų divizijų (apie 160 tūkst. karių) susigrūdus 260 kvadratinių kilometrų plote, daugeliui iš jų atsidūrus motti arba tuoj būsiančių užspiestų, reikėjo imtis ryžtingų veiksmų. Rusams nevalia buvo leisti atsipūsti ir persigrupuoti. Priešą reikėjo sunaikinti.

Šitaip sustiprintam jėgerių batalionui buvo įsakyta sutriuškinti Miuliu motti.

Ankstyvą vasario 2-osios rytą bataliono vadas pulkininkas Matis Arnio (Matti Aarnio) drauge su kuopos vadu slidėmis apšliuožė rusų „lizdą“, tikėdamiesi užmesti akį į požeminį kaimą. Jie išvydo, jog rusų blindažai pastatyti šonas prie šono, kai kurie trijų „aukštų“, kulkosvaidžių vamzdžiai kyšojo iš šaudomųjų angų. Ant kaimo „stogų“ stovėjo ugnimi turėję pridengti tankai. Buvo akivaizdu, jog šturmuoti taip įtvirtintus blindažus iš išorės beprasmiška; atakuojantieji akimoju būtų išskersti.

Rusai, pastebėję slidėjančius karininkus, paleido jų pusėn keletą kulkosvaidžio papliūpų. Arnio tarė:

– Puiku. Jie mus pastebėjo šiaurės rytuose, vadinasi, atakos lauks būtent iš čia.

Kaip ir tikėtasi, rusai visu šiaurės rytų perimetru kaipmat sustiprino gynybą, papildomai pritraukdami karių, o suomiai, užuot puolę šią kryptimi, nusprendė išnaudoti silpną vietą netoli Kuikos (Kuikka) ūkio. Tamsos priedangoje jie pasiųs patrulius prasmukti motti vidun, išorės pajėgoms vienu metu atakuojant keliose vietose dėmesiui nukreipti. Dvi kuopos smogs iš rytų, viena – iš pietų, prieš pat puolimą visa turima suomių artilerija laikys rusus prispaustus giliai blindažuose.

Kariai patys paprašė prieš ataką pakeisti ginklus. Vietoj sunkių šautuvų, kurie ir taip bejėgiai prieš tankus, jie apsirūpino rankinėmis granatomis, TNT, Molotovo kokteiliais ir automatais. Iš kulkosvaidininkų pasiskolino tokius asmeninius ginklus kaip Mauzerio pistoletai.

Tamsų ir šaltą vidurnaktį į motti prasmuko pirmasis skyrius. Vienas vyresnis kareivis pratarė:

– Vien nuo žinojimo, kad mūsų vyrai lenda į patį priešų motti vidurį, man plaukai stojasi piestu.

Suomių įsibrovėliai judėjo pavieniui arba poromis, nuo vienos priedangos peršokdami prie kitos. Kartais nerdavo į pusnis ir slinkdavo dengiami gilaus sniego.

Atakuosiantieji iš išorės laukė. Visur tvyrojo ramybė.

Staiga suomiai pamatė rusų prožektorių žybčiojimą: daliniai motti viduje davė vienas kitam signalus. Sovietus neabejotinai glumino veikla jų užnugaryje ar, tiksliau, pačiame jų viduryje.

Pasigirdo prislopinti sprogimai. Tik suomiai išorėje žinojo, kas vyko. Rusai buvo visiškai išmušti iš vėžių. Jie neabejotinai norėjo mėtyti rankines granatas, bet neturėjo supratimo kur – suomiai tamsoje su jais susimaišė.

Kuikos ūkyje pasislėpęs leitenantas Hahtela (Hahtela) pranešė, jog „blindažų naikinimas sėkmingai pradėtas“.

Kaip vėliau pranešta, rusams mėginant atbaidyti įsibrovėlius klyksmais, suomiai sprogdino TNT užtaisus ir mėtė Molotovo kokteilius bei rankines granatas.

Suomių skyriai veikė ramiai, nesibaimindami priešų automatinių ginklų ugnies, tamsoje rusams buvo sunku atskirti priešus nuo draugų. Penkios minutės po dviejų jie pagaliau sustatė savo kulkosvaidžius, ir drąsieji suomiai tarp jų aprimo. Iš ūkio gautas pranešimas: „Atsiųskite daugiau Molotovo kokteilių!”

Raudonarmiečiai pamėgino kontratakuoti, tikėdamiesi įsibrovėlius prispausti, tačiau 02.40 val. buvo atblokšti. Dabar suomiai išvydo, kad rusai stengiasi pralaužti juos supantį kordoną. Šūkaudami lakstė visomis kryptimis, visiems motti gyventojams pranešdami apie klastingą jų saugaus uosto šturmą. Kad jie sprunka, radijo bangomis perduota daliniams, saugojusiems Rytų Lemečio motti, kad jie irgi prisidėtų prie persekiojimo.

Kaip potvynio banga nelaimingi vyrai šimtais plūstelėjo į pietryčius ir, palikę tankus, šautuvus bei artileriją, aklai puolė į ledinę girią.

Netolimoje pirmosios pagalbos stotyje suomių medikas ir sanitarai mikliai nėrė į blindažą. Rusų lavinai atplūstant, vienas suomis švediškai suriko:

– Jie prasiveržė! Dinkime iš čia!

Vieno iš sužeistųjų judinti nebuvo galima, todėl medikas nusprendė pasilikti su juo. Kitas suomis, vyresnysis seržantas Grunas (Grunn), rūpindamasis jo kišenėje gulinčiais atlyginimais kareiviams, irgi nusprendė niekur nesitraukti iš stoties. Rusams bėgant blindažo stogu, Grunas dar suspėjo susisiekti su suomių bataliono vadaviete prašydamas pagalbos. Atsakymas neguodė: „Pagalbą siųsti per vėlu. Lįskite iš blindažo ir didvyriškai kaukitės“.

Rusai trankė užrakintas duris, keturi vyrai viduje parengė ginklus. Nuo bėgančių rusų trepsėjimo ant stogo susvyravo net kaminas. Per stebėjimo prarėžą suomiai matė, kaip rusai nušovė pririštą lauke prie medžio leitenanto Saločio (Salotie) šunį. Pakilo riksmai ir griausmingas: „Ura, tovarišči!” Trenksmams į duris nesiliaujant, suomiai pasirengė brangiai parduoti savo gyvybes.

Vis dėlto pagalba buvo pasiųsta. Automatais ginkluoti leitenanto Sarevos (Sareva) vyrai atšliuožė pačiu laiku. Rusai krito į sniegą, kai kurie bandė grįžti į motti, iš kurio ką tik išsiveržė.

Vieniems suomių daliniams naikinant motti likučius, kiti nusekė paskui rusus į miško tankmę. Staiga iš jo išniro minia rusų, kurie žingsniavo tiesiai į suomių kulkosvaidžių ugnį, tarsi jiems daugiau niekas neberūpėtų.

Vėliau suomiai dar aptiko kelis vyrus, besislapstančius gyvenamajame pastate ir daržinėje, tačiau vasario 4-ąją Miuliu motti liovėsi egzistuoti.

Iš pradžių rasta apie 500 žuvusių priešų kareivių, tačiau vėliau jų priskaičiuota iki 1 000. 4-asis jėgerių batalionas, sunaikinęs Miuliu motti, neteko penkių vyrų.