Rytas-vakaras, tamsu-šviesu, lengva-sodru. Daugybe išieškotų kontrastų ne vieną gali nustebinti naujoji Ryto Jurgelio tapybinė kolekcija iki kovo 5 d. eksponuojama Klaipėdos savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje, J. Janonio g. 9, o nuo kovo 5 dienos iki pat Atvelykio Kretingos bažnyčios galerijoje.

Rytą menininko darbuose pakeitė vakaras. Naujas kelias. Naujo, nepatirto ieškojimas ir atradimas.

Niekas gyvenime nevyksta be priežasties. Kaip sako autorius, daugelį metų prie to sodraus kolorito buvo eita, tačiau Mūzai neįsakysi, ji įnoringa: neplaukė iki šiol tokie sodrūs vaizdiniai, ir tiek. Reikėjo kantrybės ir ilgo laukimo, kol tai atėjo savaime ir subrendo lyg geras, taurus vynas, kuris paskui jau liejasi nesuvaldomu sodrių spalvų srautu, skaidrų mėlį pakeisdamas ryškių spalvų gama, abstrahuotas figūras, žmonių veidus netikėtai prisodrindamas paslapties. Tapyba nušvinta kita šviesa, lyg pakilus juodai aksominei teatro uždangai. Prasideda spektaklis...

Drobėse – gyvenimiškos mizanscenos.

Paveikslas „Kelias“. Čia du žmonės sėdi vienas priešais kitą visiškoje tamsoje, tarp jų nusidriekęs šviesus kelias, ir tame kelyje skleidžiasi žiedas – gyvybės medis. Įelektrintas magnetizmas, kažko naujo gimimas... Sustabdyta graži akimirka, jausmo, nuotaikos virsmas.

Paveikslas „Po baliaus“. Ištįsęs žmogaus veidas, jame liūdesys ir neviltis. Aplink tvyrantis chaosas. Ir raudona linija, nubėganti liūdnu žmogaus veidu.

Dvi mizanscenos, dvi skirtingos nuotaikos.

Visi darbai šioje parodoje yra labai vientisi ir harmoningi.

Jungiamoji kompozicijos dalis kone visuose Ryto darbuose yra subtili linija, dažnai kontrastinga, užbaigianti ir susiejanti visas atskiras paveikslo grandis.

Raudona linija, jungianti dviejų žmonių akis, galėtų reikšti impulsyvų užgimusį jausmą („MUDU“), liūdesį („Po baliaus I“).

Linija nėra tik kompozicijos elementas. Ji atlieka svarbią funkciją – sustiprina emocinį krūvį ir sutelkia dėmesį.

Kalbant apie R. Jurgelio tapybą, negalima nepažymėti jo sąsajų su lietuvių liaudies menu ir baltų simbolika.

„Menas neturi sienų, bet turi tautybę“, – sakė eseistas Tomas Sakalauskas. Ši citata kaip reta dera apibūdinti R. Jurgelio tapybą. Jo modernistinėje tapyboje ypač ryški archajinės lietuvių liaudies meno tradicija. Ornamentika, simbolika, koloritas, dažname darbe atkartojamas lelijos žiedo, gyvybės medžio, paukščio, angelo motyvas. Nėra jokių svetimkūnių, visi simboliai lietuviški, tik savitai interpretuoti, sustyguoti ir susieti ryškia linija, be kurios kūrinys nėra užbaigtas, be kurios nėra skambėjimo.

Tamsiojoje R. Jurgelio kolekcijoje labai svarbi yra faktūra. Įvairios grafikos technikos harmoningai derinamos su tapyba: juoda drobė kruopščiai paruošiama ateiti pagrindiniam personažui – tamsus drobės paviršius išbraižomas ir išrašomas įvairiais lietuviškais simboliais, ornamentais ir žodžiais (lyg paukščio pėdų raštais) ir tik po to ateina ji – spalva, daugybė spalvų, kurių šėlsmas sukuria džiugią nuotaiką, kurios neužgožia net tamsus nakties fonas.

Dar vienas naujai atrastas dalykas šioje kolekcijoje – formatas.

Kompoziciškai įvaldytą kvadrato formą tamsiojoje Ryto tapybos kolekcijoje paįvairinama naujas, neišbandytas stačiakampio formatas. Kvadratas – įprasta, įvaldyta ir nugludinta menininko tapybinė erdvė, o didelė stačiakampė drobė – neapvaldytas kūrybinis laukas, nepaklusnus, kitoks, sunkiau įveikiamas, tačiau sėkmingai įveiktas, harmonizuotas ir prijaukintas.

Išlieka tie patys spalvoti kvadratėliai, margos linijos ir vaikiška tapymo maniera.

Pirmas įspūdis, žvelgiant į J. Ryto darbus gali būti apgaulingas. Neretai šiek tiek infantilumu dvelkiantis tapybos darbas savyje slepia neišmatuojamą gelmę, kitą dimensiją.

Kuo ilgiau jaukiniesi darbą, tuo gilesnė veriasi gelmė.

Personalinė paroda – visada išbandymas kūrėjui. Menas nevirsta menu, kol neįvyksta sandūra kūrėjas – vertintojas. Ir tik šio magiško dialogo plotmėje tapybos darbas virsta meno kūriniu.

Paroda tarytum pasitikrinimas – menas, ar ne.

Ypač smalsu buvo patikrinti naująją, juodąją J. Ryto kolekciją. Kalbasi jo darbai su žiūrovu, ar ne?

Jei nekalba su kūrėju, neprabils ir į žiūrovą.

RYTO JURGELIO tapybos kolekcijoje neturėtų būti nebylių darbų. Visi su autoriumi nesikalbėję darbai buvo užtapyti. Be gailesčio... Tai autoriaus begalinio reiklumo sau ir kūrybinės sąžinės bruožas.

Ir taip kasdien – rytą-vakarą...